Jei ne smarkiai nutrypta Kairo Tahriro aikštės veja, šiandien vargiai patikėtum, kad prieš penkis mėnesius ji buvo maišto centras. Tuomet čia dieną naktį būriavosi valdžia nepatenkintųjų minios, bolavo demonstrantų palapinės, aidėjo pykčio šūksniai, į visas puses skraidė laidomi akmenys, liejosi kraujas, riaumojo tankai ir spigino tarptautinės žiniasklaidos kameros.
Tai buvo laikas, kai į Tahriro aikštę krypo viso pasaulio akys. Būtent čia daugiatūkstantinė minia garsiausiai reikalavo ilgamečio Egipto lyderio Hosni Mubarako pasitraukimo. Vasario 11-ąją diktatorius pasitraukė, o pergalę šventusi minia tikėjo į Egiptą atnešusi pokyčius.
Vieta, kurioje dar visai neseniai būriavosi daugiatūkstantinė revoliucijos šauklių minia, ir dabar kartas nuo karto pritraukia reikalaujančiuosius greitesnių ir akivaizdesnių pokyčių.
Tačiau dieną, kai apsilankiau visame pasaulyje išgarsėjusioje aikštėje, ji glaudė viso labo du benamius. Viena jų buvo, iš pažiūros, patogiai įsitaisiusi snaudė krūmuose. Kitas, išvydęs į jį nukreiptą fotoaparato objektyvą, šypsojosi ir mojavo.
Nepavyko išgirsti, kokie siekiai ar poreikiai juodu atvedė į garsiąją aikštę. Bet viešnagės Kaire metu net iš revoliucijos pasiekimų nuvertinti nelinkusių žmonių teko išgirsti pašaipių pasakojimų apie benamių vaidmenį maišto prieš Egipto režimą metu.
Egipto gyventojai su šypsena pasakoja istorijas, kaip greta nuoširdžiai pokyčių šalyje trokštančių aktyvistų Tahriro aikštėje būriavosi ir situacijos visiškai nesuvokiantys benamiai. Opozicijos lyderiai esą surinkę iš priemiesčių skurdžius ir pažadėję po 20 Egipto svarų (apie 10 litų) kasdien bei karštą maistą, suvežė juos į Tahriro aikštę.
Egiptiečiai iš juoko griebėsi už pilvų, kai kažkuri užsienio televizija pasiteiravo vieno tokio mitinguotojo, ko gi jis atvykęs reikalauti į aikštę. “Nežinau, visi ėjo, tai ir aš ėjau. Galėjo jie ten, šeimose, ir patys išsiaiškinti”, - įsitikinimą, esą susiburti privertė tarp kažkokių dviejų egiptiečių šeimų kilęs konfliktas, rodė iš lūšnyno atvežtas vyras.
***
Kol tingiai prieš saulę vartosi benamiai, į akis taip pat krenta visai netoli Tahriro aikštės stovintis apdegintas Saugumo policijos pastatas. Režimui tarnavusios tarnybos daugiaaukštį mūrą suniokojo įniršusios demonstrantų minios.
Dabar tokių nuniokotų pastatų-vaiduoklių Kaire ne vienas, nors iš karto po revoliucijos egiptiečiai susivienijo ir ėmėsi sostinės švarinimo akcijų.
***
Dar vieną padūmavusį mūrą išdaužtais stiklais išvystame, kai apsilankome vos prieš kelias savaites oficialiai atidarytoje Lietuvoje ambasadoje ant pagrindinės Egipto gyvybinės arterijos – Nilo kranto.
Kontrastai čia, kaip ir daugelyje kitų matytų vietų Egipte, stulbina. Iš terasos atsiveria vaizdas į Nilu turistus plukdančius laivus, šalia – “Hilton” viešbutis su tingiai baseine besimaudančiais jo svečiais. Ir priešais - jau minėtas per revoliuciją nuniokotas daugiaaukštis prekybos centras.
Pagal vieną versijų, didžiulį pastatą suniokojo revoliucijos šaukliai, sužinoję, kad jo savininkas susijęs su vienu H.Mubarako sūnų.
Tačiau Lietuvos ambasadorius Egipte Dainius Junevičius neatmeta, kad šį prekybos centrą padegė ir išdaužė marodieriai, revoliucijos dienomis naudojęsi galimybę pasisavinti arba tiesiog nuniokoti viską, kas pasitaikė jų kelyje.
Tomis audringomis dienomis ambasadoriui ir pačiam teko pabuvoti revoliucijos centru tapusioje Tahriro aikštėje. Daug kas jam tada priminė įvykius Rytų Europoje prieš du dešimtmečius.
“Arabų pavasaris ir įvykiai Rytų Europoje prieš du dešimtmečius turi daug panašumų, pirmiausia, troškimo išsivaduoti. Kai revoliucijos metu penktadieniais žmonės rinkdavosi Tahriro aikštėje, ten nuėjęs jaučiausi kaip Sąjūdžio metais. Tai buvo didžiulė jėga – masę suvienijo noras pakeisti valdžią. Dabar vėl, kaip ir Lietuvoje, kursis partijos, nežinia, kas parlamente dėsis”, - tikina D.Junevičius.
- Revoliucijos metu Egipto armija buvo su tauta ir padėjo nuversti H.Mubarako režimą. Koks dabar šalies piliečių santykis su kariškiais? Ar nėra nusivilymo jų, kaip žadama, laikinuoju valdymu? – pradedu pokalbį su ambasadoriaus.
- Taip, yra norinčių, kad rinkimai įvyktų vėliau. Buvo žadėta per šešis mėnesius surengti rinkimus ir jie turėtų vykti rugsėjį. Kitas faktorius yra Egipto konstitucijos pakeitimas, dėl ko egiptiečiai balsavo referendume. Čia turėtų atsispindėti ir prezidento galios klausimai.
Būtent šiose srityse Aukščiausiosji karinė tarnyba, dabar valdanti šalį, pažadus vykdo. Po kiekvieno nuomonės pareiškimo Kairo Tahriro aikštėje armija padarydavo pareiškimą, kad sutinka su žmonių reikalavimais. Kitaip tariant, kariškiai galbūt nerodo didelės iniciatyvos, bet į visuomenės reikalavimus ir pageidavimus atsižvelgia.
- Dabar jau kartais kalbama apie Egiptui gresiančią Alkio revoliuciją, mat žmonės tikėjosi greitų pokyčių, o jie neįvyko – daugybė žmonių gyvena skurde ar ant skurdo ribos.
Lietuvoje mus mobilizavo vienybė, kuri leido iškęsti vėliau buvusius sunkumus. Ar čia, Egipte, yra tokių jėgų, kurios leistų iškęsti sunkumus kelis metus, nežinau. Gali būti, kad vėl išaugs nepasitenkimas ir naujoji valdžia turės kovoti su ekonominėmis problemos. Tai tikriausiai bus vienas didžiausių jos galvos skausmų.
Svarbu tai, kad užsienio valstybės ir organizacijos, kaip JAV ir Europos Sąjunga, yra pažadėjusios kelių milijardų dolerių paramą. Jeigu šie pinigai bus tinkamai išnaudoti, tai turėtų sušvelninti naujosios vyriausybės laukiančias problemas.
Kitas klausimas, ar vyriausybė bus pajėgi spręsti svarbias teisines reformas ir kaip žvelgs į religinio pobūdžio reikalavimus.
- Kiek matote realaus dabartinės laikinosios valdžios noro atimti iš Mubarakų šeimos turtą, kurio jie prisigrobė savo valdymo laikotarpiu? Kokie visuomenės lūkesčiai šiuo klausimu?
- Asmeniškai manau, kad buvusio Egipto prezidento laukia mirties bausmė už žudynes Tahriro aikštėje. Jo teismas turėtų prasidėti jau netrukus, ir kaltinimai jam yra labai rimti.
Atkreipčiau dėmesį, kad teismai Egipte dabar yra nepriklausomi ir jie tikrai išpildys visus visuomenės lūkesčius.
Tiesa, Egipte dar nėra panaikinta ypatingoji padėtis. Ir tai netgi po revoliucijos leisdavo teisti piliečius karo teismuose be teisės apsiginti, kaltinamiesiems grėsdavo labai didelės bausmės. Dabar tai jau yra sustabdyta. O civiliniai teismai tikrai yra nepriklausomi, neveikiami išorės jėgų.
- Kokia tikimybė, kad H.Mubarako pasekėjai, kurie dabar slapstosi, mobilizuosis ir kels savo kandidatūrą būsimuose rinkimuose?
- Tie, kuriems iškelti aiškūs kaltinimai, neturi jokių šansų. Štai ir penktadienį Ispanijoje buvo suimtas vienas svarbus H.Mubarako bendražygis (verslininkas Husseinas Salemas. – lrytas.lt pastaba). Kitas klausimas, kaip bus su buvusios H.Mubarako Nacionalinės demokratų partijos (NDP), kuri jau yra likviduota, nariais. Jeigu niems nebus uždrausta dalyvauti rinkimuose, jie savo pasieks.
Daug kas priklausys nuo rinkimų sistemos, kuri dabar kuriama, kaip antai, kurią dalį parlamento narių bus galima rinkti tiesiogiai, kurią pagal partijų sąrašus. Jeigu buvę NDP nariai rungsis vienmandatėse apylinkėse, mat jie dažnai yra pasiturintys, turintys daugiau ryšių, jie savo pasieks. Bet jie vis tiek turi pasikeisti. Nemanau, kad buvę H.Mubarako bendražygiai parlamente turės daugiau kaip 20 proc. vietų. Tiek pat, manau, gaus ir islamistinė Musulmonų brolija.
- O ar buvęs Tarptautinės atominės energetikos agentūros vadovas, Nobelio Taikos premijos lauretas Mohamedas El Baradei, kuris revoliucijos pradžioje buvo ryški figūra, dabar turi visuomenės palaikymą?
- Jis turi tam tikros visuomenės dalies palaikymą. Jį labai palaiko jaunimo judėjimai. Bet kiti sako, kad M.El Baradei yra labai nutolęs nuo Egipto visuomenės, kad jis nesugebės tapti prezidentu rinkimuose.
M.El Baradei būtų geras, pasaulinio kalibro prezidentas. Tačiau kai žmonės kalba labai sudėtinga kalba, ne visi juos supranta..
Aš, kaip ir daugelis kitų stebėtojų, manau, kad kitu Egipto prezidentu taps Arabų Lygos generalinis prezidentas Amras Moussa.