Pasilinksminimų kvartale Rapongi gali užtikti užsispyrusį britą ar kitą svetimšalį, kurio nuo alaus bokalo neatplėš joks radioaktyvus debesis, tačiau didžioji dalis Tokijo skendi klaikioje tyloje. Niekas nenori lįsti laukan ir gatvės visiškai ištuštėjo.
Panašu, kad gyventojai įsitikinę, jog už 240 kilometrų esančioje Fukušimos atominėje elektrinėje vyksta kažkas itin negero, todėl niekas nenori rizikuoti kvėpuodamas užterštu oru.
„Aš išskrendu į Australiją, - sako 23 metų anglų kalbos mokytoja britė Kezia Poole, Tokijuje gyvenusi trylika mėnesių. - Aš patogiai atsisėsiu ir įkvėpsiu švaraus, šviežio oro. Neverta lūkuriuoti Tokijuje ir klausytis oficialių kalbų apie tą ar aną.“
Ji palieka baimės apimtą miestą. Miestą, kuris paskendo tamsoje, kai po nelaimės Fukušimos atominėje elektrinėje taupant buvo stipriai sumažintas elektros energijos tiekimas. Rapongi, vietiniame raudonųjų žibintų kvartale, kur tarp lėbautojų sukiojasi japonams vyrams draugiją siūlančios anglės, buvo sunku išvysti klientų. Jenny vardu prisistačiusi britė jau prieš vidurnaktį kulniavo namo, nors paprastai tokiu metu prasideda pats darbymetis.
„Jie sakė, kad galiu eiti namo anksčiau, - apgailestavo blondinė, įsispraudusi į odinius ir kailinius apdarus. - Dauguma mūsų nematė paskutinių žinių - kiek ten viskas blogai?“
Niekas negali tiksliai atsakyti į šį klausimą, o oficialiais pranešimais tiki retas. „Tokyo Electric Company“ atstovas kalba labai painiai: „Mes sprendžiame problemą, radiacijos kiekis nėra žalingas žmonėms, jums reikėtų likti namuose ir užsidaryti langus, radiacijos lygis tai pakyla, tai krinta, mes pilame vandenį ant strypų ir tai turėtų juos ataušinti, radiacijos lygis vėl išaugo“.
Nenuostabu, kad dauguma bendrovių savo darbuotojus išleido anksčiau iš darbo, kad šie spėtų grįžti namo dar prieš piko valandas. Tačiau dėl to susidarė eilės stotyje. Daug traukinių staiga buvo atšaukta, nes išsigąsta, kad elektros energijos stoka gali sutrikdyti eismą.
„Aš dabar tik noriu būti su savo vaikais, - šaldama ilgoje eilėje guodžiasi draudimo kompanijos sekretorė. - Aš nežinau, ar sulauksiu savo traukinio. Pasigauti taksi neįmanoma, o kitų transporto priemonių grįžti namo nėra. Visi nori palikti Tokiją ar bent jau būti namuose su šeima dėl tvyrančios nežinomybės.“
Kai kurie stovi prie viešai kabančių televizorių ekranų ir bando suprasti vyriausybės pareigūnų aiškinimus, kas vyksta Fukušimoje. Jų reakcija - skeptiška. „Mes gyvename moderniais laikais. Turime robotus gamyklose, mūsų technologijos garsios visame pasaulyje, o dabar viskas, ką galime padaryti, tai pilti kibirus vandens ant atominės jėgainės“, - stebisi vienas biuro darbuotojas.
„Tai bloškia mus daug metų atgal. Mes būsime tamsoje daug laiko“, - tvirtina jis, ir visai nesvarbu, ką jis turi galvoje - nakties tamsą dėl nutraukto elektros tiekimo ar nežinomybės tamsą, kas laukia tautos ateityje.