Tai buvo vienas įprastų Egipto pirmosios ponios S.Mubarak, visą laiką besirūpinančios savo įvaizdžiu ir reputacija, pasirodymų oficialiame renginyje.
Kairo priemiestyje buvo atidaroma mergaičių mokykla. Lėšų jai skyrė ir mokyklą pastatė statybų rangovas Mamdouchas Hamza.
Fojė ant kiekvienos iš keturių sienų jis pakabino garsių Egipto moterų portretus – lakūnės, šokėjos, feministės ir mokslininkės.
„Kaip pavyzdį būsimoms moksleivėms”, – sakė M.Hamza.
S.Mubarak įžengė į fojė, pamatė keturis paveikslus ir suprato, kad tarp jų nėra jos portreto.
„Tada ji tiesiog įniršo, – prisiminė M.Hamza. – Nuo to laiko įmonė nebegaudavo jokių valstybinių užsakymų.”
Milijonai – tik lašas jūroje?
Tiesa, S.Mubarak ir toliau vaizdavo geradarę, kovojančią su skurdu ir neraštingumu. Projektu „Skaitymas visiems” ji išgarsėjo tarptautiniu mastu. Vokietijos Štutgarto universitetas net paskelbė ją regiono garbės piliete.
Viena jos rėmėjų Štutgarto universitete buvo Liz Mohn, kuri, pasitelkusi Bertelsmanno fondą, parėmė Mubarako viešosios bibliotekos steigimą.
„Ne šlovė ir tuščiagarbystė skatino jus, – tuomet L.Mohn gyrė S.Mubarak, – bet atsakomybė ir siekis ką nors gera nuveikti dėl savo šalies.”
Tai buvo 2004 metų lapkritį, kai Mubarakai pasaulyje dar buvo laikomi stabilumo garantu.
Dabar, po šešerių su puse metų, Egipto teisėjai rengiasi S.Mubarak teismui. Moteris jau buvo suimta, tačiau iki teismo paleista į laisvę, kai atidavė valstybei 4 milijonais JAV dolerių (maždaug 9,5 milijono litų) vertinamą asmeninį turtą.
Tačiau manoma, kad tai tik maža dalis to, ką iš tiesų yra sukaupusi S.Mubarak. Mat paaiškėjo, kad ilgus metus ji lobo tiek iš savo šalies, tiek iš užsienio pinigų, skirtų jos skaitymo kampanijai.
Buvusio Egipto diktatoriaus žmona turėjo tiesioginį priėjimą ir prie 147 milijonų dolerių Aleksandrijos bibliotekos banko sąskaitos.
Nori atgauti viską, kas pavogta
Valdžios netekusį Mubarakų klaną dabar kankina teisingumo baimė. Rugpjūčio 3-iąją numatytas H.Mubarako ir jo sūnų teismas.
Manoma, kad ir buvęs diktatorius pasirengęs atiduoti valstybei visą savo turtą, jeigu bus jo pasigailėta.
Egipto karinė taryba į tokius gandus reagavo žaibiškai ir jo „Facebook” profilyje parašė: „Jokios amnestijos Mubarakui.”
Revoliucinio jaunimo koalicija pridūrė: „Jeigu kas nors iš Mubarako šeimos arba jo svitos bus atleistas nuo atsakomybės, mes vėl surinksime milijoną žmonių į Tahriro aikštę.”
Teisės profesorius Hussanas Issa, kuris dabar vadovauja komitetui liaudies turtui užsienyje atgauti, mano, kad H.Mubarako pasiūlymas yra tik beviltiškas dėmesio nukreipimas.
„Sudarę tokį sandėrį netektume teisės konfiskuoti H.Mubarako milijardų užsienyje – būtent to jis ir siekia. Bet liaudis atgaus savo pinigus. Visus pinigus”, – neslėpė ryžto H.Issa.
Nuo revoliucijos Egipte pradžios kasdien paaiškėja naujų faktų, kurie rodo, kad H.Mubarako klanas ilgus metus apiplėšinėjo, išnaudojo ir skurdino liaudį. O patys taip praturtėjo, kad net pagal šiuolaikinių diktatorių standartus jų turtai gniaužia kvapą.
„Žmonės šokiruoti, – sako Anwaras Esmatas as Sadatas, nužudyto H.Mubarako pirmtako sūnėnas ir naujos Reformų ir plėtros partijos įkūrėjas. – Kad jis buvo prastas prezidentas, žinojo visi. Bet kad jis vagis ir dar tokio masto, tai daug ką pribloškė.”
Kai teisėsaugininkai apklausė Mubarako klaną ir buvusius jo ministrus, A.E.as Sadatas pasamdė vieną Londono advokatų bendrovę atlikti tyrimo Šveicarijoje, Kipre ir Didžiojoje Britanijoje. Tuos pačius specialistus, kurie surado per Antrąjį pasaulinį karą pavogtą turtą.
Godumas nuolat didėjo
Kiek pinigų išties pasiglemžė H.Mubarakas, jo žmona Suzanne ir sūnūs Gamalis bei Alaa?
2011 metų vasario pradžioje britų dienraštis „The Guardian”, remdamasis tiksliai neįvardytais šaltiniais, parašė: „Mubarako šeimos turtas gali siekti 40 milijardų dolerių.”
Netrukus ši informacija apie pagrobtą liaudies turtą tapo demonstracijų Tahriro aikštėje tema. Nuo to laiko galima išgirsti įvairiausių spėlionių apie Mubarakų sukauptą turtą – nuo dviejų iki kelių šimtų milijardų JAV dolerių.
Tiesa, matyt, turėtų būti kažkur per vidurį. „Daugiau kaip 40 milijardų dolerių aš laikau visai realiais – vien užsienyje”, – sakė buvęs Egipto nacionalinio banko direktorius Mahmudas Abdas al-Azizi.
Esą savo viešpatavimo pradžioje nuo 1981 metų H.Mubarakas dar stengėsi garbingai valdyti šalį, tačiau vėliau jo žmonos ir sūnų godumas ėmė didėti.
G.Mubarakas, savo motinos anksti numatytas kaip sosto įpėdinis, mokėsi bankininkystės Londone, ten įkūrė investicijų kompaniją „Medinvest” ir nusipirko namą prabrangiame rajone.
Per kelerius metus Gamalis su broliu Alaa sukūrė ištisą sistemą, kaip pradanginti visuomeninius Egipto pinigus užsienio kompanijose ir fonduose bei mokesčių rojumi vadinamose Kaimanų salose Karibų jūroje.
H.Mubarako sūnūs vis įžūliau piktnaudžiavo valdžia. Jie vertė įmones, norinčias užsiimti verslu Egipte, mokėti didžiulius komisinius. Užsienio verslininkai turėjo perleisti dalį savo akcijų Egipto investuotojams, už kurių visada slėpėsi prezidento sūnūs.
Valstybė – melžiama karvė
Be to, Gamalis kišosi į savo tėvo vyriausybės politiką ir vykdė valstybinių įmonių privatizavimą bei žemės sklypų pardavimą už tikrai juokingą kainą.
Pavyzdžiui, elektros prietaisų bendrovė „El-Nasr Boilers”, kuri buvo laikoma klestinčiu valstybiniu koncernu, buvo parduota vienai Šiaurės Amerikos kompanijai už simbolinę sumą – 55 milijonus Egipto svarų (tuomet tai prilygo maždaug 16,3 milijono JAV dolerių).
O vien žemės sklypas, kuriame stovi gamyklos pastatai, tuo metu buvo įvertintas 350 milijonų Egipto svarų (104 milijonais JAV dolerių). Be to, užsienio įmonė kaip priedą gavo milijardinių valstybinių užsakymų.
„Galima tik spėlioti, kad per kiekvieną panašų sandėrį išsidalyta ypač daug pinigų”, – valstybiniame politinių studijų centre „Al-Abram” sakė ekonomikos skyriaus vadovas Ahmetas an-Naggaras.
2005 metais Gamalis ir Alaa kartu su verslininku Husseinu Salemu sudarė sutartį su Izraeliu ir kitomis šalimis, kurios gauna iš Egipto dujų už penktadalį rinkos kainos. Tačiau kiekvienąkart mokant Gamalis esą pasiimdavo penkis procentus.
O užsienyje G.Mubarakas supirkdavo Egipto valstybines paskolas už trečdalį kainos ir parduodavo centriniam bankui už visą kainą.
Vakarai užsimerkė
Toks Egipto žmonių turto grobimas vyko užsienio diplomatų akivaizdoje. H.Issa pasakojo, kaip jį pasivedė į šalį Prancūzijos ambasadorius ir pareiškė: „Ši šalis artimiausioje ateityje susidarys iš mažų milžiniško turto salų, apsuptų skurdo vandenyno.
Ir žmonės, kurie už tai atsakingi, ilgai nepakęs tokių kritikuotojų kaip jūs.”
H.Mubarako valdymo laikotarpiu smarkiai pablogėjo daugumos egiptiečių padėtis. Daugiau kaip 40 procentų šiandien gyvena žemiau skurdo ribos arba tik truputį ją pranoksta.
„Korupcija egzistavo ir valdant ankstesniam prezidentui Anwarui Sadatui, tačiau, palyginti su H.Mubaraku, jis buvo angelas, – tvirtino ekonomistas A.an-Naggaras. – Beje, Vakarai daug ką žinojo ir palaikė.”
Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas veržėsi dalyvauti Egipto valstybinių įmonių privatizavime ir akivaizdžiai užsimerkė, kad nematytų, kas dėl to praturtėjo.
Jau nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio JAV vyriausybė pastebimai menkai domėjosi, ką Egiptas daro gavęs milijardinę karinę paramą iš Vakarų.
„Mes patraukėme į savo pusę svarbiausią veikėją Artimuosiuose Rytuose, – sakė nacionalinio saugumo profesorius Kalifornijos karinio jūrų laivyno mokykloje Robertas Springborgas. – Mes pasiekėme taiką Izraelyje. Tad ką mums reiškia pora šimtų milijonų dolerių?”
Milijardų medžioklė užtruks
Europos Sąjunga paskelbė potvarkį įšaldyti visus H.Mubarako ir jo artimų sąjungininkų pinigus.
Pavyzdžiui, Šveicarija įšaldė 40 milijonų frankų (beveik 113 milijonų litų) turtą. Tačiau dalis liko Saudo Arabijoje.
Yra duomenų, kad H.Mubarakas likus dviem savaitėms iki atsistatydinimo pervedė lėšas iš sąskaitų Europoje į Persijos įlankos valstybes.
Dar balandžio pradžioje muitininkai Kairo oro uoste pastebėjo daug įtartinų paketų, kurie visi buvo siunčiami į Saudo Arabiją. Atidarę juos pareigūnai pamatė Egipto antikvarinių dirbinių, papuošalų, laikrodžių. Siuntėjas buvo H.Mubarako patikėtinis H.Salemas.
Taigi H.Mubarako milijardų medžioklė dar tik prasidėjo – ji tęsis turbūt ne vienus metus.
Kai H.Issa išeina iš namų, kasdien jį užkalbina vaisių pardavėja: „Daktare, kas naujo? Kada mes atgausime savo pinigus?”
„Žmonėms rūpi sužinoti, kokį vaidmenį Vakarai atliko Mubarako plėšikavimo žygiuose”, – sakė H.Issa.
Kai gegužės pradžioje jis perskaitė vieno šveicaro teisininko žodžius, kad „tikriausiai bus neįmanoma atgauti daugiau kaip 20 procentų H.Mubarako pinigų”, profesorius pašiurpo.
„Tokių pareiškimų fanatikai mūsų šalyje tiesiog laukia, – piktinosi H.Issa. – Jei Vakarai Egipte nori turėti porą milijonų bin ladenų, tokie tvirtinimai tikrai padės.”