Advokatai pasmerkė šiuo kaltinimus, sakydami, jog žemės
drebėjimų iš anksto nuspėti neįmanoma. Tos pačios nuomonės
seniai laikosi seismologai, pabrėžiantys, jog kol kas neegzistuoja
technologijos, galinčios padėti prognozuoti stiprius požeminius
smūgius.
Tačiau teisėjas Giuseppe Romano Gargarella (Džuzepė Romanas
Gargarela) nurodė vyriausybinės Didžiųjų grėsmių komisijos,
kuri vertina galimų stichinių nelaimių pavojų, nariams stoti
prieš teismą L'Akvilos mieste rugsėjo 20 dieną.
Italijos žiniasklaida citavo teisėjo žodžius, jog kaltinamieji
„pateikė netikslią, neišsamią ir prieštaringą informaciją“ apie
silpnesnius požeminius smūgius, kuriuos L'Akvilos gyventojai juto
likus šešiems mėnesiams prieš 2009 metų balandžio 6 dieną
smogusį galingą žemės drebėjimą. Pasak teisėjo, dėl pirmųjų
smūgių turėjo būti viešai paskelbta apie gresiantį pavojų.
L'Akviloje ir jos apylinkėse 6,3 balo žemės drebėjimas
nusinešė 308 žmonių gyvybes ir smarkiai sugriovė šį
viduramžių architektūros miestą.
Tūkstančiai likusių gyvų žmonių daug mėnesių gyveno
palapinių miesteliuose arba laikinuose būstuose.
Dėl stichinių nelaimių, įskaitant žemės drebėjimus,
kaltinimai dėl gyvybės atėmimo Italijoje būdavo keliami ir
anksčiau, tačiau paprastai būdavo sutelkiamas dėmesys į statybos
standartų pažeidimus seismiškai aktyviuose regionuose.
Pavyzdžiui, 2009 metais apeliacinis teismas penkis asmenis
pripažino kaltais dėl mokyklos sugriuvimo per 2002 metais įvykusį
žemės drebėjimą pietiniame San Džuliano Apulijos mieste. Tąsyk
žuvo 27 vaikai, tarp jų visi devyni ketvirtoje klasėje mokęsi
berniukai, ir vienas mokytojas. Prokurorai teigė, jog mokyklos
griūtį iš dalies nulėmė netvirta pastato konstrukcija.