„Nusprendžiau pasitraukti iš ministro pirmininko posto“, -
pareiškė M.Ghannouchi spaudos konferencijoje ir pridūrė, kad šį
sprendimą, kurį parėmė jo šeima, priėmė visapusiškai
pasvėręs.
„Aš nebėgu nuo atsakomybės. Taip siekiu atverti kelią naujam
ministrui pirmininkui“, - sakė jis tuo metu, kai saugumo pajėgos
susirėmė su protestuotojais, kurie mėgino eiti prie Vidaus reikalų
ministerijos pastato.
„Nesu pasirengęs būti žmogumi, kuris priima sprendimus,
galinčius pareikalauti aukų“, - sakė M.Ghannouchi.
„Šis atsistatydinimas pasitarnaus Tunisui, pasitarnaus Tuniso
revoliucijai ir jo ateičiai“, - pridūrė jis.
Protestuotojai reikalauja atleisti iš laikinosios vyriausybės
sausio 14 dieną nuversto Zine'o El Abidine'o Ben Ali autokratiško režimo narius.
Per šeštadienį vykusius antivyriausybinius protestus žuvo trys
žmonės.
Atsistatydino Prancūzijos diplomatijos vadovė
Elegantiška Prancūzijos užsienio reikalų ministrė Michele Alliot-Marie, kuri jau kelias savaites buvo kritikuojama dėl ryšių su buvusiu
Tuniso režimu, sekmadienį pranešė apie savo atsistatydinimą ir
pridūrė nepadariusi nieko bloga.
„Nors nesijaučiu padariusi kažką bloga ... aš nusprendžiau
pasitraukti iš užsienio reikalų ministrės darbo“, - rašo M
.Alliot-Marie savo atsistatydinimo laiške prezidentui Nicolas Sarkozy.
„Prašau Jus priimti mano atsistatydinimą“, - rašo ji laiške,
kuris prasideda ranka parašytais žodžiais „Gerbiamasis Nicolas“.
„Jau kelios savaitės kaip tapau politinių išpuolių taikiniu, o
žiniasklaida tuo naudojasi skleisdama įtarimus, kontrtiesas ir
apibendrinimus“, - rašo M.Alliot-Marie.
Eiti Prancūzijos diplomatijos vadovo pareigas ji buvo paskirta
gruodžio mėnesį, tapdama pirmąja moterimi, užėmusia šį postą.
„Pastarąsias dvi savaites mano šeimos privatų gyvenimą ėmė
trikdyti tam tikra žiniasklaida, (ir) aš negaliu sutikti su tuo, jog
kai kurie žmonės naudojasi šiuo sąmokslo rezgimu, kad susilpnintų
Prancūzijos tarptautinę politiką“.
MAM, kaip ji yra visuotinai žinoma, pastarosiomis savaitėmis
buvo nuolat linksniuojama dėl savo ryšių su Tunisu, kur ji praleido
atostogas per sausio mėnesį įvykusį sukilimą.
Ministrės kritikai tapo dar nenuolaidesni, kai paaiškėjo, kad
ji ir jos šeima bendravo su kai kuriais nuversto Zine'o El Abidine'o
Ben Ali autokratiško režimo atstovais ir
net siūlė jo riaušių policijai Prancūzijos pagalbą malšinant
sukilėlius.
Žurnalistai išsiaiškino, kad per atostogas šioje buvusioje
Prancūzijos kolonijoje ji naudojosi vieno verslininko, neva susijusio
su Zine'o El Abidine'o Ben Ali režimu, privačiu lėktuvu, o jos
tėvai yra įsigiję akcijų šio verslininko bendrovėje.
Atsakydama į kritiką ji atžariai pareiškė: „Kai atostogauju,
aš nesu užsienio reikalų ministrė“. Tai tik dar labiau pakurstė
pasipiktinimą šia konservatyvaus šalies isteblišmento nare,
žinoma savo elegantiškais kostiumėliais ir tiesmukumu.
Kai lapkričio mėnesį M.Alliot-Marie perėmė postą iš buvusio
humanitarinės pagalbos aktyvisto Bernard'o Kouchnero (Bernaro
Kušnero), ji buvo laikoma itin patyrusia politike, kuri turėtų
suteikti Prancūzijos diplomatijai solidumo po kartais pernelyg
emocingo kairiojo B.Kouchnero vadovavimo.
Užsienio reikalų ministrės pareigos nebuvo pirmas svarbus
postas 64 metų M.Alliot-Marie karjeroje: nuo 2002 iki 2007 metų ji
vadovavo Gynybos ministerijai, nuo 2007 iki 2009 metų dirbo Vidaus
reikalų žinybos vadove, o nuo 2009 iki 2010 metų buvo teisingumo
ministrė.
M.Alliot-Marie buvo ne tik pirmoji šalies užsienio reikalų ir
gynybos ministrė moteris, bet novatorė ir dar vienoje srityje - ji
kartu su gyvenimo draugu Patricku Ollier (Patriku Oljė), kuris buvo
paskirtas ministru, atsakingu už ryšius su parlamentu, tapo pirmąja
pora, drauge dirbančia šalies vyriausybėje.
1946 metais gimusi tradicijoms ištikimoje golistų šeimoje, ji
nuo jaunumės susidūrė su politika, o su jos būsimuoju mentoriumi
Jacques'u Chiracu ją supažindino tėvas, kuris buvo
parlamento deputatas.
Vis dėlto M.Alliot-Marie reikėjo daug pastangų ir atkaklumo
siekiant įveikti golistams būdingą mizoginizmą.
Kita vertus, už pomėgį prašmatniai rengtis ir nešioti
dailiais šukuosenas kairioji spauda ją kritikavo kaip tipišką
katalikiškos buržuazijos atstovę.
Jos feminizmas toli gražu irgi buvo nekonvencinis - M.Alliot-
Marie reikalavo, kai į ją būtų kreipiamasi ne kaip į „la
ministre“, bet kaip į „le ministre“ - žodžiu vietoj moteriškosios
giminės žymimojo artikelio ji pageidavo vartoti „le“ - vyriškąją
giminę žymintį artikelį.