Nevilties apimto vyro šuolis Rumunijos parlamente pakeitė gyvenimą

Praėjusių metų gruodžio 23-iąją Rumunijos parlamente buvo svarstomi šalies ateities klausimai. Viena skurdžiausių Europos Sąjungos valstybių itin skaudžiai nukentėjo nuo krizės.

Valdžios atsakas, panašiai kaip ir Lietuvoje, buvo negailestingas daugeliui paprastų žmonių: reikia veržtis diržus, mažinti socialines išmokas, didinti mokesčius.

42 metų A.Sobaru ir jo šeimai tai reiškė nedarbą, skurdą ir kone mirties nuosprendį.

Iš nevilties vyras ryžosi drastiškam žingsniui.

Televizijoje apšvietėju dirbantis A.Sobaru užlipo ant balkono atbrailos ir sušuko politikams: „Jūs mus nužudėte, jūs nužudėte mūsų vaikų ateitį. Galite atimti iš mūsų duoną, pinigus ir gyvybę, bet ne mūsų laisvę.”

Ištaręs paskutinį žodį, kuris aidu nusirito per visą parlamento salę, vyras krito iš 7 metrų aukščio. Tiesioginio eterio metu užfiksuotas vaizdas sukrėtė visą Rumuniją ir privertė rumunus iš naujo įvertinti, kas dedasi jų šalyje.

A.Sobaru šuolis parlamente nekainavo jam gyvybės. Į pompastiškus Liaudies rūmus – kadaise Rumunijos diktatoriaus Nicolae Ceausescu didingus užmojus atitikusį pastatą atskubėjusi medikų komanda išgelbėjo mirti pasiryžusį vyrą.

Ant parlamentaro, kuris vietoj tądien vykusio svarbaus posėdžio pasirinko žvejybą, kėdės nukritęs A.Sobaru patyrė rimtų traumų. Jis iki šiol nejaučia maisto skonio, sunkiai užuodžia kvapus ir vaikščioja šlubčiodamas. Bet tuo nesiskundžia.

„Iš tikrųjų nieko iki galo nebuvau suplanavęs. Ir šokti žemyn iš pradžių nemaniau. Tik norėjau visiems politikams ką nors sušukti”, – prisipažino A.Sobaru. Atsikėlęs ankstų gruodžio 23-iosios rytą jis ant marškinėlių užrašė žodžius, kuriuos prieš nušokdamas ir sušuko. Vien tam, jei kas nors neišgirstų.

„Politikai mūsų nesiklauso, jie negirdi tautos balso. Kai klausydavausi jų kalbų apie biudžeto karpymą ir matydavau jų veide šypseną, man darydavosi koktu ir pikta”, – prisimena A.Sobaru.

Akimirksniu priėmęs sprendimą šokti žemyn vyras teigė tik vėliau pagalvojęs, kas bus po to. „Galėjau žūti arba dar blogiau – būčiau likęs paralyžiuotas”, – karčiai šypsodamasis teigė A.Sobaru.

Negalia rumunui daug baisiau už mirtį. Neįgaliam tektų visiškai skursti, mat nebūtų, kas išlaiko šeimą. O socialinės išmokos neįgaliesiems Rumunijoje kaip tyčia buvo sumažintos dieną prieš A.Sobaru šuolį.

„Vis dar regiu tą vaizdą. Sunku pamiršti”, – pripažino Rumunijos finansų ministras George’as Ialomitianu.

Vakaruose išsilavinimą įgijęs politikas – vienas nekenčiamiausių žmonių šalyje. Po A.Sobaru poelgio ministras buvo sulaukęs net grasinimų susidoroti – tokio žmonių palaikymo sulaukė A.Sobaru, kai paaiškėjo jo šuolio motyvai.

Po šio įvykio A.Sobaru poelgį aptarinėjo visi – nuo paprastų žmonių gatvėse iki žiniasklaidos ir politikų. Bendrą daugelio išvadą atspėti nesunku: ryžtis beviltiškam žingsniui vyrą privertė Rumuniją nuskurdinę valdžios atstovai.

Šalį užklupus sunkmečiui jie esą sutiko su žeminančiomis Tarptautinio valiutos fondo paskolos sąlygomis: didinti mokesčius, nurėžti socialines išmokas, mažinti atlyginimus arba atleisti žmones.

„Tai buvo sunkūs, tačiau būtini sprendimai siekiant išsaugoti šalies ekonomikos ir verslo stabilumą. Kito pasirinkimo tiesiog nebuvo, tik visiškas bankrotas”, – teisinosi ministras.

Jis neslėpė kritiško požiūrio į A.Sobaru poelgį.

„Nemanau, kad tai buvo tinkamas būdas demonstruoti savo nepasitenkinimą.

Žinoma, žmonėms sunku, niekas iš sprendimus priimančiųjų nenori, kad tokie dalykai kartotųsi”, – aiškino ministras.

Kol kas A.Sobaru poelgio niekas nepakartojo. Tačiau ką nors pakeisti šalyje taip pat nepavyko. Ironiška ir tai, jog A.Sobaru šuolio dieną parlamente turėjo būti svarstomas nepasitikėjimo vyriausybe klausimas.

„Mes tądien nebalsavome. Išėjome iš salės. Juk to žmogaus poelgis – geriausias atsakymas, ar rumunai pasitiki savo šalies vyriausybe. Jis norėjo mums pasakyti, jog kas nors turi keistis.

Todėl dabar parlamente svarstydami kokį nors klausimą mes visuomet klausiame, o ką pasakytų A.Sobaru”, – sakė opozicinės Nacionalinės liberalų partijos lyderio pavaduotojas Eugenas Nicolaescu.

Politikas tikino galintis pakeisti padėtį – jam reikia tik patekti į valdžią. Todėl liberalai Rumunijoje neseniai sudarė aljansą su socialdemokratais.

Tačiau ekspertai pabrėžia, jog tai ir yra viena Rumunijos ydų. Dėl galimybės patekti į valdžią Rumunijos partijos pasiruošusios į koalicijos partneres rinktis bet kurią kitą partiją.

Tuo tarpu patekusius į valdžią politikus Rumunijoje tarsi virusas apsėda korupcijos užkratas. Jis, regis, palietė visus – nuo tų, kurie valdo, iki tų, kurie nori valdyti ir ragina keistis.

„Labai sunku. Korupcija – baisi problema. Žmonės turėtų protestuoti, bet jiems trūksta solidarumo”, – paklaustas apie korupcijos mastą Rumunijoje, išsisukinėjo vienos didžiausių šalyje profsąjungų lyderis Marius Petcu.

Jį patį prokurorai įtaria kyšio ėmimu, nors „darbuotojų teisių gynėju” mėgstantis būti pristatomas M.Petcu aiškina tik atgavęs skolą.

Politikų, įtariamų korupcija, pasiteisinimai – dar išradingesni. Pavyzdžiui, du valdančiajai Konservatorių partijai priklausantys merai neseniai buvo apkaltinti mokesčių slėpimu.

Pasiteisinimas pasirodė esąs vertas užsitęsusio teismo proceso – neva netobula mokesčių rinkimo sistema.

Be to, tik įsikišus ES atstovams buvo priverstas atsistatydinti šalies darbo ministras, kurio šeima tiesiog stebuklingai laimėdavo visus ES finansuojamus konkursus.

Neapsikentę korupcijos šešėlio, besivelkančio paskui buvusį Rumunijos diplomatijos vadovą ir dabartinį europarlamentarą Adrianą Severiną, jį iš savo gretų išspyrė Europos socialistų partija. Europarlamentaras įžvelgė politinių oponentų sąmokslą.

To negalėdamas pakęsti A.Sobaru dieną prieš lemtingą šuolį buvo parašęs pykčio ir širdgėlos kupiną laišką šalies valdžiai.

„Pardavėte mūsų šalį ir mūsų vaikus. Nejaugi tikitės, kad visi kapstysimės šiukšlynuose? Rumunija byra. Mus apgaudinėjo kiekvieną dieną.

Aš myliu savo šeimą labiau nei gyvenimą, tačiau pavargau, nebeturiu jokių svajonių”, – emocijas liejo A.Sobaru.

Supratęs, jog laiškas atrodo tarsi savižudžio atsisveikinimas, vyras jo neišsiuntė ir nusprendė viską išsakyti parlamente. O šuoliui esą ryžęsis paskutinę akimirką, supratęs, kad jokie žodžiai nepasieks politikų ausų.

„Panašiai jautėmės prieš kelis dešimtmečius. Po 1989 metų revoliucijos Rumunijoje buvo jaučiamas pakilimas.

Nuvertėme komunistų valdžią. Gavau svajonių darbą, sutikau gyvenimo meilę, – žvilgtelėjęs į žmoną Madaliną šyptelėjo vyras. Bet netrukus vėl susiraukė. – O tada prasidėjo anarchija. Iš plėšikaujančių nusikaltėlių išaugo politikai, iš šių – dar didesni nusikaltėliai.”

Laisvės iliuzijoms išsisklaidžius vienintelė šeimos paguoda ir džiaugsmas buvo sūnus Calinas. Supratę, kad jų vaikas serga autizmu, tėvai iš pradžių labai išgyveno, tačiau sugebėjo kantriai auginti dabar 15-metį Caliną.

Kaip ir nemažai autistų, vaikinas linkęs mažai bendrauti, tačiau labai mėgsta skaičiuoti, domisi kompiuterinėmis technologijomis. Tėvai tikėjosi, kad sūnaus kompiuterių potraukis leis jam susirasti darbą.

Iki praėjusio gruodžio mėnesio visa A.Sobaru šeima gyveno iš vyro 3 tūkstančių lėjų (apie 2,5 tūkst. litų) atlyginimo.

Kartu su darbo netekusia žmona, sūnumi, 7-mete dukterimi, motina ir dėde jie glaudžiasi trijų kambarių bute Bukarešto priemiestyje. Maistą perka patį pigiausią, drabužius – dėvėtų rūbų parduotuvėse. Tačiau pasirodė, kad tai ne blogiausia, kas gali nutikti.

„Iš pradžių darbe man pasakė, kad ketina atleisti. O tada parlamentarai susirinko parlamente ir šypsodamiesi nusprendė apkarpyti socialines išmokas, kurias gauna mano sūnus. Tarsi jis būtų koks skaičiukas arba robotas, kurį taupant galima išjungti. Apėmė neviltis”, – prisiminė A.Sobaru.

Rumunijos finansų ministro G.Ialomitianu pažadą, kad už valdžios vykdomus karpymus ateities kartos jam dar padėkos, A.Sobaru įvertino kaip spjūvį į veidą.

Nebeturėdamas pinigų sumokėti už sūnui būtinus vaistus, kurie suryja pusę šeimos biudžeto, vyras buvo beprarandąs paskutinę viltį.

Bet šuolis lėmė nemažai teigiamų A.Sobaru gyvenimo permainų. Jam išgarsėjus šiek tiek pagerėjo ir šeimos padėtis.

Televizijos vadovybė nesiryžo atleisti rumuno, o jį paremti panoro tūkstančiai nepažįstamų žmonių.

Geradariai aukoja įvairias sumas. Netgi iki 4 tūkst. lėjų (3,3 tūkst. litų). Be to, aukoja visi, net skurstantys Rumunijos pensininkai. Vienas jų sugebėjo sukrapštyti 30 lėjų (25 litus), atidėtų santaupoms.

A.Sobaru sūnui buvusi Rumunijos loterijos vadovė Liliana Minca pažadėjo skirti nemokamą gydymą. A.Sobaru sako esąs dėkingas, bet norįs galvoti apie ateitį, o ne apie šuolio dieną.

„Visi stengiamės ją pamiršti. Tačiau ta diena parodė, kad Rumunijoje tikrai yra gerų žmonių, kuriems mes rūpime.

Tikiuosi, kad bent mūsų vaikai sulauks tos dienos, kai ir Rumunija žmonėms rūpės”, – sakė A.Sobaru motina Stefana.

Rumunija yra devinta Europos Sąjungos valstybė pagal plotą (238 391 kvadratinis kilometras) ir septinta pagal gyventojų skaičių (apie 21,5 milijono).

2009 metų duomenimis, Rumunija buvo antra skurdžiausia ES šalis pagal bendrojo vidaus produkto dalį, tenkančią vienam gyventojui, – 45 proc. ES vidurkio. Lietuvoje šis rodiklis siekė 53 proc. Skurdžiausia yra Bulgarija (41 proc.).

Ekonomikos sunkmetis itin skaudžiai palietė Rumuniją. 2010 metais ir taip vieni mažiausių Europos Sąjungoje atlyginimų šioje šalyje buvo sumažinti bent 25 procentais, kai kur ir dar daugiau. Apkarpytos socialinės išmokos, pridėtinės vertės mokestis padidintas nuo 19 iki 24 procentų.

Krizė skaudžiai smogė šalies pramonei ir eksportui. Daugelio ekspertų nuomone, Rumunija per vėlai ryžosi prašyti TVF ir kitų tarptautinių organizacijų finansinės pagalbos.

Nepaisant to, kad TVF patvirtino naują paskolą Rumunijai ir šiemet tikėjosi ekonomikos augimo, kol kas skaičiai yra priešingi. Šalies biudžeto deficitas viršija 200 mln. lėjų, o į iždą nepatenka planuotos lėšos.

Rumunija vadinama viena labiausiai korumpuotų Europos valstybių. Čia klesti nelegalus darbas, mokesčių slėpimas ir šešėlinė ekonomika, sudaranti net 25 proc. BVP. Be to, Rumunijoje yra 6 iš 20 vargingiausių regionų Europoje.