Egiptą tebedrebina visuotinio sukilimo, nutraukusio tris
dešimtmečius trukusį prezidento Hosni Mubarako
valdymą, atgarsiai ir gyvenimas čia dar negrįžęs į įprastas
vėžes. Kol kas neįmanoma numatyti, kas metų pabaigoje užims
H.Mubarako vietą ir taps šios daugiausiai gyventojų turinčios
musulmoniškos valstybės lyderiu.
Vis dėlto aišku, kad nepriklausomai nuo to, kas užims
prezidento postą, Egipto pozicija Izraelio atžvilgiu keisis ir bus
atsisakyta prezidento H.Mubarako politikos, įskaitant
bendradarbiavimą su žydų valstybe vykdant Gazos blokadą,
priešiškumą islamistų judėjimams „Hamas“ ir „Hizbollah“ bei
prislopintą kritiką dėl Izraelio elgesio su palestiniečiais.
Jei armija nesilaikys įsitvėrusi valdžios ar įstabiu būdu
nesugrįš ankstesnis režimas, tokiu atveju paprasti egiptiečiai
įgis galimybę daryti didžiausią įtaką jų valstybės užsienio
politikai per 5 tūkst. metų, kiek Egiptas gyvuoja kaip politinis
vienetas.
Viešosios nuomonės apklausos ir daugumos pagrindinių šalies
politinių jėgų pozicijos leidžia manyti, kad egiptiečiai kur kas
atkakliau nei H.Mubarako valdymo metais rems palestiniečių teises ir
bus gerokai mažiau linkę sutikti su Izraelio ir pagrindinių jo
sąjungininkių Jungtinių Valstijų prašymais.
Nė viena įtakinga politinė jėga, net Musulmonų brolija,
nereikalauja nedelsiant atšaukti Egipto ir Izraelio taikos sutarties.
Šis dokumentas yra Izraelio regioninio saugumo strategijos kertinis
akmuo nuo tada, kai jį 1979-aisiais pasirašė Egipto velionis
prezidentas Anwaras Sadatas.
Tarp taikos sutarties nutraukimo ir ankstesnio režimo vykdytos
politikos tęsimo būsima Egipto vyriausybė, kuri bus suformuota po
rinkimų, turės ne vieną alternatyvą, tačiau beveik neabejojama,
kad visos jos vers Izraelį užimti gynybos poziciją, ir malonūs
dvišaliai ryšiai, kuriais žydų valstybė galėjo džiaugtis
Egiptą valdant H.Mubarakui, nutrūks.
Kartu su pastaruoju metu pastebimais akivaizdžiais politinės
pozicijos pokyčiais Turkijoje, kuri dabar kur kas atviriau kritikuoja
Izraelio politikos metodus, Egipto revoliucija liudija, kad, kaip
būgštauja Izraelio politikai, baigiasi žydų valstybės strateginis
dominavimas, kurį jie manė įtvirtinę.
„Artimųjų Rytų tektoninės plokštės keičiasi“, - rašė
Niujorko miesto universiteto žurnalistikos ir politikos mokslų
profesorius adjunktas Peteris Beinartas.
„Ilgą laiką tokios šalys kaip Turkija ir Egiptas buvo valdomos
žmonių, kuriems labiau rūpėjo ne jų tautos, o kaip įsiteikti
Jungtinėmis Valstijoms. Dėl šios priežasties jie saugojo Izraelį
nuo savo žmonių pykčio. Dabar daugiau šio pykčio pasieks
valdžios koridorius“, - pabrėžė jis.
Demokratinė transformacija Egipte, ypač jei šis procesas
persimes ir į kitas arabų valstybes, sužlugdys vieną svarbiausių
Izraelio argumentų, kurį jis pasitelkė siekdamas palenkti į savo
pusę Europą ir Jungtines Valstijas: kad jis yra vienintelė
demokratiška šalis Artimuosiuose Rytuose, „vakarietiškų vertybių“
oazė, apsupta geležiniu kumščiu valdančių arabų despotų.
„Ant kortos čia pastatyta Izraelio pretenzija, esą jis yra
stabili, civilizuota, vakarietiška sala islamiško barbariškumo ir
arabiško fanatizmo jūroje“, - rašė Izraelio istorikas
postsionistas Ilanas Pappe.
„Grėsmė“ Izraeliui yra tokia, kad kartografija bus ta pati, bet
geografija pasikeis. Jis tebebus sala - barbariškumo ir fanatiškumo
sala naujai susiformavusių egalitarinių ir demokratinių valstybių
jūroje“, - pabrėžė jis.
Nauja demokratinė arabų valstybė, priešingai nei autokratinių
režimų valdytos jos pirmtakės, galės patikimai ir švaria sąžine
kritikuoti Izraelio elgesį su arabais, kuriuos jis valdo.
Nauji demokratiniai vadovai galėtų iškelti į dienos šviesą
ir akcentuoti tai, ką jie ir nemaža dalis tarptautinės bendrijos
laiko Izraelio arabų diskriminacija, jėgos naudojimą prieš
palestiniečius, nesutinkančius su okupacija, taip pat žydų
nausėdijų statybas Vakarų Krante, kurias didžiosios valstybės
laiko neteisėtomis.
Egiptas pirmasis iš arabų valstybių pasirašė taikos sutartį
su Izraeliu, o 1994-aisiais jo pavyzdžiu pasekė Jordanija. 1993
metais buvo sudarytas laikinas susitarimas su palestiniečiais.
„Ironiška, kad Izraeliui... regis, išties yra nepatogu
demokratėjančiuose Artimuosiuose Rytuose“, - rašė P.Beinartas ir
pridūrė: „Tačiau šio diskomforto šaknys yra pačio Izraelio
absoliučiai antidemokratinėje politikoje, kurią jis įgyvendina
Vakarų Krante ir Gazoje. Vis labiau demokratiškuose, vis labiau
postamerikietiškuose Artimuosiuose Rytuose tokios politikos kaina
toliau tik didės“.
Kai Egipte bus suformuota stabili vyriausybė, lakmuso popierėliu bus jos veiksmai Egipto ir Gazos pasienyje. Nuo 2007 metų, kai
tankiai gyvenamos Gazos kontrolę perėmė islamistų judėjimas
„Hamas“, ši siena daugiau laiko buvo uždaryta.
H.Mubarakas, bendradarbiaudamas su Izraeliu ir laikydamasis JAV
politikos kurso, įvedė griežtus suvaržymus prekių ir žmonių
judėjimui per sieną. Tai dar apsunkino pasibaisėtiną daugiau nei
1,5 mln. palestiniečių, gyvenančių Gazoje, padėtį.
Egipto valstybinė žiniasklaida rėmė šią politiką ir
laikėsi labai priešiškos pozicijos „Hamas“ atžvilgiu, kaltindama
šį judėjimą, kad jis yra pagrindinis problemų šaltinis ir
atstovauja Irano interesams.
Vis dėlto pernai vasarį viešosios nuomonės tyrimų instituto
„Pew Research Center“ atlikta apklausa parodė, kad 52 proc.
egiptiečių palankiai žiūri į „Hamas“, o neigiamai šį judėjimą
vertina 44 proc. Egipto gyventojų.