Belgija jau 331 dieną gyvena be vyriausybės. Apskritai pernai Belgija pasaulį stebino ne vienu savotišku rekordu. Praėjusių metų balandį pajūrio mieste Ostendėje iš Gaudos sūrio buvo pastatyta 1059 kg sverianti skulptūra. Liepos mėnesį šiaurės Belgijoje, Hamėje, barmenas sumušė ankstesnį rekordą savo bare pilstydamas alų net 102 valandas be pertraukos. Rugpjūtį vėlgi tame pačiame Ostendės miestelyje buvo pasiektas lanko sukimo rekordas, akcijoje dalyvavo 2 tūkst. 875 žmonės.
Tačiau niekas negali ginčytis, kad šiųmetinis pasiekimas – išties ypatingas: dar nė viena šalis nėra išbuvusi tiek ilgai be vyriausybės.
Birželio 13-ąją naujos vyriausybės pagaliau sulaukti besitikinti Belgija pralenkė buvusį šios srities rekordininką – Iraką. Jis be vyriausybės išgyveno 249 dienas. Belgai, pasipiktinę savo politikų nesugebėjimu susitarti, sausio 23 d. visam pasauliui parodė nepasitenkinimą savo valdžia ir surengė 45 tūkst. žmonių streiką bei pavadino jį Gėdos maršu.
Gente kiekvienais metais vyksta festivalis “Raudonos nosies diena“. Jame rengiamas pasaulinis pokštų čempionatas šiemet buvo skirtas pasišaipyti patiems iš savęs ir tokiu būdu pažymėti aštuonių mėnesių laisvės nuo vyriausybės sukaktį. Per 10 tūkst. žmonių miniai išsirengęs jaunimas dalino alų ir keptas bulvytes. Taip prasidėjo Keptų bulvyčių revoliucija.
Gente prasidėjusi šventė tęsėsi Briuselyje, Antverpene, Liuvene ir Lježe. Tomis dienomis prie vyriausybės rinkosi būriai klounų.
Nors šalyje jau kuris laikas pastebimas susiskaldymas bei didėjantis susipriešinimas tarp olandiškai kalbančių flamandų ir prancūzakalbių valonų, tačiau vasario 17 d. studentai žygiavo bendroje eisenoje, apsirengę vieni Flandriją simbolizuojančiais liūto, kiti Valoniją reprezentuojančio gaidžio kostiumais.
Šiame marše, kurį surengė studentų penketukas, plakatai mirgėjo pašiepiančiais užrašais, pavyzdžiui, „Bulvyčių, alaus ir vyriausybės prašytume.“
Būta ir kuriozinių raginimų. Įžymus belgų aktorius suorganizavo kampaniją, skatinančią vyrus nesiskusti iki tol, kol pagaliau bus suformuota vyriausybė, o Gento senatorius pasiūlė politikų žmonoms ir draugėms atsisakyti su jais sekso iki tol, kol šie nepriims sprendimo.
Kadangi niekas iš politikų nenori tapti ministru pirmininku, belgai sukūrė naują žaidimą – „Belgotroną“. Jo dalyviai turi atsakinėti į klausimus, o laimėtojo laukia „prizas“ – ministro pirmininko postas.
100 dienų be vyriausybės proga žurnalistas Gerritas Sixas pabandė parduoti Belgiją „e-Bay“ ir sulaukė daugiau nei 60 pasiūlymų. Vis dėlto ir šis žiaurokas pokštas nepadėjo.
152 tūkst. 101 belgas pasirašė peticiją, reikalaujančią, kad politinės partijos grąžintų savo atlyginimus, jei per du mėnesius nesugebės sukurti vyriausybės. Peticija buvo pasirašyta dar vasario mėnesį, tačiau nesulaukė tiek dėmesio, kiek pasiūlymas apriboti seksualinį politikų gyvenimą.
Paradoksalu tai, kad kol protestuotojai nuo Minsko iki Kairo mobilizuojasi nuversti savo šalių vyriausybes, Belgijos studentai rengia maršus ją pagaliau gauti. Praėjusį ketvirtadienį apie 30 protestuotojų vėl susirinko prie vyriausybės rūmų ir reikalavo kopijų dokumentų, įrodančių, kad vyksta koks nors progresas.
Jaunimas pareiškė norą dalyvauti viešuose debatuose. Kai niekas jokių dokumentų nepateikė, studentai įsiveržė į parlamentą ir ten primėtė lankstinukų su užrašu „Pastatas išnuomojamas“. Policija protestuotojus suėmė.
Iki šiol valdžios krizė pernelyg smarkiai kasdienio belgų gyvenimo nepaveikė. Dėl stiprių regioninės ir vietinės administracijų viskas teka sava vaga, o vietiniai valdininkai mėgaujasi padidėjusia laisve.
Nors kol kas neišrinkta federalinė vyriausybė, veikia kitos žemesniosios pakopos, todėl mokami atlyginimai, renkami mokesčiai. Klestinti šalis, nepaisant didėjančio flamandų ir valonų nesutarimo, ypatingų ekonominių problemų neturi.
Belgija unikali ne tik tuo, kad joje gyvena dviejų skirtingų kultūrų atstovų, bet ir tuo, kad jie gyvena lotyniškojo ir germaniškojo pasaulių sankirtoje. Iš dalies piliečiai dar tiki vieningos šalies idėja, tačiau jau kuris laikas dauguma jų yra nepatenkinti dėl politinės situacijos ir pernelyg užtrukusios nežinomybės.
Vis dėlto šalis, iki šiol buvusi pavyzdžiu kitoms daugiatautėms valstybėms, ilgus amžius besivadovavusi nacionaliniu moto „Stiprybė vienybėje“, dabar matydama savo valdžios nesugebėjimą susivienyti ir ranka rankon dirbti tautiečių labui, nebesijaučia tokia vieninga, kaip anksčiau.
Jau ir taip pasidalinusi į 6,5 mln. olandiškai kalbančių gyventojų ir 4,5 mln. - prancūziškai, Belgija skaudžiai išgyvena valdžios nebuvimo krizę ir baiminasi, kad gali rimtai bei skausmingai skilti.