„Libijos valdžios naudojama jėga prieš civilius protestuotojus kelia didelį susirūpinimą. Raginame nedelsiant nutraukti smurtą, užtikrinti demonstrantų teises ir pradėti dialogą”, – tokį atmintinai iškaltą pareiškimą nuobodžiai perskaitė vyriausioji ES įgaliotinė užsienio politikos ir saugumo klausimais Catherine Ashton.
Bet ar ES šalių vardu kalbėjusi C.Ashton buvo nuoširdi? Padėtį Libijoje stebintiems Vakarams daugiau nerimo kelia ne tiek žmonių aukos, kiek tyliai su Libija ne vienus metus plėtotų verslo ryšių ateitis.
Saisto glaudūs ryšiai
Antai po ilgo delsimo lakoniškai susirūpinimą išreiškęs Italijos premjeras Silvio Berlusconi teigė, kad dėl besiklostančių įvykių Libijoje esą neverta pernelyg jaudintis.
Tuo tarpu S.Berlusconi pavedimu vidaus reikalų ministras Roberto Maroni tęsė intensyvius pokalbius su Libijos ambasadoriumi Romoje Abdulhafedu Gadduru, kuris, beje, atstovauja ir Lietuvai.
Kitaip nei M.Gaddafi išdavę keli aukšti Libijos diplomatai, A.Gadduras palaiko glaudžius ir draugiškus santykius su M.Gaddafi ir Italijoje vadinamas ryšininku tarp S.Berlusconi ir Libijos lyderio.
Pastarasis jau anksčiau yra žadėjęs Italijos premjerui pažaboti nelegalių migrantų antplūdį į Italijos pietus. Būtent ši problema ir buvo pagrindinė R.Maroni ir Libijos ambasadoriaus pokalbių tema.
Rūpi demokratija ar verslas?
Pasipiktinimas dėl vangios valdžios reakcijos kilo ne tik Italijoje, bet ir Didžiojoje Britanijoje, kurios premjeras Davidas Cameronas užvakar lankėsi karių valdomame Egipte.
Oficialaus vizito tikslas esą buvo demokratijos plėtra. Tačiau slapta kartu su D.Cameronu į Egiptą atvyko ir būrys šalies ginklų pramonės atstovų. Neslepiama, kad jų produkcija jau susidomėjo valdantysis Egipto režimas.
Didžiosios Britanijos premjeras teisinosi persvarstysiąs visus ginklų kontraktus, kurie pasirašyti su kruvinų neramumų krečiamomis šalimis. Tačiau, ekspertų manymu, tokie pažadai jau pavėluoti.
Antai Libija vien per praėjusius kelerius metus iš Didžiosios Britanijos įsigijo ginkluotės, kurios vertė – mažiausiai 30 mln. svarų (apie 120 mln. litų), nors M.Gaddafi praeityje siuntė ginklus britų priešams. Manoma, jog dalis įsigytų ginklų buvo panaudoti prieš protestuotojus Bengazyje ir Tripolyje.
Be to, britų diplomatiniai šaltiniai patvirtino, jog juos labiausiai domina naftos gavybos bendrovės BP likimas Libijoje.
Manoma, kad žlugus M.Gaddafi režimui BP grėstų netekti kontraktų Libijoje.
Derybos su įpėdiniu
Aiškėja, kad demokratiją užtikrinti žadančios Vakarų šalys taip pat buvo numačiusios ir planą, su kuo tektų derėtis, jei kristų M.Gaddafi režimas.
Tinklalapiui „WikiLeaks” paviešinus JAV diplomatų susirašinėjimą atskleista, jog JAV ir Prancūzija neprieštaravo, kad valdžią Libijoje perimtų vienas iš diktatoriaus sūnų.
Neseniai televizijos eteryje kraujo klanais gąsdinęs M.Gaddafi sūnus Saifas vertinamas kaip vienas potencialių įpėdinių. Didžiojoje Britanijoje jis turi ir įtakingų rėmėjų.
Tarp jų – princas Andrew, postus šalies vyriausybėje ne kartą užėmęs Peteris Mandelsonas bei Rothschildų šeimos turto paveldėtojas Natas Rothschildas, su kuriais S.Gaddafi palaiko artimus santykius.
Būtent su S.Gaddafi ir jo broliu Khamisu JAV ir Prancūzija 2009 metais vedė derybas dėl sraigtasparnių, naikintuvų įsigijimo bei Libijos armijos šarvuočių modernizavimo. Pranešama, kad būtent tokia vakarietiška ginkluotė buvo naudojama prieš protestuotojus.
„WikiLeaks” paviešintame pranešime JAV diplomatai užsiminė, kad tas M.Gaddafi sūnus, kuris naujais karinės produkcijos pirkiniais pamalonins armiją, taps tinkamiausiu kandidatu į lyderius.