Bandymas, kuris turėjo būti panašus į atliktą 1985 metais,
buvo suplanuotas naudojantis proga, kad 4-asis reaktorius turėjo
būti išjungtas planiniam remontui. Reaktoriaus galia jau buvo
pradėta mažinti eksperimento išvakarėse.
Eksperimentas prasidėjo 1 val. 23 min. vietos laiku. Baigiantis
šiai lemtingajai minutei, reaktoriuje įvyko nekontroliuojamas
energijos pliūpsnis, sukėlęs du galingus sprogimus, kurie
paskleidė ore mirtinai pavojingų radioaktyvių medžiagų.
Reaktorius buvo visiškai sugriautas, o radioaktyvių teršalų
prisotintas dūmų stulpas pakilo iki maždaug kilometro aukščio.
Dalis šių teršalų nusėdo aplinkinėse teritorijose, tačiau dalį
jų vėjas nunešė toli į Vakarų Europą.
Vėliau paskelbtose tarptautinėse ataskaitose dėl šios avarijos
buvo kaltinamos Sovietų Sąjungoje naudotų RBMK (Didelės galios
kanalinių reaktorių) konstrukcijos trūkumai, nepakankamas dėmesys
užtikrinant saugumą atominėje elektrinėje ir operatorių klaidos.
„01:24: stiprūs smūgiai“, - vyriausiasis reaktoriaus valdymo
inžinierius įrašė budėjimo žurnale, kuris buvo cituojamas 1992
metais Jungtinių Tautų (JT) atominės energetikos agentūrai
pateiktoje ataskaitoje.
„RVAS (Reaktoriaus valdymo ir apsaugos sistemos) strypai sustojo
nepasiekę apatinės padėties relių; pavaros mechanizmų relės
išjungtos“, - pridūrė inžinierius.
Vienas elektrinės darbuotojas žuvo per sprogimus, o jo kūnas,
kaip manoma, nebuvo rastas. Antras sunkiai sužalotas darbuotojas po
kelių valandų mirė ligoninėje.
Praėjus kelioms minutėms po sprogimo į avarijos vietą
atvažiavo 14 ugniagesių brigada, kuri pradėjo malšinti liepsnas.
Šie ugniagesiai ir per kelias tolesnes valandas atvykę jų
bendradarbiai patyrė milžiniškas jonizuojančiosios apšvitos
dozes.
Per kelias savaites po sprogimo 28 gelbėtojai ir jėgainės
darbuotojai mirė nuo ūmios spindulinės ligos.
Tačiau Sovietų Sąjungos pareigūnai tris dienas neskelbė
jokios informacijos apie šią avariją. Valstybinė naujienų
agentūra TASS apie incidentą Černobylyje pirmąkart pranešė tik
balandžio 28 dieną, kai Švedijoje veikiančios Forsmarko atominės
elektrinės operatoriai paskelbė užfiksavę neįprastą
spinduliuotės padidėjimą.
Už trijų kilometrų nuo Černobylio jėgainės esančio
Pripetės miesto, kuriame gyveno dauguma elektrinės darbininkų, buvo
evakuotas tik balandžio 27-osios vidurdienį, praėjus pusantros
poros po sprogimo.
Gegužės 1 dieną Kijeve vyko tradicinės demonstracijos, kuriose
dalyvavo ir vaikai, nors pasisukus vėjui iškilo pavojus, kad
Ukrainos sostinė bus smarkiai užteršta radioaktyviomis
medžiagomis.
Tuo metu iš miesto mėginantys išvykti žmonės buvo kaltinami
kurstantys paniką, ir tik gegužės 15 motinoms su vaikais buvo
leista išeiti atostogų ir išvykti į saugias vietas.
Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas, kuris tuo metu
pasaulyje buvo giriamas dėl pradėtos įgyvendinti didesnio viešumo
politikos, pirmąkart apie Černobylio avariją viešai prabilo tik
gegužės 14 dieną.
Jėgainės vadovai iš pradžių mėgino sprogusio reaktoriaus
šerdį užlieti vandeniu, tačiau nepasiteisinus šiam planui buvo
nuspręsta užpilti aktyviąją zoną boro karbidu, taip pat 4 000
tonų smėlio, molio ir švino.
Šios medžiagos buvo barstomos iš sraigtasparnių, o pirmųjų
skrydžių pilotai buvo smarkiai apšvitinti, kai jų mašinos
pakibdavo virš reaktoriaus bloko.
Vėliau medžiagas pradėta pilti iš praskrendančių
sraigtasparnių. Dėl šios priežasties buvo papildomai apgadintos
aplinkinės bloko konstrukcijos, o radioaktyvioji tarša tikriausiai
dar labiau padidėjo.
Gegužę inžinieriams pavyko iš dalies atvėsinti
išsilydžiusią šerdį liejant skystą azotą.
Spalį buvo baigtas statytas betono ir plieno apgaubas, pavadintas
sarkofagu. Radioaktyvių medžiagų sklaida iš sugriuvusio 4-ojo
bloko buvo sustabdyta, kiti šios jėgainės reaktoriai buvo vėl
įjungti ir dar kelerius metus tiekė elektros energiją Ukrainai.
Subyrėjus Sovietų Sąjungai nepriklausoma tapusi Ukraina pakluso
tarptautiniam spaudimui ir iki 2000 metų gruodžio galutinai uždarė
Černobylio elektrinę. 4-ojo reaktoriaus sarkofagas išliko ilgiau
nei planuota, tačiau antrojo apgaubo statyba jau prasidėjo.
Iki šiol nesutariama dėl Černobylio katastrofos aukų
skaičiaus.
Kai kuriose ataskaitose, kurioms pritarė JT komitetai, teigiama,
kad su šiuo incidentu tiesiogiai gali būti siejama tik kelių
dešimčių žmonių žūtis. Tuo tarpu kai kurie aplinkosaugos
aktyvistai tvirtina, iš tikrųjų ši nelaimė vienaip ar kitaip
nulėmė dešimčių tūkstančių žmonių mirtį.
Černobylio katastrofos poveikis žmonių sveikatai iki šiol žadina prieštaravimus ir ginčus
Volodymyras Palkinas kasmet bent du mėnesius praleidžia vienoje Kijevo ligoninėje.
Šis vyras - vienas iš šimtų tūkstančių darbininkų, kurie
1986 metų balandį buvo pasiųsti likviduoti avarijos Černobylio
atominėje elektrinėje, o ši užduotis, pasak, jog, visam laikui
sugadino sveikatą.
Tačiau praėjus 25 metams po Černobylio reaktoriaus sprogimo
1986 metų balandžio 26 dieną, vis dar įnirtingai tebesiginčijama,
koks iš tikrųjų buvo šios katastrofos poveikis žmonių sveikatai.
Vieni ekspertai tvirtina, jog nuo apšvitos sukelto vėžio mirė
šimtai tūkstančių žmonių, kiti teigia, kad aukų buvo tik kelios
dešimtys.
Į Černobylį buvo pasiųsti apie 600 tūkst. vadinamųjų
likvidatorių, sušauktų iš Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos ir kitų
Sovietų Sąjungos respublikų. Nelaimės zonoje jie dirbo itin
pavojingomis sąlygomis, negindami užkirsti kelią tolesniam
radioaktyvių teršalų sklidimui iš sugriauto reaktoriaus.
V.Palkinas, kuriam dabar 69 metai, buvo pasiųstas su pirmąja
gelbėtojų banga. Sėdėdamas ant lovos ligoninės palatoje, vyras
sklaidė savo buvusių bendražygių nuotraukas. Tarp jų buvo kai
kurie iš 30 likvidatorių, kurių mirtį pirmosiomis savaitėmis po
avarijos patvirtino oficialūs šaltiniai.
V.Palkinas į elektrinę buvo pasiųstas balandžio 26 dieną, o
po kelių savaičių jį paguldė į ligoninę dėl kraujavimo
gerklėje ir viduriuose. Vyras sako, kad pareigūnai jam užrašė
maždaug perpus mažesnę apšvitos dozę nei iš tikrųjų jo
patirta.
„Iki tol mano sveikata buvo kuo puikiausia. Dabar vos paeinu,
turiu problemų dėl skydliaukės, o dantys baigia išbyrėti“, -
skundėsi V.Palkinas, kuris nuo 1986 metų ligoninėse gydosi po du
mėnesius per metus.
V.Palkinas taip pat skundėsi dėl mažos pensijos: jis sakė kas
mėnesį gaunantis sumą, prilygstančią 202 JAV doleriams (477
litams), o didžiąją dalį išleidžiantis vaistams. Oficialus
Černobylio „likvidatorius“ taip pat kas mėnesį gauna 300 grivinų
(89 litų) pašalpą maistui ir 50 proc. kompensaciją už išlaidas
komunalinėms paslaugoms.
V.Palkinas gydomas vienoje palatoje su kitu Černobylio veteranu
Volodymyru Zabolotnu, tačiau šis dėl pašlijusios sveikatos labiau
kaltina savo amžių, o ne darbą nelaimės zonoje.
Įvairios organizacijos, tarp jų tarptautinis žaliųjų
judėjimas „Greenpeace“, perspėja, kad su Černobylio katastrofa
galima tiesiogiai susieti iki maždaug 100 tūkst. mirtinų susirgimų
vėžiu atvejų. Pasak jų, onkologinės ligos pakirto labai daug
likvidatorių.
Tačiau tokias išvadas įnirtingai ginčija Jungtinių Tautų
(JT) Mokslo komitetas atominės radiacijos reikalams (UNSCEAR), kurio
naujausioje ataskaitoje, paskelbtoje šiemet vasarį, teigiama, kad
Černobylio avarija iš tikrųjų nusinešė tik kelias dešimtis, o
ne tūkstančius žmonių gyvybių.
Pasak UNCEAR, per reaktoriaus sprogimą žuvo du Černobylio
elektrinės darbuotojai, o kiek vėliau mirė 28 kiti smarkiai
apšvitinti darbuotojai ir ugniagesiai. Tačiau agentūra nurodo, jog
iki 2006 metų mirė tik 19 apšvitą patyrusių žmonių, o jų
mirties priežastys paprastai nesiejamos su jonizuojančiosios
spinduliuotės poveikiu.
Didžiausias šis katastrofos poveikis žmonių sveikatai - 6
tūkst. skydliaukės vėžio atvejų. Šia liga dažniausiai
susirgdavo vaikai, gėrę radionuklidais užterštą pieną, o iki
2005 metų iš šių žmonių 15 mirė.
Skydliaukės vėžys laikomas išgydoma liga.
„Išskyrus padažnėjusius susirgimus leukemija ir kataraktas tarp
patyrusių didesnes apšvitos dozes (Černobylio likvidatorių), nėra
jokių įrodymų dėl žalos sveikatai, kuri galėtų būti siejama su
radiacijos poveikiu“, - pareiškė UNSCEAR.
Tokios išvados itin jautriai vertinamos Ukrainoje, kur
Černobylio veteranų organizacijos dėl jų narių pašlijusios
sveikatos seniai kaltina radiacijos poveikį, taip pat griežtai
kritikuoja šalies vyriausybę dėl nepakankamų kompensacijų.
Kai kurie ekspertai sako, jog didžiausias Černobylio avarijos
poveikis buvo ne fizinis, o psichologinis: 1986 metų balandžio
įvykiai traumavo daugelį tiesioginių jų dalyvių ir paskatino juos
jaustis tapusiais branduolinės katastrofos aukomis.
Vienas iš griežtai nesutinkančių su JT agentūrų pozicija -
Baltarusijos branduolinių technologijų ekspertas Jurijus
Bandaževskis. 2001 metais jis buvo nuteistas už korupciją ir
kelerius metus praleido kalėjime, tačiau J.Bandaževskio šalininkai
sako, kad jis buvo nubaustas už vyriausybės kritiką dėl
nepakankamų pastangų mažinti radioaktyviosios taršos poveikį.
„Tinkama tarptautinio lygio pasekmių vertinimo sistema dar
nesukurta“, - J.Bandaževskis, kuris nuo 1987 metų tyrė Černobylio
avarijos padarinius, sakė naujienų agentūrai AFP.
„Valstybinės struktūros pastaruosius 25 metus darė viską, kad
nuslėptų informaciją, paklusdamos branduolinės energetikos
lobistams, kurie yra galingiausi lobistai pasaulyje ir šiandien
diktuoja sąlygas“, - pridūrė jis.
Tačiau Ukrainoje dirbantis medicinos tyrėjas Davidas Belas,
kuris kartu su kitais autoriais tarptautiniuose leidiniuose paskelbė
septynis straipsnius apie Černobylio katastrofos poveikį, skelbiamus
didelius šios nelaimės aukų skaičius taip pat vertina skeptiškai,
nors pripažįsta, kad ši problema gali būti nepakankamai ištirta.
„Radiacijos poveikį įvertinti labai sunku, - jis aiškino AFP. -
Mūsų dienomis visos pastangos susieti spinduliuotės (poveikį) su
apšvitą patyrusių žmonių vidaus organų ligomis, išskyrus
skydliaukės vėžį, nebuvo sėkmingos“.
„Negalima sakyti, kad skrandžio opos arba širdies ligos tarp
likvidatorių pasireiškia dažniau arba kokia nors ypatinga forma“, -
pridūrė gydytojas.
D.Belas taip pat griežtai neigė patiriantis kokį nors
vyriausybės arba branduolinės energetikos atstovų spaudimą
neviešinti jokios statistikos.
Tyrėjas nurodė, kad per Černobylio avariją radiacijos
patyrusių žmonių tikėtina gyvenimo trukmė nesiskiria nuo Ukrainos
gyventojų vidurkio, kurį apskaičiavo Pasaulinė sveikatos
organizacija (PSO). Vyrai šioje šalyje gyvena vidutiniškai 61, o
moterys - 73 metus.
„Iki šiol neaptikome kitokio poveikio. Tačiau ateityje
neturėtume iš naujos įvertinti savo žinias ir pripažinti bet
kokias klaidas“, - pabrėžė D.Belas.