Pasak kai kurių apžvalgininkų, pastarųjų savaičių įvykiai
rodo, kaip dramatiškai per dvidešimt metų sėkmė šiame regione
nusisuko nuo JAV, kurių vadovaujami kariai išvijo iš Kuveito Irako
okupacines pajėgas ir kurios pradėjo daug lūkesčių sukėlusį
arabų ir Izraelio taikos procesą.
Vos per kelias savaites visuomenės pykčio banga užgriuvo
autokratiškus režimus Tunise, Egipte, Jemene ir Jordanijoje -
šalyse, kurios yra JAV sąjungininkės, o Irano ir Sirijos remiamas
judėjimas „Hizbollah“ nuvertė provakarietišką Libano vyriausybę.
Arabų ir Izraelio konflikte, kur Vašingtonas ne vieną
dešimtmetį atliko pagrindinio taikos tarpininko vaidmenį,
palestiniečiai atsigręžė į Jungtines Tautas (JT), iš kurių
tikisi sprendimų po to, kai pernai žlugo taikos derybos su žydų
valstybe.
Tuo tarpu tokios šalys kaip Turkija, Kataras ir Saudo Arabija
užpildo vakuumą, mėgindamos atlikti vis didesnį vaidmenį regiono
diplomatijoje, sako analitikas Shibley Telhami.
„Nekyla abejonių, kad per pastarąjį dešimtmetį Amerikos
įtaka smarkiai sumažėjo“, - agentūrai AFP sakė šis politologas
iš Merilando universiteto.
Pasak Sh.Telhami, dešimtajame dešimtmetyje po irakiečių
pajėgų išstūmimo iš Kuveito sekė Pax Americana ir JAV karinis
dominavimas regione, o Vašingtonas pasinaudojo savo karine sėkme,
kad inicijuotų arabų ir Izraelio taikos derybas
Tačiau, pasak politologo, santykį pakeitė 2001 metų rugsėjo
11-osios teroristinės atakos, po kurių Amerikos vadovaujamos
pajėgos surengė invazijas į Afganistaną ir Iraką, kainavusias
tūkstančius gyvybių ir milijardus dolerių bei paskatinusias
antiamerikietiškų nuotaikų sustiprėjimą.
Tuo tarpu JAV ir Izraelio priešininko Irano įtaka stiprėja.
Jungtinės Valstijos kaltina šiitišką respubliką, kad ji
kišasi į Irako bei Afganistano reikalus ir apginkluoja bei
finansuoja judėjimą „Hizbollah“ Libane, taip pat palestiniečių
kovotojų grupuotes „Hamas“ ir „Islamo džihadas“.
„Irano įtaka Irake yra tokia pat didelė kaip Jungtinių
Valstijų“, - sakė analitikė Marina Ottaway iš
Carnegie fondo už tarptautinę taiką (Carnegie Endowment
for International Peace).
Tuo tarpu padėtį Libane pablogino buvęs JAV prezidentas
George'as W. Bushas, kai mėgino priversti
pasitraukti Siriją, kuri po to su kaupu susigrąžino turėtą
įtaką, pabrėžė M.Ottaway.
„Kai jie (Sirijos kariai) buvo priversti pasitraukti iš Libano,
situacija tapo kur kas nestabilesnė, nes Sirija pasitelkė klastą ir
manevrus, siekdama susigrąžinti prarastas pozicijas“, - sakė
analitikė.
Provakarietiška Libano vyriausybė žlugo sausio 12 dieną, kai
iš jos pasitraukė „Hizbollah“ ir šio judėjimo sąjungininkai,
nepatenkinti JT tyrimu dėl 2005 metais įvykdyto buvusio šalies
premjero Rafiqo Hariri nužudymo.
Sirija jau pareiškė paramą ministru pirmininku paskirtam
Najibui Mikati, kurį remia „Hizbollah“
vadovaujama stovykla ir kuris baigė konsultacijas dėl naujos
vyriausybės suformavimo.
Tuo tarpu JAV remiamas palestiniečių lyderis Mahmoudas Abbasas, pasak M.Ottaway, tiesiogiai kreipdamasis į
Jungtines Tautas ir europiečius ieško naujos varomosios jėgos, kuri
neturi nieko bendra su Jungtinėmis Valstijomis.
Buvęs Artimųjų Rytų taikos derybininkas Aaronas Davidas
Milleris sakė, kad Vašingtonas pervertino
Libano provakarietišką stovyklą ir „klupo bei blaškėsi“ dėl
palestiniečių ir Izraelio taikos derybų, kai reikalavo Izraelio
įšaldyti nausėdijų statybas.
„Tunise ir Egipte... mums akivaizdžiai nesiseka apibrėžti, koks
yra tinkamas ir efektyvus vaidmuo Jungtinėms Valstijoms vykstant
šioms reikšmingoms permainoms“, - sakė jis.
Egiptas buvo arabų ir Izraelio taikos kertinis akmuo.
A.D.Milleris, šiuo metu dirbantis analitiku Woodrow Wilsono tarptautinių mokslininkų centre, sakė, kad
pastarųjų įvykių banga „išryškina Amerikos silpnumą“, tai, kad
„Vašingtonas nebėra pagrindinis įvykių regione vairininkas“.
Amerikos įvaizdžiui kenkia ir tai, kad Baracko Obamos administracija savo pažadais apie naują erą po G.W.Busho
prezidentavimo metų „pakurstė lūkesčius ir paskatino atsirasti
pojūtį, kad kažkokiu būdu mes esame galingesni nei yra iš
tikrųjų“, sakė jis.
A.D.Milleris sakė, jog Vašingtonas niekada nebuvo „regioninis
hegemonas“, galintis valdyti ir kontroliuoti istoriją, ir pridūrė,
jog būta tik momentų, kai jis buvo laikomas „pasekmes lemiančia
galia“.