Vienas pastarųjų profesionalių golfo turnyrų vyko, ko gero, vienoje paslaptingiausių bei pavojingiausių valstybių – Šiaurės Korėjoje. Teisė atvykti į išoriniam pasauliui itin sunkiai pasiekiamą šalį buvo suteikta aštuoniolikai golfo profesionalų iš įvairių Vakarų valstybių.
Apie Šiaurės Korėją Vakaruose žinoma mažai – per metus valstybė įsileidžia vos vidutiniškai porą tūkstančių atvykėlių, tad patirtimi ir prisiminimais apie šią šalį galinčių pasidalinti asmenų – itin nedaug.
Nepanašu, jog valstiečiai, plušantys netoli Pchenjano golfo klubo, kada nors būtų girdėję, kas tai per žaidimas, tiesą sakant, sunkiai suvokiama, kaip iš tiesų šis klubas galėjo būti įkurtas ištisus šimtmečius feodalinės santvarkos neatsikratančios šalies teritorijoje, vis dėlto politinis elitas bei į valstybę vis atvykstantys užsienio diplomatai tokio pobūdžio pramogoms, matyt, nėra visiškai abejingi.
Sklando gandai, jog Pyongyang golfo laukuose vienuolika kartų iš eilės kamuoliuką į duobutę įmušė pats Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Ilas. Galima numanyti, jog atsikratyti dalies savo nekuklių pajamų čia ateina ir kiti komunistų lyderiai, atsakingi už totalitarinės kontrolės primetimą daugiau nei 22 mln. valstybės gyventojų.
Šiaurės Korėja militaristiniu atžvilgiu laikoma viena aktyviausių valstybių pasaulyje, manoma, jog prireikus ji galėtų mobilizuoti į armiją beveik 10 mln. asmenų. Šiaurės Korėja iki šiol demonstruoja agresiją kaimyninės Pietų Korėjos atžvilgiu, tačiau valstybės valdžia tai neigia, teigdama, jog agresiją reikšti visuomet pradedanti Pietų Korėja. Šiaurės Korėjoje tikima, jog per Pietų Korėją valstybę bando užvaldyti Vakarų demokratijos, tarp jų – Jungtinės Amerikos Valstijos.
Šiaurės Korėjos sostinėje Pchenjane, mieste, kuriame rengtas prestižinis tarptautinis golfo turnyras, gyvena kiek daugiau nei trys milijonai gyventojų. Golfo žaidėjai iš Vakarų buvo apgyvendinti miesto centrą kertančios upės saloje įsikūrusiame viešbutyje. Privažiavimą prie tilto, jungiančio salą su miestu, saugojo sargybiniai. Viešbutis pasirodė esantis visai netoli šalies vadovo Kim Jong Ilo vilos, vienoje iš nedaugelio demilitarizuotų valstybės teritorijų.
„Amnesty International“ teigimu, kalėjimų Šiaurės Korėjoje kiekvienais metais vis daugėja dėl augančio areštuojamų politinių disidentų skaičiaus, tačiau golfo žaidėjams tuo įsitikinti nebuvo leista: atvykėliai iš Vakarų vos nusileidus lėktuvui įspėti, jog panašaus pobūdžio vietiniams pateikti klausimai gali baigtis rimtais nemalonumais.
Šalies sostinė maksimaliai kontroliuojama – kartais tai netgi priminė paranoją. Iš į šalį atvykusių užsieniečių atimami nešiojamieji kompiuteriai, mobilieji telefonai, kartais – netgi fotoaparatai, kaip teigiama, baiminantis, jog minėtomis priemonėmis bus pasinaudota keičiantis informacija su vietos disidentais bei saugant Šiaurės Korėjos gyventojus nuo galimybės pažinti vakarietiškas technologijas.
Pyongyang gatvės didžiąją dalį dienos beveik nevažinėjamos – pravažiuojančius dailiai apsirengusius dviratininkus su prie vairo pritvirtintais pirkinių maišeliais aplenkdavo vienas kitas karinis automobilis. Milijoniniame mieste automobilių variklių gausmas ar pypsėjimas – itin retas reiškinys. Kiekvienas mieste sutiktas žmogus, išvydęs baltųjų grupę, vargiai gebėdavo nuslėpti nuostabą.
Stotyje atvykėliams iš Vakarų buvo leista nueiti apsižvalgyti į peroną prieš tai prigrasius nieku gyvu nefotografuoti. Stotyje zujo kuprines nešantys kariškiai, per garsiakalbius skambėjo moters dainuojamos patriotinės eilės. Kiekvieną didesnį sostinės skverą puošia tarsi apkabinimui rankas iškėlusio buvusio Šiaurės Korėjos lyderio, vietos gyventojų didžiuoju vadu vadinamo Kim Il Sungo statula. 1948-aisiais įkūręs šalį, Kim Il Sungas ją valdė iki mirties 1994-aisiais. Po tėvo mirties valstybės valdymą perėmė dabartinis Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Ilas.
„Yangakkd“ viešbutis Pchenjano centre – milžiniškas 47 aukštų pastatas, susidarė įspūdis, jog kiekviename viešbučio kambaryje degė šviesa. Teidongo upės saloje įsikūręs viešbutis duris atvėrė praėjus metams nuo pirmojo šalies lyderio mirties – 1995-aisiais. Nepaisant to, jog iš išorės pastatas itin priminė sovietmečio architektūros paminklus, viešbučio vidus pasirodė pakankamai vakarietiškas ir šiuolaikiškai dekoruotas. Paskutiniame viešbučio aukšte veikė restoranas, rūsyje – baras, boulingo salė, biliardo bei stalo teniso kambariai.
Viešbučio kambaryje esantys televizoriai rodė užsienio televizijos kanalus, tarp jų – japoniškąjį BBC. Už alaus butelį viešbučio bare prašoma maždaug 1 svaro sterlingo (apie 4 litų), restorane – didelis kinų patiekalų bei vakarietiškai paruoštos mėsos ir žuvies pasirinkimas. Per vakarienę paskiausiai patiekiami ryžiai, mat čia jie – tarsi duona kasdieninė, kuri, anot liaudies išminties, pasotina ir užpildo.
Miesto metro traukiniai vakarais užpildomi iš darbo namo vykstančių darbuotojų. Žmonės apsirengę gražiai bei tvarkingai, iš pirmo žvilgsnio tikrai nepanašu, jog jiems tektų kęsti badą ar nepriteklių.
Perpildytas metro traukinys švilpia per atkarpą, jungiančią stotį, pavadintą „Šlovė“, su stotimi, pavadinta „Gerovė“. Be metro, sostinėje esama ir kito viešojo transporto – autobusų, troleibusų, tramvajų, tačiau panašu, jog pirmasis vis dėlto yra populiariausias.
Šalies lyderio vilą juosiančiame sode – didžiulė Kim II Sungo statula, greta – dirbtinių gėlių žiedų kalnas. Didžiulį sodą skrodžia patriotinės muzikos garsai.
Nuo netoliese sostinės esančios Myohyango viršukalnės atsiveria nepakartojamas vaizdas. Greta viršukalnės veikiančiame muziejuje siūloma susipažinti su dabartiniam Šiaurės Korėjos lyderiui bei velioniui jo tėvui užsienio valstybių vadovų įteiktomis dovanomis: Nikaragvos vadovo atvežtas medinis krokodiliukas, Kambodžos lyderio įteiktas paveikslas, vaizduojantis šluotą, šluojančią JAV armiją iš Azijos, meškos galva iš vieno buvusių Sovietų Sąjungos lyderių, analogiška dovana iš buvusio Rumunijos vadovo, net Londono tiltą vaizduojanti plokštė, kaip informuojama, padovanota Britų – korėjiečių bendradarbiavimo komiteto, apie kurį nė vienas muziejuje lankęsis britų kilmės golfo žaidėjas nebuvo nieko girdėjęs.
Viešbučio knygų parduotuvėlėje gausu knygų anglų kalba, kuriose skelbiama tikroji „tiesa“ apie JAV – neva tai kuo tikriausia terorizmo imperija. Vietos valdžia rūpinasi gyventojų antipatijos JAV atžvilgiu palaikymu. Į Šiaurės Korėjos gyventojų galvas nuolat kemšama nieko bendra su tikrove neturinti informacija, propagandinės idėjos.
Jauni žmonės Šiaurės Korėjoje sutuokiami tėvų iniciatyva, netrukus po vedybų jiems nemokamai suteikiamas butas. Sveikatos priežiūros paslaugos vietos gyventojams nieko nekainuoja, drauge su įprastu gydymu miestų poliklinikos teikia ir tradicinės korėjiečių medicinos paslaugas.
Valstybė didžiąja dalimi yra agrarinė: ūkininkai augina daržoves ir ryžius, viščiukus, ožkas, kiaules ir avis – pasak vietinių, to visiškai pakanka išsimaitinti. Išgirdę apie Vakaruose sklandančius gandus, neva nemaža dalis Šiaurės Korėjos gyventojų skursta ir badauja, vietiniai purtė galvomis, tikindami, jog tai – Vakarų šalių skleidžiama propaganda. Tokios pat nuomonės valstybės gyventojai laikosi išgirdę apie Šiaurės Korėjos karinį pajėgumą. Pasak jų, Šiaurės Korėjos gyventojai – laimingi žmonės, suprantama, įspūdingo valstybės lyderio dėka.
Dauguma žmonių pasirodė draugiški ir mieli, gal kiek drovoki. Ne kartą teko girdėti laukuose balsu kvatojančius darbininkus. Matyt, kiek klaidinga tikėtis, jog neturtingi žmonės būtinai turi būti nelaimingi.
Paliekant Šiaurės Korėją, neišvengiamai užplūsta prieštaringi jausmai: viena vertus, sunku patikėti, kad ten, kur ką tik lankytasi, galėtų vykti tokie dalykai, apie kokius rašoma Vakarų valstybių spaudoje, kita vertus, neapleidžia nuojauta, jog daugybė sargybinių saugo ne nuo nieko, o už negausiems turistams demonstruojamos žavios ir tvarkingos valstybės sostinės ribų verda kiek kitoks gyvenimas, toks, kurio egzistavimu nenori tikėti net ir ten gyvenantys žmonės.