Sunaikintame mieste apsilankęs korespondentas pateikia savo įspūdžius.
Taip pat galite žiūrėti reportažą iš Ocuchi miestelio.
* * *
Kalnų kelio paskutiniame posūkyje prieš nusileidžiant į Minami Sanriku, niekas negali tavęs paruošti vaizdui, kurį tuoj išvysi.
Trisdešimt metų dirbdamas karo korespondentu aš dariau reportažus iš daugiau nei dvidešimt konfliktų ir kelių didelių žemės drebėjimų, bet niekada nesu matęs tokių sunaikinimo mastų.
Vieną akimirką tu važiuoji pro miestus ir kaimus, kurių visiškai nepalietė gamtos katastrofa - nė vieno stiklo netrūksta languose, o tada pasuki už kampo ir tave pribloškia.
Apie keturias mylias jūros link atsiveria stulbinantis vaizdas. Ištisas miestas, kuriame gyveno 17 tūkst. žmonių, tiesiog liovėsi egzistavęs.
Mažiausiai 95 proc. pastatų sugriauti iki pamatų, jie pavirto į medinių šipulių, subyrėjusio betono ir sulankstyto metalo krūvą. Visa tai kraupiai papildyta sugriautų šeimų gyvenimų detalėmis: moteris šypsosi vestuvinėje nuotraukoje, griuvėsiuose guli sudaužyta gitara. Aš mačiau lėlę ir iš moksleivio vadovėlio išplėštus puslapius.
Policija mėgino mus sustabdyti važiuoti toliau, bet mes išlipome iš transporto priemonės ir nuėjome pėsčiomis. Tačiau viskas, ką aš galiu pamatyti, tai į dulkes sutrintas miestas.
Bangų prie žemės priplotas sunkvežimis su priekaba, kuri nuplėšta. Į jį įsirėžę keturi automobiliai, o ant viršaus pūpso namo stogas. Pastatai paversti degtukais ir rąstais. Į mokyklą vedančiame kelyje matau dar keturis ar penkis automobilius, pavojingai pakibusius ant kalvos.
Tokios scenos primena nuotraukas iš Nagasakio ar Hirošimos, kai per Antrąjį pasaulinį karą buvo numestos atominės bombos. Betoniniai griaučiai vienur kitur išlikę, bet nieko daugiau. Tai turėjo būti judrus sekmadienio pietų metas, turistai ir vietiniai gyventojai galėjo mėgautis klestinčia gražia vietove su nuostabiais paplūdimiais ir žaliuojančiais miškais. Tačiau dabar tėra saujelė po sugriautą teritoriją klajojančių žmonių, tyliai ieškančių aukų arba grįžtančių į savo namų griuvėsius susirasti nespėtų išgelbėti daiktų.
Jokių verksmų, jokios isterijos, jokio pykčio. Tai japonų prigimtyje - daryti tai, ką privalai daryti, tyliai ir oriai.
Potvynio banga atsitraukė, tačiau miesto upė išsiliejusi po visą teritoriją, nes cunamio jėga išardė jos krantus. Susidarė sustingusio vandens baseinai, visur purvas.
Pastebėjome, kaip gelbėtojai švelniai ištraukia dar vieną kūną, susuktą į purviną apklotą - tai viskas, ką jie turi. Meilė, pagarba ir ceremonija, kaip šitie žmonės susupa savo mirusiuosius, jaudina labiau nei bet kokios ašaros. Kūnas bus nugabentas į kalvą, kur stovi pagrindinė mokykla, ir padėtas šalia kitų gimnastikos salėje, virtusioje morgu.
Mieste dingo dešimt tūkstančių žmonių, bet kol kas nėra kaip sužinoti, ar visi jie mirė ar kažkam pavyko stebuklingai išgyventi galingą cunamį.
Mokykloje aš sutikau vieno restorano savininką Yuchida Takuma. Jis padeda morge - subtiliai užsega ryškiai mėlynus polietileno maišus su kūnais, išguldytais eilėmis. „Man pasisekė, kad išgyvenau, - sako jis. - Mes išgirdome sireną - perspėjimą dėl cunamio - ir nulėkėme į mokyklą ant kalvos. Sirena išgelbėjo mano gyvybę.“
Aš paklausiau, kas liko iš jo restorano. „Oh, - atsidūsta vyras, išspausdamas šypseną. - Visiškai nieko neliko. Jis buvo nušluotas kaip ir visa kita.“
Mokyklos beisbolo aikštelėje leidžiasi Japonijos karinių oro pajėgų sraigtasparnis, atgabenęs maisto ir ypač reikalingų užklotų - naktį temperatūra nukrenta iki nulio. Ant mokyklos stogo ryškiai užrašytos raidės SOS parodo, kur leistis sraigtasparniui.
Mokyklos koridoriuose sutikome anglų kalbos mokytoją Shinji Saki. „Aš viską mačiau, - sako jis. - Iš pradžių buvo drebėjimas, paskui virpėjimas. Tada sirena perspėjo apie cunamį. Aš jau buvau čia, ant kalvos, mokiau. Po kelių minučių išgirdau milžinišką gausmą ir tada viskas prasidėjo. Mes stebėjome, kaip mūsų miestas buvo tiesiog nuplautas. Jo daugiau nebėra.“
Aš paklausiau jo, kaip turėjo jaustis tie visi žmonės, kurie penktadienį susirinkę ant kalvos žiūrėjo, kaip prieš jų akis nušluojami draugai, šeimos, jų verslas. „Čia ant kalvos mūsų tądien buvo apie 7 tūkst., - atsako Sh.Saki. - Turbūt keli tūkstančiai buvo prie kitos mokyklos ant kalvos priešais. Bet mieste gyveno 17 tūkst. žmonių. Visi kiti dingo.“ Jis patraukia pečiais: „Kas žino, aštuoni ar dešimt tūkstančių žmonių dingo. Aš tiesiog negaliu to suvokti“.
Mes jau norėjome eiti, kai jis staiga pradeda kalbėti apie patirtą siaubą: „Ten buvo vyras. Mačiau, kaip jį nusinešė vandens srovė. Jis sėdėjo ant namo stogo, kai užgriuvo banga. Aš jį mačiau. Pažiūrėjau į jį, bet nieko negalėjau padaryti“.
Kai cunamis smogė, visos mokyklos buvo pilnos žmonių. Jos pastatytos ant aukštų kalvų, todėl liko daug vaikų, kurie neteko tėvų. Čia visi, absoliučiai visi, prarado artimuosius. Dabar žmonės gyvena mokyklose, užsikloję tyliai sėdi eilėmis klasėse ir salėse. Visi, kuriems prireikia medicininės pagalbos, išskraidinami sraigtasparniu, nes mieste nebeliko ligoninės.
Mes išvykome temstant, vėl klampodami per griuvėsius. Virš galvos ratus suko grifas, dvėselienos čia tikrai ras. Nesuskaičiuojamas kiekis kūnų dar guli neištraukti po griuvėsiais miesto, kurį milžiniška banga per kelias akimirkas ištrynė iš žemėlapio.