Televizijos rodomi vaizdai panašūs, kaip vandens lašai: pagyvenęs kostiumuotas vyras atsistoja prieš kamerą ir valstybinės vėliavos fone pasakoja istoriją. Tunise, Egipte, Jordanijoje, o trečiadienį – ir Jemene valstybių vadovai viešai spaudžiami pasitraukti. Liaudies priespauda, darbo ir perspektyvų neturinčio jaunimo, išėjusio į gatves, įniršis tapo pernelyg dideli.
Tuniso vadovas pabėgo į užsienį, Jordanijoje buvo atstatydinta vyriausybė, Egipto prezidentas raginamas perduoti valdžią įpėdiniui, panašūs dalykai vyksta ir Jemene. Nauji vadai atneš laisvę ir gerovę – tikisi žmonės. Tačiau kaip apskritai turėtų atrodyti ekonominis klestėjimas šiame regione?
Ekspertai nusiteikę skeptiškai.“Visos Artimųjų Rytų šalys turi didelių ekonominių problemų“, - sako Minesotos universiteto ekonomistas, besispecializuojantis Artimųjų Rytų ekonomikoje, Ragui Assaadas. Šioms problemoms įveikti reikėtų ne vieno dešimtmečio. „Visoms šalims teks priimti labai skausmingus sprendimus. Kažin, ar opozicinės grupės, dabar siekiančios valdžios, tai sugebės“, - sakė ekonomistas. Praėjus revoliucijos svaiguliui, gresia pagirios.
Virdžinijos universiteto ekonomistas Dschavadas Salehi-Isfahani kalba apie tai, kad maištaujančio jaunimo laukia „užprogramuotas nusivylimas“. „Protestuotojai tikisi, kad dabar iškovota nuomonės laisvė pagerins jų galimybes darbo rinkoje“, - sakė mokslininkas. Bet tai klaidinga išvada.
„Man kelia didelį rūpestį, kad jauni arabai nusisuks nuo demokratijos, kai tik pastebės, kad laisvų rinkimų negalima valgyti“, - kalbėjo D.Salehi-Isfahani.
Galima pasekmė – didelio palaikymo gali sulaukti populistai ir religiniai fanatikai. Ypač tai tikėtina Jemene. „Jemenui bet kokia pagalba jau būtų pavėluota. Šalis arti žlugimo“, - sakė R.Assaadas. Dėl to kaltinti reikia visų pirma beviltišką ekonominę šalies padėtį. Jemenas susiduria su dviguba problema. Viena vertus, nėra žaliavų, mažai vandens ir mažai dirbamos žemės, o kita vertus – ypatingas žemas gyventojų išsilavinimo lygis. „Gana beviltiška“, - reziumavo R.Assaadas.
Pagal Jungtinių Tautų Žmogaus socialinės raidos indeksą (ŽSRI), Jemenas užima 138 vietą iš 179 šalių. „Jemeno beveik neįmanoma išgelbėti, - sakė D.Salehi-Isfahani. - Jemenas toks atsilikęs – ten pirmiausiai reikėtų nutiesti kelius, pastatyti tiltus ir mokyklas. Apie ekonomikos reformas bus galima galvoti tik gerokai vėliau“.
Jemeno atsilikimas daro jį puikiai dirva ekstremizmui. „Jaunimas ten neturi visiškai jokios ateities. Jie atviri nihilistinėms idėjoms“, - sakė ekonomistas.
Jemenas yra neturtingiausia arabų šalis. Jau ne vienerius metus šalis balansuoja ant žlugimo ribos. Buvę socialistiniai Pietūs praėjus 20 metų po susivienijimo vėl nori atsiskirti. Tolimoje šiaurėje prieš režimą maištauja šiitų kovotojai. Islamo fundamentalistai nusigręžė nuo vyriausybės ir atakuoja saugumo pajėgas. Plėšikaujančios „al Qaeda“ kovotojų grupės kelia grėsmę šalies stabilumui.
Dar niūriau gali atrodyti Jemeno ateitis. Kitos Magribo ir Artimųjų Rytų valstybės turi bent jau šiokių tokių šansų įveikti krizę. „Šalys nuo Maroko iki Irano turi panašių problemų, kurias gali įveikti panašiais metodais“, - sakė R.Assaadas. Iš esmės ekonominė krizė Artimuosiuose Rytuose gali būti paaiškinta trimis pagrindinėmis priežastimis:
- Didelis gimstamumas devintojo dešimtmečio pabaigoje – dešimtojo pradžioje lėmė, kad dabar regione stipriai išaugusi jaunimo iki 25 metų amžiaus grupė. Jordanijos karalienė Ranja neseniai įspėjo, kad iki 2020 metų bedarbių iki 30 metų skaičius Artimuosiuose Rytuose nuo dabar esančių 15 milijonų pašoks iki 100 milijonų. Karalienė tai pavadino tiksinčia bomba. „Ji turi būti išminuota, jeigu norime užkirsti kelią neramumams“, - sakė ji.
- Jaunimas šiose šalyse yra neblogai, tačiau nepakankamai išsilavinęs. „Lyginant tarptautiniu mastu, jų kvalifikacija nėra pakankama“, - sakė D.Salehi-Isfahani.
- Beveik visose šalyse socialistiškai orientuoti režimai per keletą dešimtmečių milijonus žmonių įdarbino valstybės tarnyboje. Dabar mokyklas ir universitetus baigiantys jauni žmonės norėtų, kad ir jais pasirūpintų valstybė, kaip ir jų tėvais. Tačiau tokios šalys, kaip Sirija, Egiptas ar netgi Irakas nebegali sau to leisti. Jų verslo planai pasirodė esą nepelningi.
Artimųjų Rytų jaunimas atsidūręs tarp dviejų ugnių. Viena vertus, jie ant savo pečių neša neteisingos ekonominės politikos naštą. Taip pat jie yra prastos švietimo politikos aukos: užuot skatinus elitą, buvo orientuojamasi į apačias. „Jauni žmonės viską darė teisingai, studijavo, stengėsi. Bet jie gyvena kur kas blogiau, nei jų tėvai. Dėl to kyla didžiulis nusivylimas“, - sakė D.Salehi-Isfahani.
Nusivylimą aštrina ir „ekonomiškai primestas celibatas“, nuo kurio kenčia ir vyrai, ir moterys. „Arabų vyrai, neturintys pastovaus darbo, neturi beveik jokių galimybių vesti ir sukurti šeimą“, - sakė ekonomistas. Todėl moterims trūksta jaunikių. Jaunimas neturi galimybių net įgyvendinti savo asmeninius lūkesčius.
Ką tai reiškia Vakarams? Kai kurie ekspertai lygina būtinybę pertvarkyti arabų šalių ekonomines struktūras su Rytų Europos pertvarkomis po Berlyno sienos griuvimo.
Kad pokyčiai būtų sėkmingi, anot ekonomistų, visų pirma JAV turėtų skubiai keisti savo užsienio politiką. D.Salehi-Isfahani sako: „Vašingtonas privalo suvokti, kad Artimuosiuose Rytuose slypi kur kas didesnių pavojų, nei „Hamas“ ar Irano branduolinė programa.“ Tik su didele ekonomine pagalba iš JAV ir Europos įmanoma stabilizuoti šį regioną.
Bet apskritai nėra aišku, ar arabų šalys gali įsitvirtinti pasaulinėje rinkoje. Tokios šalys, kaip Tunisas ar Egiptas gamina drabužius, baldus ir elektros prietaisus, o Jordanija ir Libanas bando įsilieti net į aukštųjų technologijų rinką.
Problema yra milžiniška konkurencija. D.Salehi-Isfahani sako: „Arabų šalių jaunimas privalo suprasti, kad šiose srityse jie konkuruoja su milijardais Azijos gyventojų. Todėl jie privalo būti pasirengę dirbti sunkiau ir už mažesnį atlyginimą.“
„Vienintelis dalykas, šioje situacijoje galintis išgelbėti Artimuosius Rytus – tai gera dozė rinkos ekonomikos“, - teigia ekonomistas R.Assaadas. Tokiose šalyse, kaip Sirija, Egiptas ir Tunisas subsidijuojamas benzinas, mokslas universitetuose yra nemokamas. Anot R.Assaado, tai neteisinga.
„Tai vidurinioji klasė, kuri arabų pasaulyje važinėjasi automobiliais ir gali savo vaikus leisti studijuoti. Jeigu ji yra subsidijuojama, pinigai padalinami žmonėms, kurie ir taip jų turi“, - sako mokslininkas.
Paradoksas – didžiausia kliūtimi pažangai gali tapti būtent opozicinės grupės, kurios dabar reikalauja politinių permainų.“Dauguma jų nėra ekonomiškai orientuotos, laikosi įsikibę religinių arba kairiųjų ideologijų“, - sakė R.Assaadas. Norint pagerinti gyventojų gyvenimo sąlygas, Tunisas, Egiptas ir kitos šalys privalo rūpintis, kaip pritraukti investuotojus. „Aš nežinau, ar opozicijos lyderiai tai galėtų parduoti savo klientams“, - teigė ekonomistas.
D.Salehi-Isfahani tikisi, kad protestai greit pasibaigs. „Turi vėl sugrįžti ramybė, kad gamyklos ir biržos galėtų tęsti darbą“, - sakė jis.
Tai skamba baisiai konservatyviai, tačiau dabartinės riaušės neigiamai veikia verslo aplinką. „Tik jeigu verslui seksis gerai, šių jaunų žmonių gyvenimas pagerės“, - įsitikinęs D.Salehi-Isfahani.