Šveicarai nubalsavo už ilgametę tradiciją leisti laikyti namuose armijos ginklus

Referendumu, kurį surengė nevyriausybinių organizacijų koalicija, religiniai lyderiai ir centro kairės partijos, buvo siekiama įvesti tvarką, kad ginklai būtų saugomi ginklų sandėliuose.

Šia iniciatyva taip pat buvo siekiama nebeleisti armijoje tarnaujantiems asmenims pasilaikyti automatus net ir išėjus į atsargą.

Oficialūs rezultatai rodo, kad mažiausiai 14 Šveicarijos kantonų balsavo prieš tokius pakeitimus.

Kad kokia nors iniciatyva būtų priimta, jai turi pritarti dauguma šalies piliečių ir kantonų, kurių iš viso yra 26.

Kaip rašė „Lietuvos rytas“, logiškas priežastis vardijantys iniciatyvos už ginklų pašalinimą iš namų šalininkai susidūrė su pasipriešinimu. Mat baimintasi, jog šveicarai neteks kai ko daugiau nei ginklų. Pavojus iškils mažų mažiausiai Šveicarijos likimui.

Daugiau nei 700 metų Šveicarijos saugumą užtikrino nereguliarioji kariuomenė. Šveicarai ja ne veltui didžiavosi, mat beveik kiekvienas pilnametystės sulaukęs jaunuolis privalėdavo atlikti karinę tarnybą.

Nuo XIX amžiaus vidurio Šveicarijoje prigijo tradicija, kad karinius kursus išklausę jaunuoliai išleidžiami į atsargą. Tačiau kasmet jie reguliariai šaukiami į kelių savaičių pratybas.

Į jas iš namų ir atgal šveicarai vykdavo su armijos išduotais ginklais. Vienas didžiausių skirtumų, kuriais maža kalnų valstybė skyrėsi nuo kitų, buvo tas, kad paleidę nustatytą šūvių skaičių šveicarai ginklą ne padėdavo į saugyklą, o laikydavo namie.

Ir nieko dabar nebestebina saugomoje patalpoje šveicaro laikomas automatinis karabinas SIG 550 bei pistoletas P-226. Ne kaip puošmena, bet kaip tikro šveicaro namų dalis.

Toks valstybės pasitikėjimas piliečiais išugdė ir tikrą ginklų kultą.

Iki šiol daugiau kaip trečdalis šveicarų namuose laiko kariams išduotus automatus, o puskarininkiams bei karininkams – pistoletus.

Antra tiek dar turi asmeninius ginklus, tad nenuostabu, jog šaudymo varžybos yra populiariausia šveicarų sporto šaka.

O ginklus į rankas ima ir 15-mečiai, ir garbaus amžiaus sulaukę senoliai.

„Šaudymo malonumo bei šveicariško gynybos modelio niekas nesiruošia atimti. Tačiau reikia suprasti, jog gyvename ne šaltojo karo metais. Sovietinių tankų įsiveržimo nesitikime, o ginklų laikymas namuose yra pavojingas dalykas”, – tvirtino vienas referendumo iniciatyvos šalininkų Medikų asociacijos pirmininkas Jacques’as de Halleris.

Kampanija už tai, jog Šveicarija atsisakytų karingos tvirtovės įvaizdžio, prasidėjo dar prieš dešimtmetį. Iš pradžių buvo mažinama armija.

Dar 1994 metais Šveicarijos armiją sudarė apie 400 tūkst. ginkluotų žmonių. Iš jų – vos 5 procentai profesionalų, likę – 20 savaičių mokymus išėję kariai, bet kurią akimirką pasiruošę išsitraukti, užtaisyti ginklą ir ginti savo šalį.

Tačiau armija kairiųjų partijų pastangomis sumažėjo iki 130 tūkst. Bet to pasirodė maža. Todėl nuo 2006 metų įvairios nevyriausybinės organizacijos, remiamos Socialdemokratų partijos, ragino atsisakyti ir ginklų bei šaudmenų saugojimo namuose.

Tiesa, argumentas, esą ginkluoti šveicarai yra potencialūs ginkluoti nusikaltėliai, niekuomet nebuvo vertinamas rimtai. Todėl šalies vyriausybė nusileido ir 2009-aisiais priėmė kompromisinį sprendimą: ginklus namuose laikyti galima, šaudmenų – ne.

Kairiųjų partijų, nevyriausybinių organizacijų bei profsąjungų iniciatyva tuo nesibaigė. Vien per praėjusius dvejus metus šalies parlamente kelis sykius buvo mėginama uždrausti ginklus laikyti namuose.

Iniciatyvoms žlugus, buvo atsigręžta į žmones. Populiariausias sprendimo priėmimo būdas Šveicarijoje yra referendumas. Tik kaip įtikinti prie ginklų pripratusią tautą, kad šių žudymo įrankių geriau atsisakyti bent jau namuose?

Į pagalbą buvo pasitelktas mokslas. Antai kriminologas Martinas Killiasas paskelbė šokiruojančius tyrimo rezultatus. Pasirodo, jog Šveicarijoje per incidentus, susijusius su ginklais, kasmet žūva apie 300 žmonių.

Bet ir toks tyrimas įtikino ne visus. Mat Šveicarijos pavyzdį nagrinėjantys amerikiečių mokslininkai paskelbė 10 kartų mažesnius skaičius. Iniciatyvos prieš ginklus šalininkai nenusileido ir pateikė kitą, rodos, nenugalimą argumentą: turėdami ginklą šveicarai noriai žudosi.

Ciuricho universiteto profesorius Vladeta Ajdacicius-Grosso pateikė duomenų, kad Šveicarija pirmauja Europoje pagal savižudybių, įvykdytų šaunamuoju ginklu, skaičių. Esą kas trečias šveicaras, nusprendęs nusižudyti, kulka ištaško sau smegenis.

„Pagrindinė problema ta, kad ginklai mūsų šalyje yra lengvai prieinami. Tarp prieinamumo ir savižudybių skaičiaus yra sąsaja. Jei po ranka yra ginklas, tuomet sprendimas priimamas labai greitai. Kitu atveju ieškodamas, kaip nusižudyti, žmogus gali ir persigalvoti”, – teigė mokslininkas.

Jo teigimu, net jei šveicarai ir renkasi kitus savižudybės būdus, šūvis į galvą vis populiarėja, mat toks būdas yra veiksmingiausias.

„Beje, moterys ginklą, kaip savižudybės priemonę, renkasi rečiau nei vyrai, nors mūsų šalyje yra, ko gero, didžiausias po Izraelio skaičius moterų, mokančių valdyti ginklą”, – pridūrė V.Ajdacicius-Grossas.

Be to, Šveicariją pastarąjį dešimtmetį sukrėtė kelios garsios žmogžudystės, kurių metu kariai naudojo armijos ginklus. Istorijas plačiai nušvietė šalies kairiosios pakraipos žiniasklaida.

„Kiek dar turi žūti žmonių, kad parlamentas atsitokėtų ir nuginkluotų žmones?” – klausė ginklų priešininkai.

Šių faktų bei emocijų užteko, kad šveicarai imtų keisti nuomonę. Neseniai surengtų apklausų duomenimis, beveik pusė Šveicarijos gyventojų palaikytų referendumui pateiktą ginklų draudimo namuose pasiūlymą.

Kitos apklausos rodo, kad pritariančiųjų būtų net du trečdaliai, todėl spėti rytoj įvyksiančio referendumo rezultatų niekas nesiima.

Ginklų šalininkai, susibūrę į šaulių klubus bei asociaciją, surengė atsakomąją kampaniją, nukreiptą prieš esą melagingą kairiųjų skleidžiamą propagandą.

Todėl Ciuricho, Berno ir kitų šalies miestų gatves papuošė jų plakatai.

Vieni gąsdina ginkluotų nusikaltėlių paveikslais. „Apsaugokite savo šeimas, balsuokite „už” ir sustabdykite ginkluotą smurtą” – viename plakate kruvinomis ašaromis rauda peršautas pliušinis meškinas.

Kiti plakatai rėkte rėkia: „Neatimkite iš mūsų ginklų, mūsų laisvės.”

Kovos už teisę namuose laikyti ginklus atstovai pateikia ne mažiau įtikinamus argumentus, kodėl nereikėtų nieko keisti.

„Kalbame ne tik apie tradicijas, kurios mums labai svarbios. Turime žiūrėti, ar koks nors priimtas sprendimas yra racionalus.

Mes manome, kad dabar galiojantys įstatymai yra pakankamai griežti. Galų gale ne ginklai yra problema, o juos naudojantys žmonės”, – „Lietuvos rytui” karštai dėstė kampanijos už ginklų išlaikymą atstovas Hansas Peteris Wüthrichas.

Kairuolių bei pacifistų kalbos apie masines savižudybes esančios perdėtos, o tikrasis jų tikslas – sunaikinti šimtmečius gyvuojantį Šveicarijos armijos modelį.

„Mėginimas sustabdyti savižudybes uždraudžiant ginklus yra tas pat kaip kovoti su nutukimu uždraudžiant ledus”, – dėstė H.P.Wüthrichas.

Pasak Berne įsikūrusios nedidelės, bet garsios ginklų parduotuvės savininko, aistringo šaulio Gastono Poyet, tradicijų svarba šveicarams tampa vis menkesnė.

Su neslepiama pašaipa odiniais drabužiais ir skiauterėtomis šukuosenomis pasipuošusius jaunuolius nužvelgęs pagyvenęs vyras skubėjo vykdyti jų prašymo: „Man – dujų balionėlį.”

„Tokie jau laikai. Prieš 20 metų kasdien parduodavom po 5 ginklus, dabar tokį skaičių – nebent per geriausią savaitę.

Kad išliktum, tenka taikytis su naujovėmis: dabar žmonės nori dujų balionėlių, pneumatinių ginklų, visokių niekučių”, – rankomis skėstelėja parduotuvės šeimininkas.

Jau kelios Poyet šeimos kartos valdo šią parduotuvėlę. Taikliais šūviais garsėja ir pats šeimininkas, ir jo žmona, akimirksniu galinti išardyti ir vėl surinkti ginklą.

„Manau, kad šveicarai namuose vis dar laiko apie 10, o gal 20 milijonų įvairių ginklų. Daugelis jų – užsilikę dar nuo praėjusio amžiaus. Tai – brangios šeimos relikvijos, kuriomis galima ginti šalį”, – teigia G.Poyet.

„Senos geros dienos jau praėjo. Ir turiu omenyje ne tiktai prekybą – visuomenė kitokia negu anksčiau. Daugelis žmonių, persikraustę iš provincijos į miestą, tiesiog bijo laikyti ginklus namuose.

Jauni šveicarai vis labiau išskydę, vis dažniau neatitinka fizinių reikalavimų ir šiaip nebenori nė pažvelgti į ginklų pusę. O dar ES ir JTO mus spaudžia. Ko gero, per 10 metų įstatymai taps dar griežtesni, o mes tapsime pacifistais.

Ką tuomet kalbėsite apie šveicarų saugumą?” – atsidusęs šypseną išspaudžia vyras.

Lietuvoje ne sykį buvo pasigirdę diskusijų, ar nevertėtų taikyti šveicarišką gynybos modelį: turėti didelę šauktinių kariuomenę, kai visi fiziškai ir psichiškai sveiki vyrai privalo atlikti karinę tarnybą ir gali namuose laikyti ginklus.

Ekspertų manymu, dabartinį profesionalų kariuomenės modelį su aktyviuoju rezervu pasirinkusi Lietuva nesuklydo.„Teoriškai Šveicarijos karinių pajėgų modelis lyg ir tiktų, bet praktiškai – ne”, – Lietuvos rytui teigė Gynybos štabo viršininkas, brigados generolas Edvardas Mažeikis. Pasak generolo, čia lemia ir istorinės bei kultūrinės priežastys.„Taip jau istoriškai susiklostė, kad šveicarų gynybos modelis yra unikalus. Tradicijos dėl karinių pajėgų modelio, ginklų kultūros jiems labai svarbios. Lygiai taip pat ir racionalumas. Tuo tarpu norint Lietuvoje pritaikyti tokį modelį kiltų daug diskusijų ir greičiausiai išvada būtų viena – tai neracionalu”, – teigė E.Mažeikis.

Pasak Gynybos štabo viršininko, Lietuvoje derėtų svarstyti, ar visi žmonės turėtų dalyvauti krašto gynyboje, mat žmonių požiūris iki šiol esąs skeptiškas.

O Taline įsikūrusio Tarptautinio gynybos studijų centro analitiko Tomo Jermalavičiaus nuomone, klausimas dėl šveicariško gynybos modelio pritaikymo Lietuvoje kiek pavėluotas.

„Galima klausti: o kam to reikia? Turime ką turime, ir neverta blaškytis. Šveicarijoje visai kita organizacinė kultūra, o gynybos modelis sukurtas ilgu ir sunkiu darbu. Be to, šveicarų modelis labai brangus”, – teigė ekspertas.