Nuo 2001-ųjų rugsėjo 11-osios viso pasaulio sąmonėje Vakarai buvo priešinami su arabiškuoju pasauliu, kol karas Irake bei Libane, Izraelio-Palestinos konfliktas ir G.W.Busho administracijos politika kūrė dar kietesnes istorijas „jie prieš mus“. Praėjusią savaitę, dar daugiau protestų prasiveržus Jemene, Jordanijoje ir Egipte, o JAV likus dėmesio paraštėse, kovos Artimuosiuose Rytuose pasirodė „mūsų“ reikalu.
Pirmą kartą per beveik pusšimtį metų regioną ant kojų sukėlė ne religija, vieno lyderio nuotykiai ar karas su Izraeliu. Visame Egipte ir Artimuosiuose Rytuose protestus pakurstė nostalgiškas bendros arabų tapatybės jausmas bei nuojauta, koks turėtų būti orus gyvenimas.
„Tuniso patirtis ir toliau liks kelrode žvaigžde Egiptui ir tikriausiai Jemeno, Sudano bei kitoms arabų pasaulio tautoms, siekiančioms permainų, nebijančioms prisiimti rizikos, ypač turint galvoje, kad net blogiausias scenarijus yra geriau už dabartinį status quo“, - rašė laikraščio „Al Sarif“ redaktorius Tatalas Sakmanas.
Egiptiečiai gatvėse tą patį pasakė dar aiškiau. Jie savaip transformavo seną islamistų skanduotę „Islamas yra išeitis“. „Tunisas, - šaukė jie, - yra išeitis.“
Kitaip nei Rytų Europa, kur senoji tvarka 1989-aisiais sugriuvo kvapą gniaužiančiu greičiu, arabų šalys skiriasi vienos nuo kitos savo ideologijomis ir režimais, nors daugelį sieja panašus piliečių nepasitenkinimas ir didesnė ar mažesnė JAV parama valdantiesiems. Tačiau retai Artimieji Rytai jautė tokią vienybę, retai jų režimai buvo tokie nepopuliarūs, o piliečiai taip vieningai nusiteikę pokyčiams.
Artimuosius Rytus suvienijo ekonominiai sunkumai ir bendras nepasitenkinimas, kad valdžia negerbia eilinių piliečių orumo. Nuo Saudo Arabijos iki Egipto ir dar toliau jaučiamas nusivylimas ir pyktis.
„Po tiek daug metų politinės stagnacijos mums buvo leista rinktis tik tarp blogos ir dar blogesnės alternatyvos, - sako Libano rašytojas ir buvęs ministras Fadelis Shallakas. - Dabar arabų pasaulyje kažkas vyksta. Vėl girdisi kolektyvinis balsas.“
Senuosiuose Artimuosiuose Rytuose vienijanti jėga buvo „Arabų balsas“, nepaprastai populiari radijo stotis, priklausiusi charizmatiškam diktatoriui Egipto lyderiui 1956-1970 metais Gamaliui Abdeliui Nasserui. Jos eterį užpildė gražbylystė, propaganda ir muzika – pavyzdžiui, ikoniškosios Egipto dievaitės Umm Kulthum. Šiandien šią vietą užima naujienų televizija „Al Jazeera“ ir – nors populiarumu jis ir negali lygintis su legendine dainininke – tunisiečių poetas Abulas Qasimas al Shabis, kurio kūryba, atrodo, tiksliai perteikia protestų dvasią ir siekius.
Tačiau net ir „Al Jazeera“ pasuko savo žvilgsnį į vidų. Visada provokatyvi ir kritiška JAV bei Izraelio atžvilgiu, ši naujienų tarnyba be atvangos nušvietinėjo egiptiečių ir tunisiečių protestus, kartais netgi pakurstydama protestuotojus. Jai talkino „Facebook“ ir „Twitter“ tinklapiai, suartinę tolimus kršatus, siejamus bendros kalbos.
Egiptas penktadienį šalyje išjungė internetą, taip patvirtindamas, kokie galingi šie įrankiai. Jemeno prezidentas Ali Abdullah Salehas griebėsi senamadiškesnės taktikos – jis pasiskundė Kataro, kur įsikūrusi „Al Jazeera“ būstinė, lyderiui. Pasak jo, kanalas padeda tiems, kurie „nori įžiebti nesantaiką“.
Tai, be jokios abejonės, yra tiesa. Tą patį galima pasakyti ir apie „Facebook“ ir „Twitter“ žinutes, virtusias XXI amžiaus Artimųjų Rytų agitpropu. Viena Jeruzalės grupuotė „Facebook“ tinkle išreiškė paramą Egiptui ir Tunisui: “Arabų pasaulis juda iš tamsos į šviesą, iš diktatūros į laisvę.“
Šie pokyčiai gali turėti rimtų pasekmių JAV. Jordanijos analitikas Mouinas Rabbanis sako, kad ekonominiam nepasitenkinimui antrina nusivylimas vyriausybėmis, kurios laikomos JAV ir jų sąjungininkių agentėmis. Tiesą sakant, jei tikėsime nuomonių apklausomis, demokratiškesnis arabų pasaulis gali būti daug priešiškesnis amerikiečių politikai.
Tačiau kol kas visas arabų dėmesys sutelktas į vidaus problemas.
„Jei jie (lyderiai) būtų sugebėję išspręsti ekonomines problemas, žmonės būtų užmerkę akis korupcijai, nekompetencijai ir autokratiniam valdymui, - sako Saudo Arabijos ekonomistas Abdelis Azizas Abu Hamadas Aluwaishegas. - Tačiau kai jie nesugebėjo pasirūpinti duona ir sviestu, žmonės ėmė atsisuko į savo valdžias.“
Tai galbūt ir sukėlė bendro reikalo įspūdį, kai protestuotojai toli viena nuo kitos esančiose vietose ima pavyzdį iš bendraminčių kitame žemyne.
Penktadienį Tunise grupė protestuotojų susirinko prie Egipto ambasados, rodydami solidarumą. „Lauk Mubaraką!“ - skandavo jie. Libano laikraštis citavo Tuniso aktyvistus, siūlančius patarimą savo bendražygiams Egipte: protestuokite naktimis, apsigobkite plastikiniais maišais, kad išvengtumėte elektros šoko, plaukite veidus kokakola, kad apsigintumėte nuo ašarinių dujų, ir stenkitės apipurkšti juodais dažais policijos automobilių langus.
„Norėčiau prie jų prisijungti ir kad šie protestai galėtų nuversti visus tuos režimus, - kalbėjo Beirute gyvenanti egiptietė Mona Sibai. - Aš didžiuojuosi.“
Veteranas disidentas iš Jordanijos Laithas Shbillat sakė: „Žmonės nori laisvės, žmonės nori duonos. Žmonės nori sustabdyti tuos utėlėtus diktatorius, niokojančius jų šalis. Aš sekčiau paskui bet ką. Aš sekčiau paskui Vladimirą Leniną, jei jis ateitų ir mane vestų.“
L.Shbillat paminėjo poetą A.Q.Shabį, kuris žuvo jaunas 1934-aisiais. „Jei vieną dieną tauta panūsta gyventi, likimas atsilieps į jos šauksmą, - sakoma žinomiausiame jo eilėraštyje. - Ir jų sutemos tada pradės brėkšti, o jų grandinės trūkti ir kristi“.
„Jis mums vadovauja iš savo kapo“, - sako L.Shbillat.