Į žygį už absoliutų viešumą stojęs „WikiLeaks” tapo ne šiaip reiškiniu, bet ir kovos su valdžia simboliu

„Jis pasauliui neatskleidė nieko nauja. Pravertos diplomatų ir žvalgybos tarnybų durys nustebino nebent nesidominčiuosius tarptautine diplomatija. Sensacija sukurta iš nieko”, – taip menkindami tinklalapio „WikiLeaks” įkūrėjo Juliano Assange’o darbą privačiai kalba Vakarų šalių diplomatai.

Bet viešai jie širsta, spaudžia paslaptingąją „WikiLeaks” bendruomenę ir kurpia kaltinimus jos lyderiui. Jis, pasak kai kurių amerikiečių, yra baisesnis nei JAV grasinantys teroristai.

Esą vien dėl to, jog milijonai žmonių ėmė vartyti ligi tol slaptus JAV diplomatų ir žvalgybos dokumentus, padaryta milžiniška politinė ir finansinė žala. Vašingtonas ir kai kurios kitos sostinės rūstauja, jog dėl „WikiLeaks” veiklos tūkstančių žmonių gyvybei iškilo pavojus.

Kad ir kaip kas vertintų paslaptingąją programišių „WikiLeaks” kompaniją, ji 2010-aisiais tapo ne šiaip reiškiniu, bet kovos su valdžios paslaptimis simboliu.

Kai daugiau nei prieš du dešimtmečius tuomet 16-metis paauglys iš vargingos australų šeimos pasivadino slapyvardžiu Mendaxas, į jį kaipmat atkreipė dėmesį kiti programišiai.

Į programišių veiklą pasinėręs J.Assange’as nuo bendraminčių skyrėsi savo principais: „Nepakenkite kompiuterių sistemoms, į kurias įsilaužiate, nesunaikinkite jose esančios informacijos, dalykitės ja.”

Todėl net ir po įsilaužimo į Pentagono kompiuterius 1991 metais teismas neturėjo prie ko prikibti.

Mat įrodymų, jog J.Assange’as siekė daugiau nei patenkinti savo smalsumą rinkdamas informaciją, nerasta.

Tačiau pats J.Assange’as vėliau prisipažino, jog informaciją rinko ne šiaip vedamas smalsumo ar tobulindamas įgūdžius.

Jis turėjo aiškų tikslą, kurį apibūdino viename iš savo darbų 2006 metais, su devyniais bendraminčiais įkūręs tinklalapį „WikiLeaks”.

Ta misija ypač maloniai skambėjo anarchistų ausims: „Didžiąsias valstybes valdo neteisėti režimai, piktnaudžiaujantys savo galiomis, baudžiantys oponentus. Laikas nubausti jas pačias.”

„Būtina radikaliai ir drąsiai keisti režimo elgesį. Supratome, jog režimai nenori keistis.

Priešingai, jie viską nori slėpti, net ir savo nusikaltimus.

O mes galime pasitelkti moderniąsias technologijas ir veikti taip, kaip niekas kitas iki šiol nesugebėjo”, – „WikiLeaks” paslapčių viešinimo filosofiją apibūdino J.Assange’as.

Iš pradžių „WikiLeaks” veikla sukeldavo problemų daugiausia nedemokratinių valstybių režimams.

„Mūsų pagrindinis interesas yra atskleisti Azijos, buvusio sovietinio bloko, Afrikos ir Artimųjų Rytų režimų paslaptis bei nusikaltimus”, – dar 2007-aisiais skelbė „WikiLeaks”, pasigyrusi, jog jau tuomet turėjusi 1,2 mln. slaptų dokumentų.

Tačiau „WikiLeaks” vyriausiuoju redaktoriumi besivadinančio J.Assange’o dėmesys vis labiau krypo į JAV, kurios, pasak jo, ėmė varžyti žiniasklaidos ir žmogaus teises.

„Prisidengiant įstatymais ten slepiamos paslaptys, kurios šokiruotų daugelį amerikiečių.

Nuslėpti finansiniai, kriminaliniai, karo nusikaltimai. Žmonės privalo tai žinoti”, – užsidegęs kalbėjo J.Assange’as.

Australo veiklą įdėmiai stebinti Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) vienoje savo ataskaitų „WikiLeaks” apibūdino kaip „potencialiai pavojingą kairuolišką grupuotę, įtariamą ryšiais su Kinijos žvalgyba”.

Tačiau Vašingtono dėmesį pajutusi „WikiLeaks” neišsigando. Priešingai, tarsi erzindamas JAV populiarėjantis tinklalapis šių metų kovą paviešino pirmuosius oficialius JAV pareigūnų dokumentus.

Ironiška: tai buvo slapta JAV gynybos departamento kontržvalgybos skyriaus ataskaita, įvertinanti būtent „WikiLeaks” keliamą grėsmę ir siūlanti, kaip ją sumažinti, kaip užčiaupti paslapčių viešintojus.

Vašingtonui nepavyko pasiekti savo tikslo. Bent jau kol kas.

Tuo tarpu „WikiLeaks” pakilo į tikrą kryžiaus žygį prieš Jungtines Valstijas.

Balandžio mėnesį „WikiLeaks” paviešino vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotas incidentas Irako sostinėje Bagdade 2007-ųjų liepą. Tuomet iš JAV karinio sraigtasparnio paleistos kulkos pražudė du naujienų agentūros „Reuters” darbuotojus ir du vaikus.

„WikiLeaks” nesustojo ir liepą paviešino 92 tūkst. slaptų JAV žvalgybos dokumentų apie karą Afganistane.

Juose minimi incidentai, per kuriuos žuvo karių ir civilių, JAV žvalgybininkų ir diplomatų pokalbiai, net saugumo sumetimais įslaptintų žmonių pavardės ir adresai.

Mėgaudamasi audringa reakcija „WikiLeaks” spalį paviešino rekordinį skaičių – beveik 400 tūkst. slaptų JAV dokumentų apie karą Irake.

Tarp gausybės jau anksčiau skelbtų pranešimų juose žiniasklaida rado ir niekada neviešintų incidentų aprašymų.

Galiausiai smūgį patyrė JAV diplomatija, „WikiLeaks” lapkritį paviešinus slaptus amerikiečių diplomatų susirašinėjimus.

JAV diplomatinių atstovybių ir Valstybės departamento žinutės – nuomonės apie valstybių lyderius, nugirstos kalbos ir kiti už uždarų durų turėję likti pokalbiai tapo prieinami kone visiems norintiesiems.

„WikiLeaks” kaipmat tapo žinoma ir linksniuojama visame pasaulyje. Garbinama ir nekenčiama. Peikiama ir kartu finansinės bei moralinės paramos sulaukianti organizacija.

Net Danielis Ellsbergas, kuris praėjusio amžiaus 8-jame dešimtmetyje paviešino slaptus Pentagono dokumentus, iš pradžių nežinojo, kaip vertinti „WikiLeaks”.

„Arba tai yra mažytis CŽV sąmokslas, arba labai naivių žmonių, manančių, kad jiems pavyks išsisukti po to, ką padarė, nuotykis”, – pakomentavo D.Ellsbergas, kuriam „WikiLeaks” iš pradžių siūlė tapti vienu organizacijos veidų. Jis atsisakė.

Prieštaringą reakciją „WikiLeaks” kėlė ne tik dėl slaptų duomenų paviešinimo. Labiausiai organizacijos įkūrėjui J.Assange’ui kliuvo dėl išankstinio nusistatymo prieš JAV.

Antai JAV karinio sraigtasparnio nufilmuotoje medžiagoje, kurią paviešinęs „WikiLeaks” išgarsėjo visame pasaulyje, matyti, kaip amerikiečiai kvatodamiesi šaudo į irakiečius.

Iš JAV armijos pavogtą įrašą „WikiLeaks” suredagavo taip, jog žinutė būtų paprasta ir aiški: JAV kariai šaudo į beginklius civilius, nužudo du vaikus ir du naujienų agentūros „Reuters” fotografus.

Vaizdo įrašas sukėlė tikrą audrą pasaulio žiniasklaidoje – nedaugelis norėjo girdėti ir matyti, jog „WikiLeaks” pateiktas vaizdo įrašas yra pakoreguotas. Originaliame įraše matyti, jog „Reuters” darbuotojai vaikščiojo su ginkluotais sukilėliais, apšaudžiusiais JAV karius.

Tarsi sensacijas pateikdamas 2003–2009 metais Irake ir Afganistane įvykusių incidentų pranešimus „WikiLeaks” nereagavo į pastabas, jog daugelis tų žinučių jau buvo skelbtos anksčiau.

„WikiLeaks”, regis, nejaudino ir nuogąstavimai, jog jis atskleidė JAV ir sąjungininkų specialiųjų pajėgų, žvalgybininkų, afganų informatorių pavardes, taip sukeldamas grėsmę jų gyvybei.

„Mes būtinai pasinaudosime „WikiLeaks” paviešinta informacija ir susidorosime su išdavikais”, – patvirtindamas Vašingtono nerimą skelbė Talibano judėjimas Afganistane.

O J.Assange’as ir toliau gynė sprendimą viešinti visas paslaptis ir tikino, kad JAV vyriausybė pati nesutiko bendradarbiauti.

Kaip vis dėlto vertinti „WikiLeaks” veiklą – kaip vagišių, šnipų ar kovotojų už teisybę?

Tokią dilemą pirmiausia teks spręsti Jungtinėms Valstijoms, kurios pradėjo tyrimą dėl „WikiLeaks” veiklos.

Vašingtonui kol kas sunku užčiaupti „WikiLeaks”, mat tinklalapis veikia tik kaip tarpininkas. Spėjama, kad didžiąją dalį slaptų Pentagono, JAV diplomatų ir žvalgybininkų dokumentų „WikiLeaks” gavo iš Bradley Manningo.

Buvęs kariškis įtariamas pavogęs informaciją iš esą neapsaugotų Pentagono kompiuterių ir dabar laukia teismo.

„WikiLeaks” gautą medžiagą perdavė įtakingiems pasaulio žiniasklaidos leidiniams, kurie pirmieji ir paviešino bei analizavo slaptus dokumentus.

Būtent todėl „WikiLeaks” veikla nenutrūko tinklalapiui patyrus kibernetinių atakų.

„Norint nubausti „WikiLeaks”, tektų bausti ir informaciją paviešinusius „The New York Times”, „Der Spiegel”, kitus leidinius ir net bet kurį žmogų, kuris slaptą dokumentą paviešino tinkle „Facebook”, – teigė Niujorko universiteto profesorius Louisas Klarevasas.

Nors daugelis ekspertų sutinka, kad vargu ar kas nors sustabdys „WikiLeaks” fenomeną, pernai organizacija prarado būrį rėmėjų.

J.Assange’as turi nemalonumų su teisėsauga, įsivėlęs į mįslingą dviejų švedžių išprievartavimo istoriją.

O ir iš paties tinklalapio „WikiLeaks” pasitraukė kai kurie nariai, negalėdami pakęsti J.Assange’o vadovavimo.

Tačiau J.Assange’as rodo pergalės ženklus ir teigia neketinantis pasiduoti. Jis jau laimėjo.

„Pažiūrėkite, pasaulyje kuriasi „WikiLeaks” mėgdžiotojai, buvę jų nariai steigia atskiras grupes, o programišiai pamatė, kad tai, kas anksčiau buvo neįsivaizduojama, dabar gali sulaukti atgarsio visame pasaulyje, supurtyti galingiausias valstybes vienu rankos mostu. Net jei „WikiLeaks” paviešinta medžiaga nebūtinai yra skandalinga ar nauja, ja galima manipuliuoti”, – aiškino L.Klarevasas.

Antai Vokietijoje kilo politinis skandalas, kuris įtraukė vieną valdančiosios Liberalų demokratų partijos narį. Jis „WikiLeaks” paviešintoje medžiagoje įvardijamas kaip JAV naudingas šaltinis Vokietijos vyriausybėje.

Ekspertai neabejoja: panašių atvejų pasitaikys ir daugiau. Ypač musulmoniškose valstybėse, kurių lyderiai „WikiLeaks” paviešintuose dokumentuose atskleidė dvilypį savo veidą.

Viešai peikdami JAV jie privačių pokalbių su diplomatais metu ragino amerikiečius susidoroti su teroristais jų šalyse ir smogti Iranui.

Į nemalonią padėtį patekę valstybių atstovai keikė tiek „WikiLeaks”, tiek Vašingtoną, neišsaugojusį privačių paslapčių.

„Nuo šiol tikriausiai nė vienos šalies atstovai atvirai nebekalbės su kolegomis iš JAV ar bent jau du kartus pagalvos, ką sako”, – teigė vienas Jordanijos diplomatas.

Geriau saugoti paslaptis teks ir JAV pareigūnams. O tai, pasak JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton, kainuos milijardus dolerių.

Tačiau programišiai įsitikinę, kad net ir geriausia apsauga neapsaugos nė vienos šalies nuo visas kliūtis įveikti iki šiol sugebėjusio „WikiLeaks”.

Juo labiau jog tinklalapio šalininkai jau pagrasino – jei kas nors nutiks J.Assange’ui, bus susprogdinta dar neregėta informacinė bomba.

Koks jos turinys, nėra žinoma. Tačiau 2010-aisiais galingiausias valstybes krūpčioti vertusi „WikiLeaks” nežada ramybės ir kitąmet. „Tai, kas slapta šiandien, gali ir turi tapti vieša jau rytoj”, – skelbia „WikiLeaks”.

Tinklalapis „WikiLeaks” šiais metais sulaukė neregėto populiarumo. Tad nenuostabu, jog atsirado nemažai norinčiųjų pakartoti pasaulyje skandalą sukėlusių programišių sėkmę.

„OpenLeaks” įkūrė buvęs „WikiLeaks” vadovo pavaduotojas Danielis Domscheitas-Bergas. Jis tikina siekiantis daugiau skaidrumo, kurio „WikiLeaks” esą nebuvo dėl asmeninių tinklalapio vadovo J.Assange’o ambicijų. „OpenLeaks” turėtų pradėti veiklą jau kitų metų pradžioje.

„Brussels Leaks” įkūrė profesionalūs žurnalistai ir aktyvistai, siekiantys daugiau skaidrumo painiose ir biurokratiškose Europos Sąjungos struktūrose.

„TradeLeaks” įkurta siekiant tarptautinei prekybai padaryti tai, ką „WikiLeaks” padarė tarptautinei politikai. „TradeLeaks” įkūrėjas australas Ruslanas Koganas mano, jog prekyboje taip pat turėtų galioti vertybės, paremtos abipusės naudos principu, o ne jėga, apgavystėmis ir klasta.

„Balkan Leaks” įkūrė bulgaras Atanas Chobanovas, siekdamas, jog Balkanų regione būtų daugiau skaidrumo ir mažiau korupcijos.

„Indoleaks” yra Indonezijos piliečių įkurta organizacija, siekianti publikuoti slaptus šalies valdžios dokumentus. Tiesa, Džakarta tvirtino neišsigandusi „IndoLeaks” veiklos. Ši neva yra nereikšminga, o Indonezijos valdžia esą neturi ko slėpti.

Dvi ne vieną dešimtmetį nesutariančios priešininkės Indija ir Pakistanas itin domėjosi „WikiLeaks” skelbiamomis paslaptimis. Tačiau Pakistano žvalgybai to pasirodė maža.

Neseniai Pakistano žiniasklaidoje pasirodė neva slapti ir „WikiLeaks” paviešinti JAV diplomatų pokalbiai.

Viename dokumente JAV diplomatai esą peikė ir išjuokė Indijos armijos generolus bei tvirtino, jog Indijos šnipai remia kovotojus Pakistano šiaurėje. O Indijos valdomoje Kašmyro dalyje, į kurią pretenduoja ir Pakistanas, indai esą vykdo genocidą.

Vėliau paaiškėjo, jog šie „amerikiečių diplomatų slapti dokumentai” yra išgalvoti, o juos Pakistano dienraščiams pasiūlė šalies žvalgyba ISI. Pakistano žiniasklaidai teko viešai atsiprašinėti už melagingą informaciją.

Su tinklalapiu „WikiLeaks” nesusijusi, tačiau ne mažiau paslaptinga programišių organizacija, pasivadinusi 4ATA, šiais metais išgarsėjo ir Latvijoje.

Skandalas kilo pernai vasarį, kai iš Valstybinės pajamų tarnybos elektroninio deklaravimo sistemos (EDS) buvo pavogta mažiausiai 120 gigabaitų informacijos – milijonai dokumentų. Juose užfiksuoti šalies pareigūnų ir verslininkų atlyginimai, jų priedai, net įrodymai apie galimai neskaidrią veiklą.

Latvijos valdžia iš pradžių atrodė abejinga, nors, ekspertų vertinimu, tai buvo didžiausias duomenų nutekėjimas šalies istorijoje.

Apie vagystę pranešusi organizacija 4ATA – Ketvirtojo prabudimo liaudies armija – prisistatė kaip interneto bendruomenė. Ji skelbė kovojanti už skaidrią Latviją, kurioje nebūtų korumpuotų pareigūnų.

Netrukus vienas programišius, pasivadinęs filmų trilogijos „Matrica” („The Matrix”) herojaus Neo slapyvardžiu, internete ėmė skelbti nukniauktus duomenis.

Neo nepraleido progos įgelti pareigūnams. Jis tikino, kad atsisiųsti duomenis iš EDS buvę vieni juokai, mat sistemoje buvo tyčia ar per klaidą palikta „skylė”.

Robinu Hudu pramintas programišius netrukus mikrodienoraščių tinkle „Twitter” ėmė skelbti aukštų Latvijos pareigūnų ir verslininkų atlyginimus, jų priedus ir faktus apie tariamai neskaidrią jų veiklą.

Neo ragino profsąjungas atkreipti dėmesį į krizės metais besipučiančias institucijų ir kompanijų vadovų algas.

Gegužę ėmė aiškėti Neo tapatybė. Iš pradžių buvo sulaikytas, o vėliau už pasižadėjimą neišvykti iš šalies paleistas 31 metų informacinių technologijų specialistas Ilmaras Poikanas (nuotr.). Jis patvirtino esąs programišius Neo, nors tikino nieko bloga nepadaręs.

Pasak I.Poikano, jis padarė tai, ką jo vietoje turėtų padaryti kiekvienas Latvijos pilietis – iškloti tiesą apie šalyje tvyrančias negeroves.

O tyrimas dėl programišiaus veiklos Latvijoje įstrigo.