„Arabų lyderius spaudžia laikas: jei jie skubiai neįgyvendins
liberalių permainų, juos ištiks Tuniso ir Egipto lyderių likimas“,
- sakė Anwaras Eshki, Saudo Arabijos Džidos mieste
įsikūrusio Artimųjų Rytų strateginių tyrimų instituto
direktorius.
Nuo 1981-ųjų prie Egipto vairo stovėjęs Hosni Mubarakas atsistatydino penktadienį, o Tuniso prezidentas Zine'as El Abidine'as Ben Ali, kuris
šaliai vadovavo 23 metus, pasitraukė sausio 14 dieną. Perleisti
valdžią juos abu privertė precedento neturintys visuomenės
protestai.
Neteisybės, didžiulio nedarbo ir giliai įsišaknijusios
korupcijos supykdyti „arabų šalių piliečiai nėra tokie patys,
kokie buvo prieš du mėnesius“, ir jau „įrodė galintys per dvi ar
tris demonstracijų savaites nuversti arabų valstybės vadovą“,
sakė Carnegie Artimųjų Rytų centro direktorius Paulas
Salemas.
Įvairių arabų valstybių lyderiai, tarp kurių yra nemažai
tokių, kurie, kaip, pavyzdžiui, daugiau nei keturis dešimtmečius
Libijai vadovaujantis Muamaras Kadhafi, daug metų
geležiniu kumščiu vadovavo savo šalims, staiga paskelbė, jog
imsis socialinės apsaugos priemonių ir politinių reformų.
Visuotinių sukilimų Tunise ir Egipte „aidas nuvilnys per visą
regioną“, ir Jungtinės Valstijos, skatinusios permainas tose
šalyse, mėgins siekti tokių pačių pokyčių kitose arabų
valstybėse, pareiškė buvęs Jordanijos informacijos ministras
Salehas al-Qallabas.
„Kas bus kitas? Neįmanoma numatyti“, - sakė jis ir pridūrė,
kad nekalba apie Saudo Arabiją - naftos turtingą valstybę, valdomą
pagal ultrakonservatyvų vahabizmo mokymą, kur „karaliaus Abdullah
pradėtų reformų procesas vyksta lėtai dėl tradicijų ir
religijos įtakos“.
A.Eshki pritarė šiai nuomonei. Pasak jo, Jungtinės Valstijos
stengsis, kad Persijos įlankos monarchijos išvengtų staigių
pokyčių, kurie galėtų sutrikdyti naftos tiekimus pasaulio
ekonomikai“, bet „patars joms imtis reformų ir paspartinti jų
įgyvendinimą“.
Tačiau jis pridūrė, kad „permainų vėjai neaplenks Persijos
įlankos valstybių“.
„Jei iniciatyvos nesiims jų lyderiai, tai padarys šių šalių
žmonės“, - pabrėžė A.Eshki.
Kaip sakė P.Salemas, visuotiniai sukilimai Tunise ir Egipte,
kuriuos pradėjo ir jiems vadovavo jauni žmonės, pasitelkę
socialinius tinklus „Facebook“ ir „Twitter“, parodė, kad islamizmas,
kuris arabų režimams buvo parankus baubas siekiant nevykdyti
reformų, toli gražu nėra toks grėsmingai aktyvus.
Šių sukilimų varomoji jėga nebuvo kažkokia ideologija,
tačiau jie įgyvendino tai, ko per dešimtmečius nepavyko pasiekti
islamistų judėjimams, kurie „skelbėsi esantys vienintelė
alternatyva represiniams arabų režimams“.
Tačiau P.Salemas pridūrė, kad Rijado akyse H.Mubarako režimo
žlugimas „padidino galių disbalansą Irano naudai“.
Pasak Carnegie Artimųjų Rytų centro vadovo,
šiitiška respublika Egipto lyderio pasitraukimą vertina kaip
„Jungtinių Valstijų ir sionizmo nesėkmę regione“.
„Arabų šalių aljansas su Jungtinėmis Valstijomis susilpnės ir
jos pagal Turkijos pavyzdį taps labiau autonomiškos. Tačiau šios
valstybės neturi kito pasirinkimo, tik būti su Jungtinėmis
Valstijomis“, - sakė P.Salehas.