Kas liks iš legendinio Vilhelmo Telio didybės, atėmus jo galingąjį arbaletą? Ar du milijonai ginklų Šveicarijos piliečių namuose padeda išlaikyti dvi švenčiausias šalies tradicijas – neutralumą ir saugumą? Pastaruoju metu šie klausimai kelia audringas diskusijas visose šveicarų žiniasklaidos priemonėse, nes ateinančio sekmadienio referendumo tema ypač jaudina šveicariškas širdis. Jo metu bus balsuojama dėl suskaldžiusio visuomenę pasiūlymo uždrausti laikyti ginklus namuose, o leidimą įsigyti ginklą gautų tik tas, kuris įrodo to būtinybę.
Kalba sukasi ne tik apie medžioklinius šautuvus. Didžiąją Šveicarijos namų ūkiuose saugomų ginklų arsenalo dalį sudaro koviniai ginklai. Neutralios šalies vyrai tarnauja Tėvynei ne vienu ypu, o kasmet su visa ginkluote prisistato į štabą 3-4 savaičių tęstinėms pratyboms. Tokiu būdu, esant reikalui, per 24 valandas jie galėtų mobilizuotis į ketvirtadalio milijono karines pajėgas.
Iniciatyvą iškėlė šalies kairieji, feministinės organizacijos, bažnytinės bendrijos, pacifistų bei žmonių teisių apsaugos organizacijos. Jie remiasi statistika, kad kasmet keli šimtai žmonių Šveicarijoje miršta nuo namie laikomo ginklo kulkos. Ta pati statistika teigia, kad dauguma jų sudaro savižudžiai, kurie greičiausiai būtų susiradę ir kitą priemonę savo tikslui. Bet iniciatyvos šalininkai skelbia branginantys kiekvieną išsaugotą gyvybę, net jei tokių būtų tik viena. Taip pat, anot jų, daugelyje problemų turinčių šeimų ginklo egzistavimas yra papildomos įtampos ir baimės priežastis.
Ginklas ir šveicaras – viena nedaloma esybė
Nusiginklavimo priešininkai – ne tik kaip įprasta, šalies dešinieji, bet ir šalies vyriausybė bei abeji parlamento rūmai. Jie atkakliai gina tai, ką laiko šveicariškos tapatybės šerdimi.
Vilhelmo Telio tėvynėje kareiviai, ramiai keliaujantys gatvėmis su permestu per petį šautuvu – visiškai įprasta šalies gamtovaizdžio detalė. Išskyrus turistus, niekieno nestebina ir juo labiau nepiktina gausybė tebeveikiančių slaptų ir viešų bunkerių, iki šiol kiekvieno namo rūsyje privaloma atominė slėptuvė pusmetrio storio metalinėmis durimis, karinės technikos eismą vaizduojantys kelio ženklai, kasdieninis kylančių naikintuvų gaudesys, net mažiausiame kaimelyje kultūros centrų vaidmenį atliekančios šaudyklos, minios dalyvių savaitgalių šaudymo važybose ir kasmetinėse tris dienas trunkančiose šaudymo šventėse.
Šalyje, kur kiekvienas pradinukas nešiojasi kišeninį peiliuką, tai – normalu. Tik todėl ir galime išlikti neutralūs, kad esame ginkluoti iki dantų, šaukia šautuvų mylėtojai televizijos ir radijo pokalbių laidose.
Ypač atkakli kova - dėl moterų balsų
Politikai prognozuoja, kad referendumo baigtį nulems moterų balsai. Tai suvokdami abu frontai politinėje kovoje akcentavo moterims svarbius argumentus.
Kairieji visuose miestuose iškabinėjo plakatus, vaizduojančius žiaurios išvaizdos nusikaltėlį, grasinantį praeiviams ginklu. Tai turėjo priminti moterims kitą tradicinę šveicarišką vertybę – saugumą sau ir savo vaikams.
Dešinieji atsakė jiems neįtikėtinai akiplėšiškai. Jų plakatuose, raginančiuose tarti „ne“ ginklų uždraudimui, jaunas ir žavus politikas Ksavieras Schwitzguébelis nusifotografavo nuogas su ginklu. „Moterys, jums reikia tikrų vyrų, o ne minkštakūnių ištižėlių, negalinčių jūsų apginti!“, apeliavo į gražiosios lyties širdis vardan kilnaus tikslo drabužius nusimetęs šveicarų liaudies partijos atstovas.
Šveicarijos radijas vienoje diskusijų laidoje spėliojo, kad kaip tik tuo metu įsiplieskę politiniai neramumai Egipte Ks. Schwityguebelio siunčiamą žinutę turėjo ypač efektyviai sustiprinti.
Įstatymai – ne tiems, kas jų laikosi
Įstatymai siuvami vis pagal tą patį neefektyvų kurpalį: tam tikra gyventojų mažuma turi problemą arba pati sukelia problemas, kaip saugaus greičio viršytojai, chuliganai, alkoholikai, nutukėliai, rūkoriai, nemokantys plaukti, nedėvintys šalmų ir t.t. O išleidžiami potvarkiai, draudimai bei įstatymai, kurie apriboja didžiąją gyventojų daugumą, bet dažniausiai net nepasiekia tikslinės grupės, nes šie paprastai yra būtent tie, kurie nesilaiko taisyklių.
Sprendžiant iš komentarų skaičiaus, šie pasvarstymai, pasirodę dienraštyje „Tages Anzeiger“ praėjusią savaitę, padėjo dešiniesiems patraukti į savo pusę dar vieną dalį galutinai neapsisprendusių piliečių.
Paskutinę savaitę – skirtingi metodai
Šią savaitę rengtos gyventojų apklausos parodė, kad šokolado šalies gyventojų balsai dėl referendumo pasiskirstę apylygiai, todėl abi pusės meta paskutines jėgas lemiamam mūšiui.
Kairieji ėmėsi agitacijos socialiniuose tinkluose, nemokamomis trumposiomis žinutėmis bei kitais jaunimui patraukliais būdais vilioja prie balsadėžių tą visuomenės dalį, kuri paprastai naudojasi savo balsavimo teise tik tada, kai tema jiems aktuali.
Dešinieji paskelbė, kad jie naudojasi tradiciniais būdais - eina į gatves ir kalbasi su žmonėmis. Dauguma mūsų rinkėjų gyvena ne internete, sako jie ir koncentruojasi į nedidelius miestelius, tikėdamiesi, kad čia dar rinkėjų galimybės neišsemtos.