Šimtai aukų Sirijoje ir Jemene, nesibaigiantis smurtas Bahreine ir sprogimai Libijoje. Šią savaitę Artimuosiuose Rytuose toliau liejosi kraujas, bet žmonės nesitraukė iš kovos su priespaudos režimu lauko.
„Šis laikotarpis istoriškai yra panašios svarbos kaip 1979-ųjų islamo revoliucija Irane, 1991-ųjų Persijos įlankos ir 2003-iųjų Irako karas.
Dabartiniai įvykiai yra tik permainų, kurios tęsis daug metų ar net dešimtmečių, pradžia”, – „Lietuvos rytui” sakė JAV nacionalinio saugumo ir Artimųjų Rytų ekspertas B.Katulis, dirbantis „Center for American Progress” institute Vašingtone.
„Tai yra neįprastas metas”, – pripažino ekspertas, bet kol kas nebrėžė paralelių tarp revoliucijų Artimuosiuose Rytuose ir 1989-ųjų įvykių Rytų Europoje, kurie sužlugdė sovietų imperiją.
„Geležinis sovietų imperijos kumštis buvo kas kita nei padėtis arabų šalyse. Lietuvą valdžiusios jėgos buvo išorinės, o ne atsiradusios šalies viduje.
Kitas didžiulis skirtumas – nemanau, kad Artimuosiuose Rytuose revoliucijos lems naujų valstybių atsiradimą ar kuris nors regionas atgaus nepriklausomybę. Linijos, nubrėžtos žemėlapyje, išliks tokios, kokios yra.
Paralelių bus galima rasti tik tuomet, jei arabų šalys taps demokratiškos, o žmonės galės patys rinkti valdžią”, – analizuodamas kasdien besikeičiančią padėtį Artimuosiuose Rytuose sakė „Center for American Progress” instituto ekspertas.
Svarbiausia – Saudo Arabija
„Nepaisant to, kiek kraujo pastarosiomis savaitėmis pralieta Sirijoje, pasaulis vis dar daugiausia dėmesio skiria įvykiams Libijoje. Ar Vašingtono užkulisiuose tai taip pat yra pagrindinė pokalbių tema?” – JAV sostinėje B.Katulio paklausė „Lietuvos rytas”.
– Jei kalbėsime apie JAV politinių sprendimų lauką, pastarosiomis savaitėmis Baltuosiuose rūmuose daugiausia dėmesio skiriama JAV ir Saudo Arabijos santykiams.
Nors apie tai spaudoje daug nekalbama, yra priežasčių, dėl kurių į Rijadą keliavo JAV gynybos sekretorius Robertas Gatesas. Netrukus po to ten skrido ir Baracko Obamos pagrindinis nacionalinio saugumo patarėjas Tomas Donilonas.
Rasti bendrą nuomonę su Saudo Arabijos lyderiais JAV valdžiai svarbu dėl kelių priežasčių.
Jei turite automobilį, žinote, kiek dabar kainuoja degalai, o Saudo Arabija yra didžiausia naftos tiekėja. Be to, Saudo Arabija yra be galo svarbi partnerė kovojant su terorizmu.
Todėl dėl strateginių interesų amerikiečiai turi paisyti Saudo Arabijos nuomonės apie padėtį Persijos įlankos šalyse – Jemene ir Bahreine. O šios šalies vadovai puikiai žino, kiek įtakos jie turi. Pavyzdžiui, jie atvirai išreiškė nepasitenkinimą JAV, kai iš posto pasitraukė Egipto vadovas Hosni Mubarakas.
Amerikos valdžia turi atsargiai laviruoti tarp savo interesų.
Nėra paprasta išlaikyti strateginius interesus ir kartu kalbėti apie vertybes, ypač tokiose šalyse kaip Saudo Arabija.
JAV valdžia – ne dviveidė
– Kai NATO ir JAV pajėgos pradėjo karinę operaciją Libijoje prieš Muammarą Gaddafi, buvo daug kalbama apie tai, kodėl parama sukilėliams siunčiama tik ten, o ne į Bahreiną ar Jemeną, kur vietos diktatoriai taip pat naudoja jėgą prieš civilius. Ar atsakymas slypi Libijos žemėje, kurioje netrūksta naftos?
– Realybė tokia, kad JAV nebūtų veikusi viena, jeigu Jungtinių Tautų Saugumo taryba nebūtų vienu balsu pritarusi sankcijoms M.Gaddafi režimui, jei nebūtų sulaukusi paramos Europoje ir tarp pačių arabų šalių.
Dabar daugelis svarsto, kokia būtų padėtis Libijoje, jei NATO pajėgos nebūtų įsikišusios.
Kita vertus, akivaizdu, kad B.Obama skirtingai elgėsi su Bahreinu nei su Libija dėl artimų ryšių su Saudo Arabija. Libija turėjo gerokai mažiau draugų – Saudo Arabija turėjo nesuvestų sąskaitų su M.Gaddafi dėl to, kad šis esą rezgė karaliaus Abdullah nužudymo planą 2004-aisiais.
Ši JAV vadovybė labai pragmatiška. Kai kam atrodo, kad amerikiečiai taiko dvejopus standartus ir yra dviveidžiai.
Aš visiškai sutinku dėl dvejopų standartų, bet ne dėl dviveidiškumo, nes tai reikštų, kad kalbi viena, o darai kita. Tačiau B.Obama labai aiškiai iš pat pradžių sakė, kad kiekvieną atvejį vertins atskirai ir sprendimus priims įvertinęs visus interesus.
Nesėkminga karinė kampanija
– Ar sutinkate su NATO pajėgoms skirta kritika, kad aljansas nesugebėjo sutelkti pakankamai karinių pajėgų, kad pašalintų M.Gaddafi ir apsaugotų civilius? O tai gerokai pakenkė NATO ir JAV patikimumui.
– Taip, JAV ir NATO atrodo silpniau kiekvieną konflikto Libijoje dieną. Manau, kad po truputį aiškėja, jog Libija taps dar viena JAV prezidentų nerealizuotų planų iliustracija.
Praėjo daugiau nei mėnuo tuo tada, kai B.Obama pasakė, kad M.Gaddafi turi pasitraukti, bet jis vis dar vadovauja šaliai. Tai Amerikai galybės neprideda.
Visa karinė kampanija Libijoje atrodo prastai organizuota ir neaiški. Nėra paprasta, kai karui vadovauja kažkoks komitetas. Tai buvo matyti dar Kosove.
Nužudymas nieko neišspręstų
– Šią savaitę NATO lėktuvai smogė į M.Gaddafi rezidenciją Tripolyje. Ir jau ne pirmą kartą. Ar sutinkate su Libijos vyriausybės įsitikinimu, kad vakariečiai bando nužudyti Libijos lyderį?
– Nenustebčiau, jeigu tokiais veiksmais bandoma pasiųsti M.Gaddafi tam tikrą signalą.Tačiau vadinamosios galvos nukirtimo atakos būtų šiek tiek tiesmukas sprendimas.
Pašaliečiai dažnai pamiršta, kad tokiose šalyse kaip Libija jėgos struktūros yra tvirtos. Nors M.Gaddafi yra didžiulė problema, jam žuvus niekas savaime neišsispręstų. Jį supa būrys žmonių, kuriems esama padėtis yra naudinga. Libijos jėgos struktūros yra daugiau negu vienas lyderis.
Sirijoje veikti sudėtingiau
– Kraujas nenustoja lietis Sirijoje, kur nuo demonstracijų prieš prezidentą Basharą-al Assadą pradžios kovo viduryje žuvo daugiau nei trys šimtai žmonių. Kuo unikali padėtis Damaske, palyginti su demonstracijomis kitose regiono šalyse?
– Sirijos žmonėms gerokai sunkiau organizuotis, nei tai internetu darė egiptiečiai ir tunisiečiai, kur buvo kiek daugiau laisvės. Tačiau Sirijoje erdvės permainoms yra daugiau nei, tarkime, Saudo Arabijoje, kur viskas griežtai kontroliuojama.
Mes net nežinome, kas iš tiesų vyko Saudo Arabijoje, kai buvo bandoma eiti į gatves. Iš Sirijos bent jau gauname kokių nors žinių, nors šią savaitę iš šalies liepta išvykti užsienio korespondentams.
Be to, manau, kad JAV svertai prieš Sirijos režimą riboti, nes su dabartiniu režimu gerus santykius palaiko Saudo Arabija.
– Bet kai tarptautinė bendruomenė pasmerkė Sirijos režimo brutalų smurtą prieš protestuotojus, JAV pagrasino sankcijomis aukštiems šalies pareigūnams.
Ar tai padėtų sustabdyti besiliejantį kraują?
– Manau, kad sankcijos yra žingsnis tinkama linkme. Bet gali būti, kad jos nelems nieko, išskyrus nebent patiems amerikiečiams suteiks pasitenkinimą, esą jie ką nors daro.
Žinoma, viskas priklauso nuo konkrečių sankcijų: ar įsigalios draudimas keliauti į JAV, nutraukti dvišalius ryšius. Vis dėlto tikrasis klausimas JAV ir sąjungininkams Sirijoje – ar mes pasirengę paremti rimtas permainas, ar pasiruošę rizikai, kuri gali iškilti pasikeitus šios šalies vadovams.
Galų gale JAV greičiausiai turės padaryti daugiau nei reikšti susirūpinimą spaudos pranešimais ir svaidytis miglotais grasinimais.
Be galo svarbu įtikinti savo svertus panaudoti ir partnerius – pirmiausia Turkiją, kuri Sirijoje turi daugiau įtakos dėl ekonominių ir prekybos ryšių. Jei norime rimtų permainų šioje situacijoje, reikia Turkijos pagalbos.
Įvykių nuspėti neįmanoma
– Dar prieš mėnesį B. al-Assadas net nesapnavo, kad jo sostui gali iškilti pavojus. Kaip manote, ar Sirijos valdžia gali būti kita, kuri kris per revoliucijų pavasarį arabų šalyse?
– Negaliu to nuspėti. Galima tik apsimesti visažiniu, nes tokiose šalyse kaip Sirija valdžios struktūros nėra skaidrios, todėl ko nors prognozuoti beveik neįmanoma.Tas pats galioja ir Jemene.
– Netikite, kad Jemeno vadovas Ali Abdullah Salehas, valdantis šalį 32 metus, tesės savo pažadą atsistatydinti per 30 dienų?
– Manau, kad dabartinėje situacijoje jemeniečiai turi pagrindo skeptiškai pasvarstyti, ar verta priimti tokį A.A.Saleho siūlymą.
– Kurios kitos arabų šalys jau pribrendo permainoms ir gali imti bruzdėti prieš valdantįjį režimą?
– Daugumos šių revoliucijų pagrindas buvo ekonominės problemos ir, žinoma, žmonių orumas.
Tunisas ir Egiptas viską pradėjo, Alžyras žengė pirmuosius žingsnius, bet ten, manau, žmonės vis dar prisimena žiaurų pilietinį karą, nusinešusį 200 tūkst. gyvybių.
Tai nulėmė kitokią neramumų dinamiką.
Bene vienintelės šalys, kurios kol kas buvo visiškai atsparios sujudimams, yra Kataras ir Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE).
Tai galima paaiškinti paprastai – ten gyventojai ne taip smarkiai pajuto ekonominius nepriteklius.
Praėjusį mėnesį buvau Katare. Buvo akivaizdu, kad ten ramu. Saudo Arabijoje – ne taip ramu. Šioje šalyje yra ir skurdo, o turtas nėra lygiai paskirstytas. Tačiau bet koks bruzdesys staigiai malšinamas.
Arabų demokratija – įmanoma?
– Kiek ilgai truks arabų revoliucijos?
– Manau, kad tai bus ilgas procesas, jis nesibaigs iki šio dešimtmečio pabaigos. Nors kai apie padėtį Artimuosiuose Rytuose liudijau JAV Kongrese, paminėjau, kad nenoriu nieko spėlioti.
Žinoma, nesunku teigti, kad neramumai nesibaigs ilgai, nes arabų šalyse yra tik toms vietovėms būdinga socialinė demografinė padėtis, netrūksta ekonominių ir politinių problemų, o visa tai greitai neišsprendžiama.
– Kokių turite vilčių dėl šio regiono ateities?
– Viliuosi, kad pasibaigus permainų procesui valdžia su žmonėmis elgsis padoriai, jų esminės teisės bus gerbiamos, o vaikai turės tokias galimybes kaip mano sūnus Jungtinėse Valstijose.
Manau, kad tai įmanoma, nes per ilgai šis regionas kentėjo nuo savo lyderių ir imperializmo.
Žmonės neturėjo balso.
Dabar jie turi galimybę sukurti geresnę sistemą. Mes turime palaikyti šiuos geresnio gyvenimo siekius.
Laikomas autoritetingu ekspertu
B.Katulis įvykius Artimuosiuose Rytuose pastaruoju metu nuolat komentuoja JAV televizijos laidose, yra nuolat cituojamas JAV spaudoje ir kviečiamas liudyti Kongrese.
Įtakingame institute „Center for American Progress” B.Katulio darbo sritis yra JAV nacionalinio saugumo politika Artimuosiuose Rytuose ir Pietų Azijoje.
Prinstono universitete magistro laipsnį gavęs B.Katulis yra gyvenęs Jordanijoje, Gazos ruože, Vakarų Krante, Egipte.
Arabiškai kalbantis ekspertas konsultuoja JAV vyriausybės agentūras, privačias korporacijas ir nevyriausybines organizacijas tokiose šalyse kaip Irakas, Pakistanas, Afganistanas, Jemenas, Egiptas.
Trys iš B.Katulio senelių yra gimę lietuvių išeivių šeimose, emigravusiose į JAV maždaug prieš šimtmetį.
Pats B.Katulis nėra buvęs Lietuvoje, tačiau planuoja kelionę į protėvių žemę kartu su šeima.