Vyrui nepavyko atkreipti keleto praplaukiančių laivų ir sraigtasparnių dėmesio, bet galiausiai jį pastebėjo Japonijos karinio jūrų laivyno kariai ir parskraidino į žemę.
H.Shinkawa gelbėtojams sakė, kad jį ir jo žmoną cunamis užklupo grįžusius namo po penktadienio žemės drebėjimo pasiimti keleto daiktų. Žmoną nunešė cunamio banga, o jam pačiam pavyko išgyventi, užsikabarojus ant savo namo stogo. Banga su visu namu jį nunešė toli į jūrą.
Kariškiai sakė, kad žmogui pavyko išgyventi dėl palyginti švelnaus klimato ir ramios jūros.
„Aš pabėgau sužinojęs, kad artinasi cunamis, - H.Shinkawa pasakojo gelbėtojams. - Bet grįžau į namus kai ko pasiimti, ir tada mane nuplovė. Mane išgelbėjo besilaikantį ant savo namo stogo.“ Pasak kariškių, H.Shinkawai pasisekė, kad nešaltas oras ir palyginti rami jūra leido jam plūduriuoti beveik dvi dienas: „Maniau, kad tai paskutinė mano gyvenimo diena.“
Mijagio prefektūroje iš griuvėsių buvo išgelbėti 42 žmonės. Daugiau kaip 10 tūkst. žmonių ten laikomi dingusiais be žinios. Vienas iš tų retų atvejų, kai gelbėtojus aplankė sėkmė, nutiko Natori mieste. Pagyvenusi moteris buvo ištraukta nė kiek nenukentėjusi iš visiškai sulyginto su žeme namo griuvėsių.
Tūkstančius žmonių stichija paliko be pastogės. Jie glaudžiasi laikinose prieglaudose. Sendajuje daugiau kaip 700 žmonių teko miegoti ant miesto rotušės grindų. Žmonės beviltiškai laukė žinių apie savo artimuosius. Daugelis buvo įstrigę, nes regione sutriko transporto ir komunikacijos linijų darbas.
„Mes čia atvykome vakar ir naktį praleidome miegodami ant kartoninių dėžių liftų salėje, - sakė 36 metų japonė Noriko Kato. - Atvykome darbo reikalais prieš pat žemės drebėjimą ir tuo metu, kai jis įvyko, buvome biure.
Buvome septintajame aukšte ir jautėme, kaip pastatas siūbuoja į šalis. Tai truko ilgai, ir aš labai išsigandau. Šviesos užgeso, mano kompiuteris nukrito nuo stalo. Suvokiau, koks stiprus tas drebėjimas, ir kad tai labai blogai.“
Maisto ir kitų gyvybiškai svarbių produktų atsargos Sendajuje kaipmat išseko, kai miestą užplūdo išsigelbėjusieji, atėję pėsčiomis iš kitų stipriai nusiaubto regiono dalių.
„Norėčiau grįžti į Tokijų, bet nėra nei traukinių, nei autobusų, - sakė 28 metų Noriko Hirofumi. - Vakar vakarienei mes valgėme dvi bandeles ir keletą braškių, o šiandien pusryčiams buvo ryžiai ir pomidorai. Pietums negavome nieko.“
Abi japonės mano, kad miegoti ant grindų miesto rotušėje joms teks dar bent trejetą dienų. Kitoje miesto vietoje prisiglaudę žmonės, susibūrę aplink televizorių, seka naujausią informaciją apie krizę.
Šiauriniuose miesto pakraščiuose, kur žala padaryta ne tokia didelė, nusidriekė ilgos eilės prie degalinių – žmonės nori sukaupti degalų atsargas. Bet dauguma kelių, vedančių į miestą, sugriauti, ir neaišku, kaip toli jais įmanoma nukeliauti – griuvėsiai driekiasi šimtus kilometrų.
Du jaunuoliai, einantys keliu iš Sendajaus, kur jie dirbo, sakė iki šiol laukiantys žinių apie dingusius šeimos narius. „Žinau tik, kad mano tėvas išėjo žvejoti, ir nuo tada apie jį nieko negirdėjau, - sakė 25 metų Yuuki Sugawara. - Žinau, kad mano mamai viskas gerai, bet daugiau nieko negirdėjau.“ Jo bendraamžis draugas Makoto Ishida sakė neįsivaizduojantis, kur jo tėvas ir senelė.
„Šiandien radome dar trijų žmonių kūnus, taip pat šešiasdešimtmetę moterį, likusią gyvą savo namo griuvėsiuose, - sakė bendruomenės atstovas Jin Sasaki. - Nuvežėme ją į ligoninę. Bet matydamas situaciją likusioje miesto dalyje, nemanau, kad čia įmanoma dar ką nors rasti gyvą.“