Nesibaigiančio Rusijos karo su teroru įkaitė – visa Čečėnija (nuotraukos)

„Tragedija visiems paprastiems Rusijos Federacijos žmonėms, kad ir kokios tautybės jie būtų”, – tokia mintis šmėkštelėjo M.Kvedaravičiaus galvoje, kai sausio 24-ąją jį pasiekė žinios apie sprogdinimą Maskvos Domodedovo oro uoste.

Kaip ir ne vieną kartą iki tol po teroro išpuolių Rusijoje, šįkart 36 gyvybes nusinešusio sprogdinimo ištakų pirmiausia imta ieškoti Šiaurės Kaukaze. Rusijos vadovai ir vėl pratrūko pažadais nustatyti, surasti ir sučiupti ataką organizavusius asmenis, kad ir kur jie būtų.

Kai ekspertai kalbėjo apie dar vienu mirtininko išpuoliu sprogusią visišką Kremliaus politikos nesėkmę Šiaurės Kaukaze, Rusijos lyderiai vėl grūmojo savo darbo neatlikusiems teisėsaugos pareigūnams, žarstėsi atleidimais ir žadėjo stiprinti kovą su terorizmu.

Nors vėliau buvo pranešta, kad mirtiną darbą Domodedovo oro uoste atliko jaunas Ingušijos respublikos gyventojas, M.Kvedaravičius netruko prisiminti gretimoje Čečėnijoje per trejus metus matytas Maskvos karo su teroru grimasas.

Skausmas ir neviltis, kai nežinai, – dingęs artimasis dar yra gyvas ar jau miręs. Kankinimai, apie kuriuos nėra kam skųstis. Painiava, kas už ir prieš ką.

Ir neapleidžiantis jausmas – karas čia pasibaigė, bet iki taikos dar toli.

Tokią Čečėniją savo akimis matė dokumentinį filmą „Barzakh” joje sukęs M.Kvedaravičius.

„Jeigu jie ir toliau grobs žmones, tegul paskelbia įstatymą: „Šitoje respublikoje grobiami žmonės”, – filme „Barzakh” ironizuoja vienas jo herojų Ahmedas Gisajevas.

Bet ironijos čia maža. Nevyriausybinių organizacijų duomenimis, per Rusijos karus Čečėnijoje dingo apie 5 tūkst. žmonių, nors sutinkama, kad realūs skaičiai – gerokai didesni. Nors karai ir po to Rusijos vykdyta antiteroristinė operacija Čečėnijoje oficialiai baigėsi, čia ir toliau neaiškiomis aplinkybėmis dingsta žmonės.

„Jeigu man pasakytų: „Tavo sūnus miręs ir štai čia palaidotas”, man tai būtų didžiausia laimė”, – ištars kita lietuvio kurto filmo herojė, nerandanti ramybės dėl dingusio sūnaus.

Retas kuris Čečėnijoje turi aiškų atsakymą, kur dingsta vienas ar kitas žmogus. Gal tardomas kalėjime, gal jau gyvo nebėra. Galbūt pagrobė chaosu besinaudojantys banditai ir netrukus kreipsis dėl išpirkos. Gal nutarė pasukti į pogrindį.

Kartais dingusieji aplanko savo artimuosius sapnuose. Iš čia ir M.Kvedaravičiaus filmo pavadinimas „Barzakh” – būsena, kuri nėra nei mirtis, nei gyvenimas, tik kažkokia migla.

„Ta migla aptraukusi ne vieno kurio nors žmogaus akis. Migla – lyg nuolatinė būsena”, – situaciją Čečėnijoje apibūdino trejus metus su pertraukomis čia filmavęs lietuvis.

M.Kvedaravičius pažymi, kad būdamas Čečėnijoje – stebėdamas ir bendraudamas su vietos žmonėmis – kasdien galėjo atrasti ką nors nauja.

Paradoksalu – tai situaciją darė tik dar mažiau suprantamą.

„Gali suprasti kasdienybę: štai viena pusė, štai kita ir jos viena kitos nemyli. Bet tuo pat metu pamatai, kad viskas labai susipynę, kad iš tiesų nėra aiškių pusių. Vienur jos – supriešintos, o kitur – bendradarbiauja.

Ir vietiniai žmonės ne iki galo suvokia, kas vyksta jų krašte. Ši terpė – nežinomybė – tai būdas valdyti”, – įsitikinęs antropologijos mokslų daktaro laipsnio Kembridžo universitete siekiantis lietuvis.

Anot M.Kvedaravičiaus, net vietos saugumo struktūrų darbuotojai, su kuriais jam teko nemažai bendrauti, ne visuomet suprasdavo, kas vyksta: kuri pusė yra sukilėliai, o kuri – rusų slaptosios tarnybos.

„Pasitaiko ir taip, kad saugumo tarnybų darbuotojai sąmoningai siunčiami ten, kur yra sunaikinami – taip viena struktūra kovoja su kita”, – tikino M.Kvedaravičius.

Apie tokią kovą filmo „Barzakh” kūrėjas žino ne tik iš pokalbių su vietos žmonėmis. Jis tai aiškiai pajutęs ir savo kailiu, kai 2007 metais buvo suimtas.

M.Kvedaravičius, didžiąją laiko dalį Čečėnijoje dirbęs slapta, tąkart prie vieno kalėjimo buvo sulaikytas tiesiog vairuojantis – tuo metu šalyje buvo antiteroristinės operacijos padėtis.

Vėliau lietuvis buvo teisiamas būtent dėl nesankcionuoto buvimo antiteroristinės operacijos zonoje.

„Paradoksalu: vienas iš žmonių, prieš kurį buvau surinkęs duomenų dėl jo vykdyto kankinimo, užstojo mane prieš kitą žinybą, kuri mane teisė”, – apie struktūrų kovas, kurios padėjo išvengti kalėjimo bausmės, pasakojo lietuvis.

M.Kvedaravičius Čečėnijoje dirbti galėjo tik dėl patikimų pažinčių.

Iš pradžių šioje Šiaurės Kaukazo respublikoje lietuvis buvo susietas su humanitarine organizacija „Danish Refugee Council”.

Tuo metu M.Kvedaravičius Čečėnijoje važinėdavo tik ten, kur leisdavo ir kartu lydėdavo saugumo pareigūnai.

Vėliau lietuvis įgijo pažinčių, kuriomis pasinaudojęs galėjo filmuoti – suprantama, slaptai.

„Atsirado žmonių, kurie įveždavo mane į Čečėniją, saugodavo mane ir būdavo savotiška priedanga. Jie mane pristatydavo savo draugams. Taip atsirasdavo žmonių pasitikėjimas manimi”, – pokalbius su skaudaus likimo vietos žmonėmis prisiminė kūrėjas.

Pažinčių Čečėnijoje svarbą, vyraujančią klasinę nelygybę M.Kvedaravičius suvokė ir klausydamasis žmonių istorijų.

„Jeigu esi paprastas darbininkas, neturi įtakingų giminių, tavo padėtis Čečėnijoje labai nekokia. Vienas mano herojus turėjo giminių, bet buvo paprastas sargas. Jį pagrobė, bet jo niekas nepasigedo ir nepasiges”, – tikino M.Kvedaravičius.

Alaudi Sadykovas – vienas tų laimingųjų pradingėlių, kuriam pavyko sugrįžti. Klausantis jo istorijos šiurpsta kūnas.

Juostoje „Barzakh” Alaudi sugrįžta į tamsią celę, kurioje buvo kankinamas elektra, medicininiais įrankiais, buvo verčiamas valgyti savo paties plaukus. Ten jis neteko ausies.

„Nupjovėme tau ausį. Parūkę nupjausime ir galvą”, – tokius kankintojų žodžius, laimei, neįvykdytus, prisimena Alaudi. O kamera nukrypsta į tamsios celės sieną. Ant jos išraižyta „Kur aš? Gyvas ar jau miręs?”.

„Neprireikė kankinimų – užteko pamatyti šitą kambarį”, – paaiškina A.Sadykovas ir leidžia suprasti, kiek daug matė tos kankinimų celės sienos – jas balinęs septynis ar aštuonis kartus.

Juostos „Barzakh” herojus nepapasakoja, kodėl jį kvotė tardytojai. Paleisdami A.Sadykovą jie norėję tik vieno – kad visiems sakytų, jog ausį nupjovė sukilėliai.

„Ausies jau vis tiek nebuvo, tad sakiau, ką jie norėjo”, – gūžčioja pečiais čečėnas ir karčiai šypsodamasis priduria, kad vienas prokuroras vėliau atvyko jo paklausti, kaip gyja ausis.

„Jie turbūt ausis nešioja kaip amuletus. Daugiau ausų – daugiau medalių”, – akivaizdu, kad A.Sadykovo sarkazmo nesunaikino net baisiausi kankinimai.

Tragišką A.Sadykovo istoriją įamžinęs M.Kvedaravičius sutinka: kova su terorizmu, tikra ar fasadinė, persmelkia visą Čečėnijos teisinę sistemą. Pradedant tyrėjais, prokurorais ir baigiant teisėjais.

„Jie visą dešimtmetį dirbo aiškioje terpėje ir turėjo vienintelį tikslą – kovoti su terorizmu. Ir dabar visi žino, kad reikia su tuo kovoti.

Reikia, kad būtų užkirstas kelias nusikaltimams, atskleisti nusikaltimai ir suimti įtariamieji. Tai – parodomųjų suklastotų bylų sistema. Jai dirbantys žmonės kyla karjeros laiptais”, – apie Čečėnijos realybę sakė M.Kvedaravičius.

„Lengviausias būdas – pagrobti jauną vyrą gatvėje, šiek tiek pakankinti, kad šis prisipažintų”, – apie situacijas, kai staiga nežinia kur dingsta žmogus, užsiminė kūrėjas.

Lietuvis pateikė ir kitą pavyzdį, kaip veikia uolieji kovos su terorizmu vykdytojai: žmogų galima apkaltinti fundamentalizmu vien dėl to, kad jis penkis kartus per savaitę eina melstis.

Čečėnijoje vyraujantis tikėjimas – islamo atšaka sufizmas. „Tačiau religija tikrai nėra priežastis eiti į pogrindį. Kasdieniame čečėnų gyvenime svarbūs visai kiti dalykai”, – pažintį su keliais rezistencijai prijaučiančiais žmonėmis prisiminė M.Kvedaravičius.

Praėjus beveik dvejiems metams nuo oficialios Rusijos antiteroristinės operacijos pabaigos, Čečėnijoje nedarbo lygis siekia 40 proc.

Tuo pat metu sostinėje Grozne atidaromos prabangos prekių parduotuvės. Pro informacijos blokadą prasiveržusios naujienos skelbia apie šalies prezidento Ramzano Kadyrovo rezidenciją su auksiniais unitazais.

„Taip, žmonės žino apie asmeninius A.Kadyrovo zoologijos sodus, įspūdingo ilgio kortežus. Bet oficialioji propaganda labai stipriai veikia. Pavyzdžiui, kiekvieną dieną Čečėnijos pareigūnai pasirinktam gyventojui dovanoja tai automobilį, tai pinigų. Visa tai nufilmuojama ir perduodama televizijoms.

Nors dažnai būna ir taip, kad vakare pas tą ką tik praturtėjusį žmogų atvažiuoja kas nors ir paprašo sumokėti tam tikrą mokestį arba grąžinti dovaną”, – apie R.Kadyrovo „dosnumą” pasakojo M.Kvedaravičius.

Pasaulio žiniasklaida kartais informuoja apie niūrią Čečėnijos realybę. Apie vietos žmonių tragediją kalba ir nevyriausybinės organizacijos.

Tačiau ar pačioje Čečėnijoje yra kas nors, kam žmonės galėtų pasiskųsti ar tiesiog išsikalbėti?

Anot M.Kvedaravičiaus, paprastų žmonių „ausis” ilgą laiką buvo artima jo bičiulė, garsi žmogaus teisių gynėja Natalija Estemirova.

„Natalija sugebėdavo surasti bendrą kalbą ir su tais, kurie buvo nukentėjusieji, ir su tais, kurie smurtavo”, – apie 2009 metais nužudytą moterį kalbėjo kūrėjas. Jai lietuvis ir skyrė juostą „Barzakh”.

„Visada kėlė nuostabą, kaip jai pavykdavo išlaikyti žmoniškumą kalbant su bet kuo – ar tai būtų kalėjimo viršininkas, ar prezidentas, kuris galiausiai ją ir nužudė”, – kalbėdamas apie žmogžudystės užsakovą žodžių į vatą nevyniojo M.Kvedaravičius.

Nors po N.Estemirovos žūties ir nebeliko čečėnus išklausančios „ausies”, R.Kadyrovui nepavyko užgniaužti alternatyviosios ideologijos. Pirmiausia tos, kuri sklinda šiuolaikinėmis technologijomis.

„R.Kadyrovas negali kontroliuoti to, ką žmonės filmuoja, pavyzdžiui, savo mobiliaisiais telefonais: jo puotas, švaistymąsi pinigais.

Viena išsigandusi vietos moteris vis kalba savo sūnui: „Tu nelaikyk tų filmukų savo telefone.” Ir kas savaitę ištrina juos. Tačiau netrukus jų vėl pilna telefone”, – apie jaunų čečėnų norą stebėti R.Kadyrovą pasakojo M.Kvedaravičius.

Lietuviui teko sutikti ir tokių čečėnų, kurie kone atvirai meta iššūkį R.Kadyrovo skatinamam gyvenimo būdui. Antai šalies prezidentas siekia, kad visos moterys viešumoje rodytųsi galvą apsidengusios tamsiomis musulmoniškomis skaromis.

„Jeigu aš ryšėsiu šitą skarą, ji atšoks nuo manęs dėl mano minčių”, – tokį maištingą užrašą po pradeginta skara, kabančia ant sienos N.Estemirovos paauglės dukros kambaryje, išvydo M.Kvedaravičius.

Vis dėlto Čečėniją neblogai pažinęs lietuvis neturi iliuzijų, kad šioje šalyje kas nors greitai pasikeis.

Vargu ar vietos žmonių bėdas išspręs iš Rusijos biudžeto Čečėnijai kasmet skiriami apie 50 mlrd. rublių (apie 4,3 mlrd. litų) ir užmojis į Šiaurės Kaukazo regioną pritraukti užsienio investicijų.

„Tie pinigai metami į juodąją skylę ir juos skirsto keli žmonės. Jie ir nusprendžia, kam išdalinti aukso luitus”, – apie Čečėnijoje išsikerojusią valdžios korupciją kalbėjo M.Kvedaravičius.

Lietuvis įsitikinęs: siekiant pokyčių, būtina išardyti teroristinę sistemą. Tačiau dabar tai – niekam nenaudinga.

„Čečėnija yra ta juodoji skylė, kuri, esant reikalui, susiurbia visos Rusijos socialines problemas. Pavyzdžiui, kokias nors biudžeto spragas galima maskuoti pasiunčiant į Čečėniją vis naujus Federalinės saugumo tarnybos pareigūnus.

Niekas Rusijoje neturi tikslo, kad ta kasdienė kova Čečėnijoje būtų sustabdyta.

Jei ji baigtųsi, žlugtų visa sistema, visas jos narių gyvenimo būdas”, – įsitikinęs tamsiausias Čečėnijos gyvenimo spalvas pamatęs lietuvis.

* M.Kvedaravičius gimė 1976 metais Biržuose. Po bakalauro studijų Vilniaus universitete įgijo kultūrinės antropologijos magistro laipsnį Oksfordo universitete (Didžioji Britanija).

* Šiuo metu M.Kvedaravičius studijuoja Kembridžo universitete, kur rengia daktaro disertaciją ir monografiją apie valstybės skausmą bei galią.

* Būtent svarstymai apie smurto santykį su kasdienybe karo zonose lietuvį atvedė į Čečėniją. Kaip sakė pats M.Kvedaravičius, jis nenorėjo rašyti mokslinio darbo remdamasis klišėmis ir kitų žmonių interpretacijomis, todėl nutarė ilgėliau pagyventi Čečėnijoje. Jau šioje Šiaurės Kaukazo respublikoje lietuvis suvokė, kad bus sunku išvystus dalykus perteikti raštu, todėl ėmė filmuoti.

* M.Kvedaravičiaus debiutinį dokumentinį filmą „Barzakh” prodiusavo pasaulinio garso suomių kino režisierius Aki Kaurismäki.

* „Barzakh” šį mėnesį atidarė Berlyno kino festivalio dokumentinių filmų programą.

* Prieš tai „Barzakh” Helsinkyje atidarė didžiausią Šiaurės šalių dokumentinių filmų festivalį „DocPoint”.

* Po filmo peržiūros prie M.Kvedaravičiaus priėjo susijaudinusi Suomijos prezidentė Tarja Halonen ir sakė, kad susitikusi su Rusijos prezidentu D.Medvedevu savo akyse regės juostos „Barzakh” vaizdus.

* Čečėnija – tai Rusijos Federacijai priklausanti respublika Šiaurės Kaukazo regione. Praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį įnirtingai kovojusi su Rusija du karus Čečėnija išlieka vienu didžiausių Maskvos galvosopių.

* Pirmasis Čečėnijos karas prasidėjo 1994 m. gruodžio 11 d. Rusijos gynybos ir vidaus reikalų ministerijų daliniai, remdamiesi Rusijos prezidento Boriso Jelcino įsakymu, įžengė į Čečėnijos teritoriją.

* Tačiau sėkmingi čečėnų partizaninio karo veiksmai neleido Rusijai realiai perimti Čečėnijos valdymo. Šis karas baigėsi didžiuliu Rusijos pažeminimu ir tragiškomis aukomis čečėnų tautai. Ginkluotas konfliktas 1996 m. rugpjūčio 31 d. baigtas pasirašius paliaubas, o Čečėnija faktiškai tapo nepriklausoma, nors ir nepripažinta valstybe.

* Kukliausiais skaičiavimais, pirmajame Čečėnijos kare žuvo 7500 Rusijos kareivių ir karininkų, 4000 čečėnų sukilėlių ir mažiausiai 35 tūkst. civilių. Kitais skaičiavimais, bendras aukų skaičius gali siekti nuo 80 tūkst. iki 100 tūkst.

* Antrasis Čečėnijos karas prasidėjo 1999 m. rugpjūčio 26 d. Kai kas įtaria, jog jis buvo surengtas specialiai tam, kad į valdžią patektų Vladimiras Putinas. Prieš įsiveržimą į Čečėniją čečėnų smogikai surengė reidą į Dagestaną, o Maskvoje buvo susprogdinti keli gyvenamieji namai ir atsakomybė už tai suversta „čečėnų teroristams”. Vėliau atsirado daugybė abejonių, ar Rusijos specialiosios tarnybos pačios nesurengė šių teroro aktų karui Čečėnijoje pateisinti.

* Šis karas Rusijai iš tiesų buvo daug sėkmingesnis. 2000 metų gegužę naujasis Rusijos prezidentas V.Putinas įvedė tiesioginį valdymą Čečėnijoje. Tačiau sukilėlių pasipriešinimas tęsėsi.

* 2000-ųjų birželį pereinamosios Čečėnijos vyriausybės vadovu paskirtas muftijus Achmadas Kadyrovas. Vietos kovotojų priešinimasis nesilpnėjo.

* 2003 metų kovą nedemokratišku referendumu patvirtinta Čečėnijos konstitucija, kuri suteikė šaliai nemažą autonomiją. Tačiau padėtis regione liko įtempta.

* 2004 metų gegužės 9 dieną Grozno stadione švenčiant Rusijos pergalės Antrajame pasauliniame kare metines, susprogdintas A.Kadyrovas. Teigiama, kad tai buvo sukilėlių surengtas teroro aktas. Tačiau atsirado abejojančiųjų, ar iš tiesų pasikėsinimą buvo galima įvykdyti be Rusijos kariuomenės ir slaptųjų tarnybų pagalbos.

* Po tėvo nužudymo visą valdžią Čečėnijoje į savo rankas pamažu perėmė A.Kadyrovo sūnus ir buvęs jo apsaugos vadas R.Kadyrovas. Oficialiai Čečėnijos prezidentu jis tapo 2007 metais.

* 2009 metų balandžio 16-ąją Čečėnijoje oficialiai atšauktas antiteroristinės operacijos režimas. Tai reiškė karo šalyje pabaigą ir Rusijos kariuomenės išvedimą. Tačiau realios taikos ir gerovės vietos žmonėms tai nedavė.