Libijoje vykstant karo veiksmams tarp sukilėlių ir diktatoriaus M.Gaddafi, žvilgsniai vis labiau krypsta į NATO. Ar NATO imsis veiksmų? Jei taip – kokių? Kokios būtų jų pasekmės? „Mes nerengiame jokių įsiveržimo planų, tačiau turime būti pasirengę įvairiems scenarijams“, - atmintinai iškaltą frazę trečiadienį pakartojo NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas.
Tai, kad NATO nesirengia intervencijai, vakar NATO būstinėje Briuselyje Aljanso pareigūnai bei jos vadovas pakartojo mažiausiai aštuonis kartus.
Net ir privačiai, prašydami neminėti pavardžių, NATO atstovai bei narių šalių diplomatai pristato itin atsargią Aljanso poziciją. „Įsivaizduokite, arabų šalyse sužinoma, jog NATO planuoja karinę operaciją Libijoje. Kokia reakcija kiltų? Didelė audra, kuri nenaudinga nei mums, nei Libijai“, - lrytas.lt neoficialiai teigė vienas Aljanso atstovas.
Antra vertus, NATO pareigūnai neslepia, jog būstinėje bei kariniuose štabuose jau kelias savaites verda paruošiamieji darbai. Niekam Briuselyje net nekyla abejonių, kodėl NATO turėtų rūpėti neramumai Libijoje. NATO štabe akredituoti diplomatai liūdnai juokauja, jog ne vieną mėnesį kruopščiai planuotą Aljanso gynybos ministrų susitikimą įžūliai „pagrobė“ Libija.
Susitikime turėjo būti svarstoma Lisabonos susitarimo įgyvendinimo klausimai – raketinė gynyba, kibernetinis saugumas.
Be to, prieš susitikimą buvo ypač akcentuojama NATO generalinio sekretoriaus A.Fogho Rasmusseno pamėgta frazė – „protinga gynyba“ (Smart defence), nes Aljanso narės vis dar jaučia ir dar ilgai jaus krizės pasekmes.
Tačiau šie klausimai turės palaukti. „Kol kas negalime nieko konkretaus pasakyti apie jokias karines operacijas, jų pavadinimus ar tikslą, nors matau, kad jūsų neįtikinsiu“, - nužvelgęs skeptiškus žurnalistų veidus šyptelėjo NATO karinio komiteto pirmininkas Giampolo di Paola.
„Suprantama, vyksta įvairūs svarstymai, vertiname galimas atsako priemones. Visų pirma, tai humanitarinė pagalba Libijos žmonėms, taip pat neskraidymo zonos įvedimas. Tačiau kol kas – nieko konkretaus, nes nėra jokio politinio sprendimo“, - atviravo anonimiškai kalbėti sutikusi Aljanso atstovė.
NATO diplomatai neslepia, jog priemonių įvesti neskraidymo zoną virš Libijos ir taip sustabdyti M.Gaddafi atakas prieš opoziciją esama. Kaip ir rizikos.
Būtent riziką pabrėžia kariškiai. Vienas Karališkųjų Kanados oro pajėgų atsargos pulkininkas leitenantas tvirtino, jog sutramdyti Libijos oro pajėgas būtų vieni niekai:
„Jų karinė aviacija pasenusi, menkai prižiūrėta, oro gynybos sistemos – taip pat. Bet net ir menkiausia rizika NATO atstovus priverčia du kartus pagalvoti. Kas nutiktų, jei nors vienas NATO naikintuvas būtų numuštas? O kur dar operacijos kaina – ji būtų milžiniška.“
„Kaip gerai, kad Lietuva kaip tik neturi naikintuvų“, - prasitariu. Bet buvęs naikintuvo pilotas, turintis 35 metų skraidymo patirtį, kaip mat priduria, jog bet kokiai neskraidymo zonos operacijai prireiktų daugybės kitų orlaivių – kuro papildymo, žvalgybos, elektroninės kovos lėktuvų, gelbėjimo ir paieškos sraigtasparnių. O kur dar logistika.
Beje, jei NATO nutartų, jog operacijas reikėtų pradėti kuo greičiau, neatmetama galimybė, jog būtų panaudotos Aljanso greitojo reagavimo pajėgos (NRF).
O būtent šiose šiuo metu budi ir Lietuvos kariai. Kaip tyčia – iš oro uosto vieneto, kurį sudaro 18 karių. Aktyvavus NRF, šie kariai būtų atsakingi už perdislokuojamos NATO oro bazės aptarnavimą.
Todėl Briuselyje kol kas mieliau kalbama apie kitokią pagalbą. Anot NATO pareigūnės, itin aktualus klausimas yra humanitarinė pagalba, mat pilietinio karto apimtoje Libijoje kilo tikra humanitarinė krizė. Todėl viena iš svarstomų priemonių yra oro tiltas.
NATO, pasak pareigūnės, jau pasimokė iš patirties, jog bet kokią operaciją galima pradėti tik su Jungtinių Tautų (JT) Saugumo tarybos palaiminimu. Beje, būtent JT, o ne NATO humanitarinio oro tilto priemonės pritaikymo metu tektų didžioji atsakomybė už pabėgėlius.
„Oro tiltas gali reikšti tiesioginę pagalbą pabėgėliams – galima tiekti maistą, vandenį, medicinos priemones. Visa tai galima nugabenti į JT prižiūrimas pabėgėlių stovyklas. Kitas variantas - pabėgėlių evakuacija. Libijoje vis dar įstrigę tūkstančiai užsienio šalių piliečių. NATO galėtų rūpintis jų evakuacija“, - svarstė pašnekovė.
Pripažįstama, kad kol kas neaiški ne tik Libijos sukilėlių pozicija, tikslai, pažiūros, bet ir jų vadovybė. Vieniems sukilėlių atstovams viešai prašant tarptautinės bendruomenės pagalbos, kiti atkerta, jog jiems jokių užsieniečių nereikia – patys nuvers diktatorių.
Antra vertus, „Lietuvos ryto“ paklaustas apie tai, ką Aljansas daro dabar be diskusijų, NATO vadovas patvirtino, jog mažiausiai savaitę sklandę gandai apie Aljanso žvalgybinių orlaivių skrydžius nėra laužti iš piršto. „Ankstyvojo perspėjimo ir kontrolės sistemos (AWACS) lėktuvai jau tam tikrą dienų skaičių, 24 valandas per parą, patruliuoja netoli Libijos“, - pripažino NATO vadovas.
Tokie žvalgybiniai skrydžiai, anot A.Fogho Rasmusseno, skirti tam, jog „NATO susidarytų geresnį vaizdą apie tai, kas vyksta Libijoje“.