Lietuvą dar gruodžio pradžioje nustebino žinia, kad JAV esą parėmė Baltarusijos atominės elektrinės statybos projektą.
Žinant, kad šios elektrinės statyba gąsdina Vilnių, tokį Vašingtono žingsnį kai kas įvertino vos ne kaip strateginio sąjungininko išdavystę.
Tačiau Baltarusijoje Jungtinėms Valstijoms rūpi visai ne nauja atominė elektrinė, o šios šalies turimos sodrintojo urano atsargos.
Ar gali dabartinė įtampa tarp Baltarusijos ir Vakarų sugriauti taip sunkiai pasiektą susitarimą dėl urano išvežimo iš šalies, kurį JAV bent iš dalies laiko viso pasaulio saugumo problema?
Ar uranas net po jau pasiekto susitarimo gali tapti A.Lukašenkos Vakarų pasauliui skirtu šantažo įrankiu?
Elektrinė – tik priedas
Apie tai, kad Baltarusija sutinka iki 2012 metų atsikratyti visų turimų sodrintojo urano atsargų, paskelbta praėjusių metų gruodžio pradžioje.
Baltarusijos užsienio ministras Siarghejus Martynavas šį pažadą išsakė po derybų su JAV valstybės sekretore Hillary Clinton. Tas susitikimas įvyko Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) viršūnių susitikimo kuluaruose Kazachstano sostinėje Astanoje.
Štai tuomet ir pasigirdo minėtas pareiškimas, kuris Lietuvoje įvertintas kaip JAV paramos Baltarusijos atominei elektrinei, o gal net pagalbos ją statant išraiška.
„Baltarusija paskelbė, kad ketina plėsti ir paįvairinti apsirūpinimą elektros energija – statyti pirmąją civilinės paskirties atominę elektrinę.
JAV remia šią veiklą, į kurią įeis patikimos ir saugios elektrinės, veikiančios pagal Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) garantijas, projektavimo ir statybos konkursas.
JAV remia Baltarusijos pastangas kuo greičiau įgyvendinti šį komercinį projektą”, – buvo sakoma bendrame S.Martynavo ir H.Clinton pareiškime.
Skubėti verčia teroristai
Net jei minėti žodžiai – ne vien nieko nereiškianti diplomatinė formuluotė, kaina už tai, kad Baltarusija po ilgo spyriojimosi pagaliau sutiko atsisakyti urano atsargų, bent jau JAV požiūriu, tikrai nebuvo didelė.
Nes dar praėjusį balandį tikimybė, kad su Baltarusija pavyks susitarti šiuo klausimu, buvo labai miglota. A.Lukašenka tuomet pareiškė, kad jo valdomoje valstybėje yra „šimtai kilogramų ginkluotei tinkamo urano”.
„Kai kas man sako: „Išvežkite tą uraną į Rusiją, į Ameriką – sumokėsime.” Bet kodėl jie mums diktuoja? Juk tai – mūsų prekė. Mes – ne bananų respublika”, – griaudėjo A.Lukašenka.
Tuo tarpu B.Obama jau tuomet aktyviai siekė įtikinti pasaulį, kad nuo 1996 metų vykdomos sodrintojo urano išvežimo į JAV ir Rusiją programos šiandien reikalingos kaip niekada.
Pernai balandį Vašingtone net buvo surengta vadinamoji Branduolinė savaitė šiam tikslui pasiekti.
Galutiniame šio diplomatinio forumo komunikate pareikštas pritarimas B.Obamos raginimui per ketverius metus užtikrinti visų pažeidžiamų branduolinių medžiagų saugumą.
Tačiau ekspertai sako, kad tai įvykdyti bus sunku. Mat dar neįvertinta, kiek pasaulyje yra sodrintojo urano, kur jis yra griežtai saugomas ir kur medžiaga, tikėtina, gali būti pagrobta.
„Vidutiniškai kas antrą dieną gauname naujos informacijos apie branduolinių medžiagų vagystes”, – Vašingtone pripažino Tarptautinės atominės energijos agentūros vadovas Yukiya Amano.
Kitaip tariant, tikimybė, kad branduolinį ginklą gali įsigyti ar pasigaminti teroristai, pavyzdžiui, grupuotė „Al Qaeda”, šiandien yra didžiulė.
Sodrintasis uranas, reikalingas atominei bombai pasigaminti, laikomas daugybėje šalių visame pasaulyje. Kaip užtikrinti jo saugumą ir prie pavojingos medžiagos neprileisti teroristų?
Po vakarienės – staigmena
Kartais ši užduotis primena net intriguojantį trilerį.
Ir nors naujausias pavyzdys buvo ne Baltarusijoje, o Čilėje, jis daug ką paaiškina.
Kai praėjusių metų vasario 27-osios naktį Čilei smogė galingas žemės drebėjimas, Andrew Bieniawskis miegojo.
Vienas JAV nacionalinės branduolinio saugumo administracijos (NBSA) vadovų buvo ką tik atvykęs į Čilės sostinę Santjagą.
Kartu su grupe mokslininkų ir inžinierių A.Bieniawskis turėjo vienintelį slaptą tikslą – iš Čilės išgabenti branduolines medžiagas, kurių prireiktų norint pasigaminti atominę bombą.
Maždaug 40 kilogramų sodrintojo urano, kurio užtektų miestui su puse milijono gyventojų sunaikinti, jau buvo patikrinta ir paruošta išgabenti į slaptą griežtai saugomą objektą JAV.
Viskas ėjosi sklandžiai. A.Bieniawskio komanda dirbo net per greitai – atsirado laiko pavakarieniauti su Čilės atominės energetikos specialistais.
Tačiau tuomet pradėjo drebėti žemė.
Chaosas reiškė pavojų
Žemės drebėjimo Čilėje stiprumas 10 tūkstančių kartų viršijo baigiantis Antrajam pasauliniam karui virš Japonijos miesto Hirosimos numestos atominės bombos galingumą.
Įvykus milžiniškam žemės drebėjimui, buvo nutrauktos elektros ir ryšių linijos, sugadinti greitkeliai.
Visoje šalyje kilo chaosas.
A.Bieniawskis nujautė – netrukus prasidės plėšikavimas, šalyje bus paskelbta nepaprastoji padėtis, o urano atsargoms kils pavojus.
Todėl veikti imta žaibiškai – NBSA pareigūnai iš karto ėmė skambinti į karinę bazę ir branduolinių tyrimų reaktorių, kuriame buvo laikomas uranas.
Ryšio nebuvo. Įtampa kiek atslūgo tik tuomet, kai Čilės atominės energetikos agentūros vadovas Fernando Lopezas Lizana pats nuvažiavo į reaktorių ir pranešė, kad urano atsargos niekur nedingo.
Pirminis planas žlugo
Vis dėlto sunkioji misijos dalis dar buvo priešaky.
Taip, vos kelios valandos prieš pirmąjį požeminį smūgį NBSA komanda buvo pasiruošusi išgabenti uraną – medžiaga buvo apsaugota nuo įvairiausių galimų nesklandumų.
Bet kaip išgabenti konteinerius iš šalies, kurioje kilo didžiulis chaosas? Kaip pasiekti uostą, iš kurio turėjo būti išplukdytas uranas?
Juk niekas dar nežinojo, kokios žalos padarė drebėjimas, kas sugriauta, o kas – ne.
Problemos sprendimas užtruko keturias dienas.
A.Bieniawskio komanda intensyviai ieškojo būdų išplukdyti uraną iš Čilės.
Pirminis planas – išvežti uraną į San Antonijaus uostą ir laivu pasiekti JAV – žlugo. Mat uostas per drebėjimą buvo visiškai sugriautas cunamio.
Galiausiai nutarta uraną gabenti į Valparaiso uostą, nuo Santjago nutolusį 80 kilometrų.
Keliasdešimt metrų nusidriekusi sunkvežimių kolona pajudėjo iš slapto karinio komplekso netoli sostinės.
Jau važiuodamas A.Bieniawskis savo mobiliajame telefone įjungė mėgstamą dainelę ir garsiai ištarė: „Vyručiai, laikas pradėti.”
Panašų darbą tokios amerikiečių inžinierių ir specialiųjų agentų komandos dirba jau keturiolika metų.
Tikslas vienas – aplenkti teroristus ir apsaugoti pasaulį nuo branduolinės atakos.
Branduolinio klubo pasiūlymas
Kodėl tokios pavojingos medžiagos kaip sodrintasis uranas ar plutonis atsidūrė ne tik Sovietų Sąjungos palikimą gavusioje Baltarusijoje, bet ir Čilėje, taip pat kitose anaiptol ne galingiausiose pasaulio valstybėse?
Tai yra vieno didžiausių ir rizikingiausių praėjusio šimtmečio geopolitinių žaidimų rezultatas.
Maždaug 1955 metais atsipeikėjusi tarptautinė bendruomenė suvokė, kad branduolinis ginklas gali per keliolika minučių sunaikinti visą pasaulį.
Tad valstybės, turėjusios branduolinį ginklą, likusiam pasauliui pasiūlė sandorį – programą „Atomai už taiką”, vėliau tapusią kertiniu TATENA veiklos principu.
Valstybėms buvo pasiūlyta sodrintojo urano – tereikėjo laiku ir be nesklandumų įsileisti inspektorius.
Jie turėjo užtikrinti, kad uranas bus naudojamas ne ginklams gaminti, o taikiais tikslais.
Išskirstė po visą planetą
Būtent pagal programą „Atomai už taiką” Čilė 1970–1980 metais gavo sodrintojo urano iš JAV, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos.
Net Iranas, dabar dėl pavojingų ambicijų tapęs pasaulio galingųjų galvos skausmu, pirmąsias branduolines technologijas įsigijo iš JAV – pagal tą pačią programą.
Iš viso penkios nuolatinės Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narės – JAV, Didžioji Britanija, Rusija, Prancūzija ir Kinija – per kelis dešimtmečius pasauliui išdalino net 20 tūkst. kilogramų sodrintojo urano.
Tokio kiekio užtenka pagaminti 800 atominių bombų. Jis atsidūrė maždaug 50 šalių – nuo Australijos iki Jamaikos, nuo Vietnamo iki Ukrainos.
Saugumo normos – nevienodos
20 tūkstančių kilogramų sodrintojo urano – tik lašas, palyginti su maždaug 2 mln. kilogramų šios medžiagos, laikomos JAV ir Rusijoje.
Tačiau ekspertai pripažįsta – šiose šalyse uranas sąlyginai yra saugus.
Tuo tarpu kitur uranas dažniausiai naudojamas atominėse elektrinėse, o šios neretai gana prastai saugomos.
„Teroristai nebūtinai ieško urano ten, kur jo daugiausia.
Urano ieškoma ten, kur jį lengviausia perimti”, – teigė amerikietis branduolinio saugumo ekspertas Williamas Potteris.
O incidentų, leidžiančių manyti, kad urano atsargos, laikomos ne JAV ar Rusijoje, kelia pavojų, per pastaruosius metus pasitaikė nemažai.
Dar 1992 metais Podolske buvo sulaikytas rusas inžinierius, kuris traukinių stotyje bandė parduoti pusantro kilogramo sodrintojo urano.
Praėjusių metų vasarį taikos aktyvistams pavyko patekti į NATO oro pajėgų bazę Belgijoje. O joje laikomos amerikiečių atominės bombos.
2007 metų lapkritį keliasdešimt ginkluotų užpuolikų šturmavo Pelindabos reaktorių Pietų Afrikos Respublikoje (PAR), kuriame laikoma šimtai kilogramų ginklams gaminti tinkamo urano.
Nusikaltėliai net pateko į objekto vidų.
Tiesa, branduolinių medžiagų jie nepavogė, bet incidentas parodė, koks pavojus grėsė.
„Įsilaužimas PAR parodė, kad mūsų darbas yra labai svarbus.
Kaip ir tai, kad tarptautinės saugumo normos yra gėdingai nevienodos”, – tvirtino A.Bieniawskis.
TATENA teigė, kad agentūra 2007–2008 metais užregistravo apie 250 bandymų pavogti branduolinių ar radioaktyviųjų medžiagų.
Tiesa, kai kuriose valstybėse politinis nestabilumas jau nebėra kliūtis.
Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius jau įsipareigojo perduoti Rusijai sodrintojo urano atsargas.
Anksčiau Kijevas ir Maskva niekaip nesusitarė – ankstesnė Ukrainos valdžia ir Kremlius vienas į kitą beveik nežiūrėjo.
Po susitikimo Vašingtone dėl branduolinio saugumo ir Egiptas paskelbė priėmęs įstatymą, pagal kurį branduolinių medžiagų ir technologijų kontrabanda laikoma baudžiamuoju nusikaltimu.
Bombos kaina nedidelė
Bet Harvardo universiteto (JAV) specialistas Grahamas Allisonas pernai pareiškė, kad labiau tikėtina, jog iki 2014 metų atominė bomba bus susprogdinta kuriame nors Amerikos mieste.
Tiesa, daugelis ekspertų tvirtina, kad tokia grėsmė – gerokai perdėta.
Tačiau ir JAV, ir Rusijoje remiama sodrintojo urano apsaugojimo programa.
„Argi prasminga laikyti uraną visame pasaulyje be jokios svarios priežasties?” – klausė Ohajo valstybiniame universitete dirbantis Johnas Muelleris.
Specialistų teigimu, teroristų grupuotė, gavusi sodrintojo urano, atominę bombą galėtų pagaminti vos už 2 milijonus JAV dolerių.
Susprogdinus tokį ginklą mieste, žūtų šimtai tūkstančių gyventojų.
„Blogiausia savaitės diena man yra penktadienis, – atskleidė A.Bieniawskis. – Kiekvieną penktadienį gaunu žvalgybos ataskaitą. Ir, patikėkite, yra realus pavojus.”
Vis dėlto NBSA komandos jau išgabeno 2692 kilogramus sodrintojo urano iš 37 šalių.
Įstaigos taikiklyje – dar 1,9 tūkst. kilogramų artimiausiais metais.
Misija – sėkminga
Tad ar galėjo Čilėje išgabenti į JAV paruoštas uranas patekti į teroristų rankas? A.Bieniawskio manymu, taip.
Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadorius Čilėje Paulas Simonas NBSA specialistus dar žemės drebėjimo išvakarėse perspėjo, kad iš šios šalies uostų į Ameriką dažnai gabenamos kokaino siuntos, o prieplaukose budi narkotikų mafijos smogikai.
Iš tiesų jau keliant konteinerius su uranu į du NBSA laivus, A.Bieniawskis pastebėjo kelias dešimtis po uostą laisvai vaikštinėjančių įtartinų uosto darbininkų.
Jie galbūt net nenutuokė, kas gabenama masyviuose konteineriuose.
Bet vis tiek sugebėjo nugvelbti du iš trijų šampano butelių, kuriuos A.Bieniawskis buvo paruošęs sėkmingai operacijai atšvęsti.
Vienas butelis vis dėlto buvo atidarytas, amerikiečiai sveikino vienas kitą.
Tylėjo tiktai A.Bieniawskio pavaduotojas Chuckas Messickas, NBSA dirbantis nuo 1996 metų, kai buvo pradėta vykdyti urano saugojimo programa.
Žinodamas, kad dar laukia ilga kelionė per pavojingą Panamos kanalą, Ch.Messickas tyliai pratarė: „Misija anaiptol dar nebaigta.”
Ar pasieks ši misija Baltarusiją?
Uranu gali prekiauti ir valstybės?
Gali būti, kad kartu su Rusija perimti visą sodrintąjį uraną JAV stengiasi ir baimindamasi, kad juo ims prekiauti neprognozuojamomis vadinamų valstybių lyderiai. Ar tarp tokių yra A.Lukašenka (nuotr. dešinėje), kol kas neskelbiama, tačiau įtarimai dėl milžiniškos ginklų kontrabandos Baltarusijos režimui skambėjo ne kartą.
Ar uranas saugus, pavyzdžiui, Rusijoje, abejojančiųjų netrūksta. Štai Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis (nuotr. kairėje) praėjusį pavasarį viešai apkaltino Rusiją nestabilumo siekimu, kai Gruzijoje kovo mėnesį buvo sulaikyta sodrintojo urano partija.
M.Saakašvilis tuomet teigė, kad pati Maskva padeda branduoliniams kontrabandininkams laisvai veikti regione, ypač nuo Gruzijos atsiskyrusiose Pietų Osetijoje ir Abchazijoje. Buvo skelbiama, kad Gruzija dėl to kreipėsi net į Tarptautinę atominės energijos agentūrą (TATENA).
Tiesa, Rusija M.Saakašvilio pareiškimą pavadino „provokacija ir tuščiažodžiavimu”. „Tbilisio režimas kaltinimus Rusijai visokiomis nuodėmėmis be įrodymų skelbia vos ne kasdien”, – pareiškė Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovas Andrejus Nesterenka.
„Oficialusis Tbilisis nepateikė jokių įrodymų, kad Rusija ar kita valstybė būtų susijusi su minėtu sulaikytu branduolinių medžiagų kroviniu, – piktinosi A.Nesterenka. – M.Saakašvilis nepagrįstai Pietų Osetiją ir Abchaziją vadina branduolinių kontrabandininkų rojumi. Įtartinus atvejus turi tirti suinteresuotų valstybių kompetentingos tarnybos ir prireikus TATENA.”