Maskvos Carnegie centro ekspertas Andrejus Riabovas sako, kad Baltijos šalių ir Rusijos diplomatijos uždavinys yra, kaip dabar kylančius teigiamus impulsus paversti ilgalaike dvišalių santykių strategija.
Anot A.Riabovo, kol kas bandymų kurti šią strategiją nėra: „Tai priklauso ne tik nuo vyriausybių, ypač Rusijos, nuostatų, bet ir nuo kitų veiksnių. Pavyzdžiui, ne tik nuo stambių korporacijų, kurios susijusios su Rusijos valdžia, bet ir nuo aktyvaus vidutinio verslo bei nevyriausybinių organizacijų iniciatyvų“.
Kalbėdama apie dvišalius santykius, Maskvos Carnegie centro ekspertė Lilija Ševcova teigia pabrėžia, kad Lietuva yra unikali Baltijos valstybė: „Tik Lietuva turi dideles Europos masto ambicijas. Tik Lietuva, kartu su Lenkija, visai neseniai parodė ir palaikė moralinių vertybių standartą Europos Sąjungos viduje.
Rusijos santykiuose su Lietuva iškyla ne tik šis pragmatinis-ekonominis-energetinis klausimas. Rusijai svarbu, kaip Lietuvos, Lenkijos ir galbūt kitų vyriausybių atstovai gina europietiškus žmogaus teisių standartus Europos Parlamente.
Nereikia daryti perskyros, kad egzistuoja pragmatinis-ekonominis santykių lygmuo ir kitas, kuriame Lietuva ir jos vyriausybė iš tikrųjų pasiekė labai svarbių dalykų“.
L.Ševcova mano, kad Lietuva ir toliau turi laikytis vertybių, kurias suvokia kitaip negu Vakarų Europos valstybės.
„Jeigu Lietuvos vyriausybės politika santykiuose su Rusija pasikeis daugeliu atžvilgių, beliks tik apgailestauti. Tokiu atveju, Lietuva, kaip ir Vokietija, Prancūzija, Italija ar Briuselis nusigręš nuo bendrų vertybių. Būtų labai gaila.
Bet kokiu atveju, Lietuva, kaip ir kitas Baltijos valstybės turi genuose užkoduotą giluminį suvokimą apie tai, kas vyksta Rusijoje.
Galbūt galima įrodyti Briuseliui ir kitoms Europos sostinėms: „Paklausykit, šis santykių perkrovimas, kuris dabar vyksta, yra laikinas. Rusijoje yra didelių problemų, kaip ir jūsų santykiuose su Rusija“, - patarimus Vilniui dalija L.Ševcova.
Pasak jos, jeigu Lietuva sugebės Briuselį įtikinti, kad į santykius su Rusija reikia žiūrėti strategiškai, tai Lietuvos indėlis į Europos politiką bus labai svarus.
Maskvos Carnegie centro ekspertė įsitikinusi, kad užsienio politikoje pragmatizmas negali būti sėkmingas: tokia nuostata suveikia nebent trumpalaikėje perspektyvoje, tačiau tikrai ne strategiškai.
Marija Lipman, Maskvos Carnegie centro žurnalo „Pro et contra“ vyr. redaktorė, paklausta apie kitus Rusijos prezidento rinkimus, tik ironiškai nusišypso. Ji pritaria kolegoms, kurie aiškina, kad rinkimų dalyviai bus visai nesvarbūs. Mažai lems ir rinkėjų balsai - rusai tiesiog neturės kito pasirinkimo.
„Manau, kad ir Lietuvos publika, pažįstanti Rusijos realijas, gali šypsotis. Nesvarbu, kas dalyvaus Rusijos prezidento rinkimuose 2012 metais. Svarbiausia tai, kad mes žinome pagrindinio rinkėjo vardą. Šis rinkėjas yra vadinamasis nacionalinis Rusijos lyderis Vladimiras Putinas. Ar jis eis į rinkimus pats, ar pasodins eilinę matriošką, beždžionę, D.Medvedevą ar kokį kitą žmogų į krėslą Kremliuje, ne taip jau ir svarbu. V.Putinas rengiasi kontroliuoti situaciją. Problema kita: kiek ilgai jis rengiasi kontroliuoti padėtį? Tai pats svarbiausias klausimas, į kurį mums labai sudėtinga atsakyti“, - teigia L.Ševcova.
Kol kas Carnegie centro politologai tikisi, kad kad nacionalinio lyderio vaidmens V.Putinas nesugebės išlaikyti ilgiau negu keletą metų, todėl jis nebus prezidento kadencijoje dar šešerius metus. „Kitaip Rusijai tai reikš katastrofą ir šalį pavers grėsme savo kaimynams“, - dėsto L.Ševcova.
Anot ekspertų, V.Putino ištekliai valdyti šalį neišsenka - tai rodo nesena Rusijos pergalė dėl teisės rengti pasaulio futbolo čempionatą 2018 metais ir kompanijos „Rosneft“ pasiektas susitarimas su Vakarų verslo milžine BP.
„Rusijos elitui pasiųsta aiški žinutė. Visi nutuokia, kad ateityje dar laukia sunkus laikai, bet, kol jūs esate su manimi, pajamų šaltiniai neišseks: bus infrastruktūros projektų, bus didelės galimybės užsidirbti ir bus priemonių, kurias mes kontroliuosime. Niekas kitas Rusijoje negali pranešti patrauklesnės žinios. Pastarieji įvykiai parodo, kad iniciatyva priklauso premjerui. Jėgos struktūros, žiniasklaidos kanalai - viskas yra premjero rankose“, - pastebi A.Riabovas.
Vis dėlto ekspertai sugeba įžvelgti V.Putino eros pabaigą.
Anot A.Riabovo, V.Putinas negali būti amžinai sveikas vyras, šuoliuojantis per Sibiro platybes ant eiklaus žirgo ir braidantis po ledines kalnų upes: „Nuovargio fenomenas vis stiprėja. Žmonės pavargsta nuo stipraus vyriško „macho“ įvaizdžio. Tai rodo ne tik visuomenės nuomonės apklausos, bet ir elito pozicija. Akivaizdu, kad premjeras deda pastangas ieškodamas kažko naujo. Po pasitraukimo V.Putinas nori pasirodyti nauju pavidalu, tačiau kol kas jis neaiškus“.
Ekspertas įžvelgia ir tam tikrą aklavietę, kurioje atsidūrė Rusijos lyderis: „ V.Putinas pateko į spąstus, kuriuos pats paspendė. Jis nori būti lyderiu, kuris priima tik strateginius sprendimus, tačiau viską stebi tarsi iš šono, neužsiima aktyviais veiksmais, nepriima operatyvių sprendimų. Kaip rodo XX amžiaus patirtis, tokiam lyderio vaidmeniui reikia stiprių institucijų. Problema ta, kad Rusijos premjeras mėgsta „rankinio valdymo“ institucijas, o tokios negali veikti savarankiškai“.
Su atvira ironija L.Ševcova prisimena, kokia staigi buvo Sovietų Sąjungos griūtis. Ekspertė įžvelgia tam tikrų paralelių su dabartine padėtimi Kremliuje.
„Kuo labiau kontroliuoji išteklius, tuo mažiau žinai, kas vyksta apačioje - kartu turi mažiau galimybių kontroliuoti padėtį. Likus metams iki Sovietų Sąjungos griūties, mes to tikrai nenujautėme. Net likus pusmečiui nežinojome, kad Sovietų Sąjunga išnyks iš žemėlapio. Bet 1991-ųjų gruodį ji ėmė ir dingo.
Lietuvai tai gali būti dramatiškas įspėjimas - išnykti mes galime bet kurią akimirką“, - sako ne vieną istorijos virsmą mačiusi Rusijos politikos ekspertė.