Sukilimus, kuriuos skatino demokratiniai siekiai ir priešiškumas
autoritarinėms vyriausybėms, pakeitė konfliktai ir ekonominės
problemos.
„Šiuo metu veržiamės pro butelio kaklelį“, - padėtį
komentavo Kaire veikiančio Amerikos universiteto politologijos
profesorė Rabab al Mahdi.
Pernai gruodžio 17 dieną tunisiečio gatvės prekeivio Mohamedo
Bouazizi susideginimas išprovokavo
demonstracijas, per kurias galiausiai buvo nuverstas Zine'as El
Abidine'as Ben Ali.
Vėliau protestai išplito į Egiptą, daugiausiai gyventojų
turinčią arabų šalį. Kairo centrinėje Tahriro aikštėje tris
savaites nuolat vyko masiniai mitingai, galiausiai privertę
atsistatydinti ilgametį prezidentą H.Mubaraką.
Protestai apėmė ir kitas arabų valstybes, tačiau Libijos,
Sirijos, ir Bahreino lyderiai iki šiol atsisako trauktis iš
valdžios, o į neramumus atsako žiauria jėga.
„Ėjimo į gatvę ir režimo nuvertimo koncepcijai,
pasiteisinusiai Egipte ir Tunise, šiuo metu kelia iššūkį Libijos,
Sirijos, Jemeno ir Bahreino patirtis“, - pabrėžė R.al Mahdi.
Šių šalių gyventojų siekiai panašūs, tačiau regioną
apėmusių sukilimų pasekmės skirtingos.
„Nei vienas iš šių judėjimų nepanašus į kitą“, - sakė
Paryžiuje veikiančios arabų šalių tyrimo instituto „Observatory
of Arab“ ekspertas Antoine'as Basbous.
Pasak jo, Libijos lyderio Muamaro Gaddafi
režimas „pasiruošęs žlugti, tik klausimas kada“.
O Sirijos prezidentas Basharas al Assadas „pasiryžęs gintis ir turi išteklių“, nurodė ekspertas.
Skurdžiausią arabų šalį Jemeną gali ištikti „somalizacija“
- chaosas ir galutinis jau dabar silpnos vyriausybės pakrikimas,
sakė A.Basbous.
Jemeno politinė ateitis svyruoja ant peilio ašmenų, kol šios
šalies prezidentas Ali Abdullah Salehas gydosi
Saudo Arabijoje po sužalojimų, patirtų per sprogimą
prezidentūroje.
Tuo tarpu mažoje, tačiau strategiškai svarbioje Persijos
įlankos šalyje Bahraine, kurį valdo Saudo Arabijos palaikoma
sunitų monarchija, tačiau gyventojų daugumą sudaro šiitai,
besiskundžiantys atribojimu nuo svarbiausių valstybės gyvenimo
sričių, demokratinis judėjimas buvo sutriuškintas.
Tunisas spalį planuoja surengti pirmuosius rinkimus po to, kai
Zine'as Bin Abidine'as Ben Ali pabėgo į Saudo Arabiją. Panašu, kad
šiai šaliai sekasi labiau nei Egiptui, kur kariškių vadovaujamas
valdžios perdavimas, regis, pateko į aklavietę, mano A.Basbous.
Abi šalys įvykus revoliucijoms patyrė ekonominių sunkumų,
tačiau tarptautinė bendruomenė joms pažadėjo milijardų dolerių
finansinę paramą, o šias lėšas siekiama panaudoti stiprinant
demokratiją ir ūkio vystymąsi.
Tikėtina, kad sukilimai gali išplisti ir kitose šalyse, tačiau
šis potencialas nėra aiškus.
„Poveikis likusiai regiono daliai priklausys nuo padarinių šiose
šalyse“, - nurodė R.al Mahdi ir pažymėjo, jog visose kitose arabų
šalyse esama milžiniškų kliūčių, trukdančių mobilizuotis
visuomenei.
„Alžyre dar nesena pilietinio karo patirtis, todėl žmonėms
sunkiau prisiversti tai pakartoti“, - sako ekspertė.
Be to, Alžyro vyriausybė kylančią įtampą gali mažinti
naudodama iš naftos eksporto gaunamas lėšas.
„Maroke opozicijos integracija buvo liberalesnė, todėl mažiau
tikėtina, kad režimas bus nuverstas“, - aiškino R.al Mahdi.
Jordanijoje neseniai vyko palyginti silpnas protesto judėjimas,
kurio dalyviai reikalavo politinių ir ekonomikos reformų, taip pat
pažaboti korupciją.
Protestai taip pat neįsibėgėjo naftos turtingose Persijos
įlankos monarchijose, kurios pasistengė apsisaugoti nuo neramumų
smarkiai padidindamos viešąsias išlaidas.
Tačiau dėl tokio žingsnio susilpnėjo valstybių skolinimosi
reitingai - pavyzdžiui, Bahreino.
„Šis procesas nėra mechaniškas. Jeigu krenta viena šalis,
nereiškia, kad automatiškai kris ir kitos. Tai labai priklauso nuo
vidaus padėties kiekvienoje šalyje“, - pabrėžė R.al Mahdi.