Pastarosiomis dienomis Vakarų politikams žodžių kišenėje ieškoti nereikėjo. Jie daugybę kartų griežtais pareiškimais pasmerkė žiaurius puolimus, kurių prieš protestuotojus Bengazyje ir Tripolyje ėmėsi Libijos armija ir samdyti užsienio kariai.
„Nepriimtinas kraujo praliejimas“ turi liautis, pareikalavo JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton. Visuotinės žodžio ir susirinkimų laisvės galioja ir Libijoje, sakė ji. Vokietijos užsienio reikalų ministras Guido Westerwelle jai antrino sakydamas, kad „jei Libija naudos smurtą prieš savo žmones, neišvengiamai bus imtasi sankcijų“.
Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Davidas Cameronas, kuris pirmasis iš Vakarų lyderių aplankė Kairą po prezidento Hosni Mubarako nuvertimo, taip pat pasmerkė tebesitęsiantį smurtą: „Aš smerkiu tai, ką mačiau Libijoje, kur režimo vykdomas smurtas prieš žmones yra visiškai nepriimtinas“.
Tačiau ką Vakarai gali realiai padaryti? Kol kas kolektyvinis įvairių Europos ir Šiaurės Amerikos valstybių pareigūnų pasipiktinimas davė mažai naudos. Karas, kurį Libijos gatvėse kariauja diktatorius Muammaras Gaddafi prieš savo paties tautą, tebesitęsia. Antradienį visoje šalyje prasiveržė nauja smurto banga.
Su M.Gaddafi režimu susipažinę ekspertai tuo nesistebi – Vakarai Libijoje turi mažai įtakos. Naftos turtai šiai Šiaurės Afrikos valstybei teikia tam tikrą nepriklausomybę, o diplomatiniai santykiai jau seniai geriausiu atveju yra sudėtingi, ypač su JAV. Nors prezidento Baracko Obamos administracija turėjo tam tikrus svertus, kuriais galėjo paveikti Egipto armiją per toje šalyje vykusius protestus, Tripolyje Vašingtonas beveik neturi kontaktų. Libija jau seniai atsidūrusi juodajame terorizmą remiančių valstybių sąraše. Diplomatiniai santykiai tarp šalių buvo atkurti tik 2008 metais.
„Mes neturime asmeninių ryšių aukščiausiame lygmenyje. Kiek žinau, prezidentas B.Obama niekada nėra kalbėjęs su pulkininku M.Gaddafi“, – laikraščiui „The Washington Post“ sakė buvęs aukštas su Libija dirbęs JAV diplomatas Davidas Mackas. Šiuo metu amerikiečiai net neturi ambasadoriaus Libijoje. Pastarasis buvo laikinai atšauktas po „WikiLeaks“ skandalo.
Dėl to sudėtinga net įvertinti situaciją Libijoje – patikimos informacijos sunku gauti. Maža to, JAV vyriausybė turi pasikliauti savo sąjungininkais Europoje, kad šie darytų spaudimą Libijai. Kelios ES valstybės palaiko dalykiškus santykius su M.Gaddafi – pavyzdžiui, Viduržemio jūros valstybių bendradarbiavimo kontekste.
Tačiau ES kaip visada neturi vieningos pozicijos. Pirmadienį Briuselyje susirinkę užsienio reikalų ministrai griežtai pasmerkė režimo elgesį su protestuotojais. Tačiau jiems nepavyko susitarti dėl jokių sankcijų. Baudžiamosios priemonės, kurias pasiūlė Suomija ir kitos Skandinavijos šalys, buvo atmestos.
Ypač atkakliai sankcijoms priešinosi Italija, nes premjero Silvio Berlusconi vyriausybė nenori rizikuoti glaudžiais ekonominiais santykiais, kuriuos palaiko su savo buvusia kolonija. Taip pat baiminamasi dėl naujos pabėgėlių iš Šiaurės Afrikos bangos. M.Gaddafi pagrasino atverti sienas, jei ES parems protestuotojus. Briuselis tai laiko tuščiu grasinimu, nes M.Gaddafi jau nebekontroliuoja savo šalies, tačiau Italija vis vien priešinasi sankcijoms.
ES kalba apie galimybę neleisti Gaddafi šeimai įvažiuoti į visas 27 valstybes nares ir užšaldyti užsienyje laikomą Libijos vyriausybės turtą. Vokietija tikisi, kad dėl tokių priemonių galima susitarti net ir be Italijos pritarimo. „Turime pripažinti, kad šiuo metu ne visi nori save išreikšti tokiu pačiu būdu“, – kalbėjo G.Westerwelle. Būtent dėl to yra labai svarbu, kad kitos ES partnerės sutartų dėl „aiškios kalbos“, pridūrė jis.
Vis dėlto gali būti, kad siūlomos sankcijos nedaro jokio įspūdžio diktatoriui. Nepavykus sutarti dėl bendros ES pozicijos, kai kurių Europos valstybių vyriausybės bando daryti spaudimą dvišaliais kanalais. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras Williamas Hague'as pasikalbėjo su antruoju M.Gaddafi sūnumi, Saifu al-Islamu Gaddafi, ir pareikalavo nutraukti smurtą. Britų vyriausybė yra vienas pagrindinių Libijos kontaktų su Vakarais – buvęs ministras pirmininkas Tony Blairas 2004-aisiais aplankė Libiją nutraukdamas M.Gaddafi izoliaciją, kad užsitikrintų jo bendradarbiavimą kovoje su islamistų teroristais.
Pastaraisiais metais svarbiu dvišalių santykių tarpininku buvo M.Gaddafi sūnus. Jam priklauso namas Londone, o 2003-2008 metais jis siekė daktaro laipsnio Londono ekonomikos mokykloje. Vakarai jį laikė draugu ir reformatoriumi, o gyvendamas Londone jis sukosi aukščiausiuose ratuose. Jis bendravo su Didžiosios Britanijos specialiuoju įgaliotiniu tarptautinei prekybai ir investicijoms princu Andrew bei buvusiu ekonomikos ministru Peteriu Mandelsonu. T.Blairas S.Gaddafi netgi pavadino „šeimos draugu“.
Bet panašu, kad prasidėjus sukilimui Saifas al-Islamas suradikalėjo. Stebėtojai Londone negalėjo patikėti savo ausimis, kai sekmadienį jis pareiškė, jog Gaddafi šeima kovos „iki paskutinės kulkos“. Londono ekonomikos mokykla sureagavo pranešdama, kad ketina grąžinti stambią auką, kurią gavo iš Gaddafi fondo. Buvęs S.Gaddafi disertacijos vadovas, žinomas politologas Davidas Heldas sako, kad yra „pasibaisėjęs“ tokia kalba ir kad jo buvęs studentas tapo „idealų, kuriuos kažkada pats skelbė, priešu“.
Kol kas atrodo, kad režimas neketina nusileisti. Libijos JT ambasadoriaus pavaduotojas Ibrahimas Dabbashi pareikalavo imtis griežtesnių sankcijų prieš jo šalį. Jis kreipėsi į JT Saugumo tarybą su prašymu Libijos oro erdvę paskelbti neskraidymo zona, kad būtų sustabdyti oro reidai prieš protestuotojus ir atkirsti kariuomenės aprūpinimo kanalai. I.Dabbashi yra vienas iš maždaug tuzino diplomatų, kurie palaiko M.Gaddafi priešininkų pusę.