M.Gaddafi žūtbūtinės pastangos numalšinti sukilimą
pažeidžiant paties paskelbtą ugnies nutraukimą privertė
Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybą įvesti virš Libijos
neskraidymo zoną, nors abejonių dėl šio žingsnio išsakė veto
teisę turinčios narės Rusija ir Kinija.
Sprendimą įgyvendino tarptautinė koalicija, vadovaujama
Prancūzijos ir Jungtinių Valstijų, kurias M.Gaddafi sekmadienį
neįprastai trumpame garso įraše, transliuotame valstybinės
televizijos, prilygino „naciams“ ir „kryžininkams“.
M.Gaddafi, garsėjantis savo spalvingais apdarais ir padrika
retorika, nesirodė prieš televizijos kameras nuo tada, kai į jo
dykumų valdas buvo pradėtos leisti raketos.
Faktas, kad jis priverstas griebtis telefono, norėdamas
paskleisti savo žinią, atspindi tai, kad vidaus apsiaustis, kurioje
atsidūręs Libijos lyderis, nenusileidžia puolimui iš užsienio.
Vasario 15 dieną Libijoje prasidėję prieš režimą nukreipti
protestai tapo didžiausiu iššūkiu daugiau nei keturis
dešimtmečius trunkančiam M.Gaddafi, kuris vis labiau spaudžiamas
į kampą, valdymui.
Kiek anksčiau panašūs protestai privertė pasitraukti
ilgamečius Egipto ir Tuniso vadovus.
Tarptautinių žmogaus teisių gynimo organizacijų vertinimais,
neramumai Libijoje jau nusinešė tūkstančius gyvybių.
Liudininkams pasakojant apie skerdynes ir perpildytus morgus po
nerinklaus šaudymo į civilius žmones, M.Gaddafi pabrėžtinai
parodė, jog laiko nesvarbiu sukilimą, kurio varomoji jėga yra
jaunimas, ir vėl sutelkė dėmesį į revoliuciją, kurios
priešakyje jis stovėjo.
1969 metų rugsėjo 1 dieną jaunas pulkininkas M.Gaddafi su
šalininkais įvykdė perversmą, per kurį nuvertė Vakarų remiamą
senyvą karalių Idrisą I, o stojęs prie šalies vairo per gana
trumpą laiką pelnė karingo ir neprognozuojamo lyderio reputaciją.
1942 metais beduinų kazafų gentyje dykumoje netoli Sirto miesto
gimęs M.Gaddafi užgrobęs valdžią susipyko su Vakarais,
apkaltinęs juos pradėjus „naują kryžiaus žygį“ prieš arabus.
Savo idealu jis laikė Egipto prezidentą ir aršų arabų
nacionalistą Gamalį Abdel Nasserą, taip pat
įvairiomis progomis skelbėsi esąs Mao Zedongo, Josifo Stalino ir net Adolfo Hitlerio gerbėjas.
M.Gaddafi valdoma Libija ne vieną dešimtmetį buvo siejama su teroristiniais išpuoliais įvairiose pasaulio vietose ir kaltinama
tuo, jog už naftą gaunamais pinigais finansuoja ginkluotas
sukilėlių grupuotes Afrikoje ir už jos ribų.
1988 metais po „Pan Am“ keleivinio lėktuvo susprogdinimo virš
Lokerbio miestelio Škotijoje Libija tapo atstumtąja valstybe,
tačiau jos santykiai su tarptautine bendruomene ėmė šilti, kai
Tripolis 2003-iaisiais sutiko išmokėti kompensacijas 270-ies tąsyk
žuvusių žmonių artimiesiems.
2003 metais M.Gaddafi taip pat pasmerkė terorizmą ir paskelbė,
jog atsisako planų pasigaminti branduolinių ginklų - tai paskatino
Jungtines Tautas atšaukti šaliai taikytas sankcijas.
Šis pareiškimas atvėrė kelią Libijai užmegzti glaudžius
ryšius su Vakarais, o santykių atšilimo kulminacija tapo 2008 metų
rugsėjo mėnesį įvykęs tuometinės JAV valstybės sekretorės
Condoleezzos Rice vizitas.
2009 metų vasarį M.Gaddafi, kuriam anksčiau Afrikos genčių
vyresnieji suteikė „karalių karaliaus“ titulą, buvo išrinktas
Afrikos Sąjungos pirmininku.
Tarp kitų valstybių vadovų M.Gaddafi išsiskyrė tuo, kad
pasaulio lyderius priimdavo ne ištaiginguose rūmuose, o savo
beduiniškoje palapinėje ir visur vykdavo lydimas moterų
apsaugininkių. Neatskiriama ekscentriško Libijos lyderio įvaizdžio
dalimi taip pat tapo spalvingi platūs apdarai.
M.Gaddafi valdoma Libija dažnai atsidurdavo tarptautinio dėmesio
epicentre.
2007-aisiais Tripolis paleido į laisvę bulgarų medikus, kurie
aštuonerius metus praleido už grotų, nes tariamai užkrėtė
šimtus libių vaikų ŽIV.
2008 metais Jungtines Valstijas papiktino tai, kaip džiaugsmingai
Libijoje buvo sutiktas Škotijos pareigūnų humaniškumo sumetimais
į laisvę paleistas Abdelbasetas Ali Mohmetas al Megrahi - vienintelis asmuo, nuteistas
už Lokerbio sprogdinimą.
Tais pat metais Šveicarijos prezidentas Hansas-Rudolfas Merzas
sulaukė griežtos kritikos šalies viduje,
kai atsiprašė Libijos už vieno iš M.Gaddafi sūnų - Hannibalo
areštą 2007-aisiais.
M.Gaddafi, kuris yra ilgiausiai valdantis arabų pasaulio lyderis, puikiai moka savo provokuojančiais ir karingais pareiškimais supykdyti Vakarų ir arabų valstybių vadovus.
2009 metų liepą kalbėdamas Neprisijungusiųjų judėjimo
šalių viršūnių susitikime Libijos lyderis užsipuolė JT Saugumo
Tarybą, pavadinęs ją teroristine institucija.
Tų pačių metų kovą per arabų šalių viršūnių susitikimą
jis pažėrė įžeidimų Saudo Arabijos karaliui Abdullah,
kuriam pareiškė: „Jūs visuomet meluojate, jūsų laukia liūdnas
likimas, jus sukūrė Didžioji Britanija ir gina Jungtinės
Valstijos“.
Tuo tarpu sau M.Gaddafi paprastai nevengia pagyrimų ir yra save
pavadinęs „arabų lyderių lyderiu, Afrikos karalių karaliumi ir
musulmonų imamu“.
Viešėdamas Italijoje Libijos lyderis pareiškė, kad moterys
arabų ir musulmonų pasaulyje yra tarsi „baldas, kurį užsigeidęs
gali pakeisti“, ir sakė, jog tokiai padėčiai pakeisti reikalinga
„moterų revoliucija“.
M.Gaddafi, kuris 1977 metų kovą Libiją paskelbė Džamahirija
(respublika), oficialiai save tituluoja „revoliucijos vadu“ ir
visuomet vengė būti vadinamas prezidentu.
1977 metais išleistame savo revoliuciniame veikale, pavadintame
„Žaliąja knyga“, M.Gaddafi pasiūlė „trečiąją pasaulio teoriją“
- tarpinį variantą tarp kapitalizmo ir socializmo. Pasak jo, ši
teorija yra vienintelis tikras sprendinys žmonijai.
Prieš sukilimą kalbėta, kad M.Gaddafi rengia sūnų Seif al
Islamą, vieną iš aštuonių savo vaikų, perimti
valdžią.
Libijos lyderis taip pat turėjo įdukrą, kuri žuvo 1986 metais
per JAV aviacijos bombardavimą.