Istorinį NF vadovą Jeaną Marie Le Peną prie šios kraštutinės dešiniosios partijos vairo pakeitusi jaunėlė jo duktė Marine atrodo visiškai kitaip nei provokacijas mėgęs jos tėvas.
Pokalbis su naująja ne tik vietos, bet ir užsienio žiniasklaidai labai atvira NF vadove truko beveik pusantros valandos, bet neteko išgirsti nė menkiausios rasistinės ar antisemitinės užuominos.
Net jokios politiškai nekorektiškos frazės.
Toks yra švelnus naujasis šios partijos ir jos pirmininkės įvaizdis, nors dauguma politologų mano, kad rasistinis ir ksenofobinis vidus liko nė kiek nepasikeitęs.
Nacionalinį frontą 42 metų jo pirmininkė siekia, jos pačios žodžiais tariant, „sušvelninti” – nuo jo nukrapštyti neva nepelnytai užklijuotą gąsdinančią velnio etiketę.
Kol kas M.Le Pen tai daryti sekasi puikiai.
Prancūzams jos partija atrodo vis priimtinesnė – netgi nebesiskirianti nuo demokratinių šalies partijų.
O pačios NF vadovės populiarumas, maitinamas ekonominės krizės padarinių, prancūzų nusivylimo dabartiniu prezidentu ir ateities baimių, kyla kaip ant mielių.
Visuomenės nuomonės apklausos kitų metų prezidento rinkimuose M.Le Pen pranašauja galimybę patekti į antrąjį rinkimų turą, iš jo išstumiant populiarumą stipriai praradusį dešinįjį prezidentą N.Sarkozy.
Tad kokia būtų Prancūzija, jeigu prie jos vairo stotų M.Le Pen? Pokalbį su politike pradėjau nuo pastarojo meto aktualijų.
Pranašauja euro žlugimą
– Kaip vertinate Graikijos ir euro sunkumus?
– Euras – dirbtinis politinis darinys, savotiška dogma.
Mums primetinėjama mintis, kad euras yra fatališka neišvengiamybė. Kitos alternatyvos jam esą nėra.
Tačiau bendros valiutos idėja šiandien patiria akivaizdžią nesėkmę.
Euras kaip virusas nualino visą ekonominį Europos organizmą, todėl ji negalėjo tinkamai atsilaikyti prieš 2008 metų krizę.
Euro zona šiandien turi tenkintis mažiausiu ekonominiu augimu pasaulyje.
Ji dar prieš JAV įžengė į nuosmukio laikotarpį ir iki šiol iš jo niekaip negali išsikapstyti.
– Kokią matote išeitį?
– Galimi du sprendimai. Vienas – iki galo vadovautis sistemos mums primesta logika.
Tokiu atveju bankrutuojančias euro zonos šalis ir toliau privalėsime šelpti milijardais, kad ištrauktume iš duobės, net nebūdami įsitikinę, jog mums tai pavyks.
Tai stumia į įsiskolinimo liūną. Turime padengti kitų valstybių skolas prieš pradėdami grąžinti savąsias. O ir Prancūzija jų turi pakankamai.
Kita išeitis būtų pripažinti euro nesėkmę ir, susitarus su kitomis valstybėmis, pasitraukti iš jo zonos.
Manau, euras jau yra miręs, jis dar šviečia, bet kaip mirusi žvaigždė.
Geriau numatyti ir pasiruošti pasitraukimui nei laukti galutinio bendros valiutos žlugimo.
Tokiu atveju mūsų šalims jis baigtųsi ekonominiu ir socialiniu chaosu.
Tie, kurie eurą siekia gelbėti bet kokia kaina, stokoja pragmatiškumo. Jis gelbėjamas mokant labai didelę socialinės katastrofos ir žmonių traiškymo kainą.
Graikai, airiai ir portugalai tai jau patiria. Ateityje tai turbūt patirs ir ispanai.
Tose šalyse mažinamos pensijos, bedarbių pašalpos, įšaldomos arba mažinamos tarnautojų algos. O pasekmės tik neigiamos. Šalys nesugeba prisikelti, jų ekonomika dar labiau kenčia. Manau, jog priėjome sistemos liepto galą.
– Kada numatote euro žlugimą?
– Nesileisiu į tokias pranašystes, bet esu įsitikinusi, kad eurui ateis galas.
Kaip greitai jis grius, priklausys ir nuo to, kiek Europos tautos bus pasiruošusios dėl jo aukotis ir kada pradės gintis.
Manau, per 2–3 metus idėja, jog reikia pasitraukti iš euro zonos, prasiskins kelią ne tik tarp paprastų žmonių, bet ir tarp valdančiųjų.
Baubas – ir globalizacija
– Pranašaujate katastrofas. Bet gal tik todėl, kad politiškai jums tai naudinga?
– Taip, tai naudinga. Naudinga perspėti žmones, kad jei užlipęs ant stogo krašto šoksi, yra didelė galimybė, jog užsimuši.
Politikoje numatyti labai svarbu. NF jau nuo praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio sakė, kad globalizacija įstums mūsų ekonomikas į prarają. Buvome teisūs.
Esu įsitikinusi, jog niekada negalėsime konkuruoti su Kinija – nei jūs Rytų Europoje, nei mes Prancūzijoje. Nebent pradėtume gyventi taip, kaip gyvena kinai: penkerių metų vaikus verstume dirbti, patys dirbtume 15 valandų per dieną už 100 eurų per mėnesį ir gyventume gamyklose. Šito mes juk nenorime.
Nuo pat euro kūrimo pradžios sakėme, kad jis nėra patikimas, kad susilpnins mūsų šalių ūkius. Vėl buvome teisūs. Valdantieji pastatė mus ant ekonominio ir socialinio chaoso bedugnės krašto.
Siūlo ginti savo vertybes
– Jūsų partija nuo seno laikoma priešiška islamui. Palaikote glaudžius ryšius su panašiai mąstančiomis kitų Europos šalių politinėmis jėgomis.
Ar krikščionybė turėtų būti dominuojanti religija Prancūzijoje ir Europoje?
– Pirmiausia aš visiškai nestoju į mūšį prieš vieną ar kitą tikėjimą
Esu už visišką religijos laisvę. Bet kovoju su religiniais-politiniais musulmonų junginiais, kurie mums bando primesti savo įstatymus ir tvarką.
Kovoju su tais, kurie stengiasi iškreipti Prancūzijos valstybės įstatymus, kad primestų savo gyvenimo būdą, tradicijas, papročius, kurie iš esmės prieštarauja mūsų valstybės ir net civilizacijos principams.
Nenoriu pasakyti, jog viena ar kita religija turėtų dominuoti. Tik sakau, kad mūsų žemyno pagrindas yra krikščioniška civilizacija ir jos vertybės. Nematau jokios priežasties, kodėl tų vertybių turėtume atsisakyti.
– Savo partiją vadinate ne kraštutine, o nacionaline dešiniąja politine jėga. Ar galėtumėte konkrečiai išvardyti, kuo ši jūsų dešinioji skiriasi nuo kraštutinės?
– Kraštutinė dešinioji nepripažįsta rinkimų, kitaip tariant, demokratinės sistemos.
Mes, atvirkščiai, per visą 40 metų partijos gyvavimo laikotarpį nesitraukėme iš demokratinio žaidimo lauko ir gerbėme rinkimų rezultatus.
Kraštutinė dešinioji taip pat siekia totalitarinės sistemos. Mes, atvirkščiai, norėtume kiek įmanoma daugiau svarbių sprendimų priimti referendume, kreipdamiesi į visą tautą. Kitaip tariant, mes kaip tik siekiame demokratijos viršūnės.
Prancūzijoje referendumai kol kas ne tik reti, bet ir negerbiami. Štai 2005 metais prancūzai atmetė ES Konstituciją, bet paskui ji vis vien buvo įbrukta už kiek padailintą dokumentą balsavus parlamente.
Galiausiai kraštutinė dešinioji remiasi rasiniu žmonių skirstymu. Mums tai svetima. Mūsų politinė programa remiasi išskirtinai pilietybės, o ne kilmės, odos spalvos ar religijos principais.
Būtent pilietybė sudaro mūsų geidžiamos nacionalinės pirmenybės pagrindą: jeigu esate Prancūzijos pilietis, turite turėti pirmenybę į darbo vietą prieš tokių pat gebėjimų turintį užsienietį.
Imigracijai – apynasris
– Pirmenybę prancūzams teikiate prieš visus užsieniečius, taip pat ir ES šalių piliečius?
– Tai nereiškia, kad draudžiame kitiems atvykti ar jų nekenčiame.
Bet man atrodo logiška pirmenybę teikti tiems, kurie savo darbu prisidėjo prie bendrų nacionalinių pastangų, o ne atvykėliams.
Legaliai dirbantys užsieniečiai neturės jokio pagrindo mūsų baimintis.
Tačiau bedarbiams imigrantams mes numatome tam tikrą terminą.
Jei per pusmetį arba 8 mėnesius nesusiras naujo darbo, jie turės važiuoti į savo šalį.
Prancūzija turi ypač dosnią socialinės apsaugos sistemą. Dabar ji taikoma visiems – prancūzams ir užsieniečiams.
Kasmet priimame 200 tūkst. legalių imigrantų, kurie dažnai atsiveža savo tėvus, seseris, vaikus, žmonas.
Visais pasirūpina mūsų socialinės rūpybos sistema. Vaikai eina į mokyklą, žmonės gydomi ir gauna pensijas, nors dauguma niekaip neprisidėjo prie mūsų gerovės kūrimo.
Toliau sau šito leisti nebegalime. Negalime išlaikyti užsieniečių bedarbių, nes ir patys jų turime 5 milijonus.
Europa turi būti kitokia
– Teko girdėti, kad, tapusi prezidente, siektumėte Prancūzijos pasitraukimo ir iš Šengeno erdvės.
– Taip. Manau, kad kiekviena šalis turi teisę spręsti, ką pas save įsileisti, o ko ne ir kokiomis sąlygomis.
Kalbu ne tik apie laisvą žmonių judėjimą, bet ir kapitalo bei prekių judėjimą.
Tik mes patys galime spręsti, kas mums naudinga, o kas ne.
Netikiu, kad parodant pasą prie valstybės sienos kyla ypatingų nepatogumų, kaip ir valiutos keitimas.
Kiek žmonių reguliariai keliauja po Europos Sąjungos teritoriją? Tikrai nedaug.
Dauguma – apie 95 proc. prancūzų – iš savo šalies išvyksta tik kartą per metus.
Pasisakau ir už muito mokesčių atkūrimą tarp ES šalių, nes Europa jau primena kiaurą rėtį. Kitos šalys – Kinija, Kanada, JAV – prekėms taiko muitus. Visos, išskyrus Europos Sąjungą! Jei toliau tai tęsis, nedarbo ir kitų problemų mes neišspręsime.
– Tačiau vis dėlto kalbėdama dažnai išskiriate europiečius.
– Taip. Nes tikiu Europa ir bendra mūsų kultūra. FN tikrai nėra nusiteikęs prieš Europą – tik prieš tą totalitarinę sandarą, kuri vadinasi Europos Sąjunga.
Mes esame už Europą, bet kitokią nei ta, kuri mums buvo ir toliau tebėra primetama.
Partnerius rinktųsi kitokius
– Koks yra jūsų požiūris į NATO?
– Esu už pasitraukimą iš šios organizacijos. Šia prasme, kaip ir keliose kitose srityse, pritariu generolo Charles’io de Gaulle’io (1959–1969 m. buvusio šalies prezidento. – Red.) vizijai.
N.Sarkozy Prancūziją vėl suartino su NATO. Dėl to patiriame ekonominį, politinį, karinį ir intelektinį JAV dominavimą. O man šalies veiksmų laisvė labai brangi.
Ne kartą esu sakiusi, jog mums būtų labai naudinga sustiprinti savo santykius su Rusija, išplėtoti kitas partnerystes. Dabar tam trukdo mūsų priklausymas nuo NATO ir JAV.
Nors santykius su Rusija smarkiai išplėtojusi Italija man atrodo labai teisi.
– Narystė NATO jūsų šaliai vis dėlto nė kiek nesukliudė Rusijai parduoti karinius lėktuvus „Mistral”.
– Taip, tačiau kalbėdama apie partnerystę su Rusija pirmiausia turėjau galvoje energetinio bendradarbiavimo plėtojimą.
– Baltijos šalyse „Mistral” pardavimas sukėlė pasipiktinimą. Ką jūs manote apie šį sandorį?
Ar jūsų dažnai kritikuojamas N.Sarkozy ir jo vyriausybė pasielgė tinkamai?
– Taip, manau, kad tai yra teisingas žingsnis, kaip ir visa ekonominė arba energetinė partnerystė su Rusija.
Velnias ne toks, kokį piešia?
– Ar galėtumėte paaiškinti, ką reiškia jūsų siekis „sušvelninti” Nacionalinį frontą?
– Siekiu atkurti teisingumą. NF ištisus dešimtmečius buvo pristatomas tarsi iškreipto vaizdo veidrodyje. Buvome kaltinami rasizmu, fašizmu, islamo fobija ir kuo tik nori.
Beje, kartais tie kaltinimai vieni kitiems prieštaraudavo.
NF nėra ekstremistinė partija. Ji neturi nieko bendra su piešiama jos karikatūra.
Atvirkščiai, mes ypač gerbiame Prancūzijos įstatymus ir taisykles.
Norėčiau, kad man stojus prie partijos vairo pagaliau būtume vertinami remiantis ne išankstine nuomone ar klaidingomis etiketėmis, o tik pagal mūsų programą.
Tačiau esu ir toliau vertinama ne pagal šią programą ir savo teiginius, o pagal tai, ką neva nutyliu. Taigi, regis, turiu reikalų net ne su minties, o užslėptos minties policininkais. Esą daug ką slepiu, todėl esu pavojingesnė už tėvą.
Tokiu metodu būtų galima bet kurį žmogų nuteisti!
– Jūsų tėvas visa tai, ką vadinate NF karikatūra, kaip tik mėgdavo tirštinti ir velnią tampydavo už uodegos. Ar ne?
– Tam tikrų netinkamų frazių iš tiesų pasitaikė. Tačiau per 50 ar 60 politinės karjeros metų tai gali atsitikti kiekvienam politikui. Bet kai kurie teiginiai buvo iškreipti ir sutirštinti.
Nevykusių pareiškimų teko girdėti ir iš kitų aukštų Prancūzijos politikų. Bet visas jų įvaizdis nebuvo kuriamas vien iš to vienintelio žodžio ar frazės.
Pavyzdžiui, buvęs prezidentas J.Chiracas yra pasakęs, jog tiems, kurie gyvena šalia imigrantų šeimų, triukšmas ir kvapai gali būti nepakenčiami. Tik šito niekas neprisimena.
Moters pergalė jau įmanoma
– Kaip vertinate savo galimybes per kitų metų prezidento rinkimus?
– Tikiuosi ne tik patekti į antrąjį turą, bet ir laimėti rinkimus. Tam šiandien turime geras sąlygas. 2002 metai (į antrąjį rinkimų turą tuomet pateko J.M.Le Penas. – Red.) nebuvo atsitiktinumas. Prancūzai mūsų partijos pozicijas jau seniai palaiko.
N.Sarkozy tai labai gerai suprato. 2007 m. jo rinkimų kampanija buvo pagrįsta mūsų tezėmis ir idėjomis.
Jis kalbėjo taip, kaip mes kalbame, ir nemažai problemų siūlė mūsų partijos sprendimus.
– Norite pasakyti, kad dabartinis prezidentas pavogė iš jūsų partijos idėjas?
– Jis atliko beveik mokslinę analizę ir įsitikino, kad dauguma prancūzų trokšta daugiau tvarkos, nori drastiškos imigracijos kontrolės ir yra už tai, kad darbas būtų laikomas vertybe.
Problema ta, kad N.Sarkozy įstrigo ties kalbomis. Jis pasižymi skambiais žodžiais, bet turi silpną ranką. Jis nepadarė nieko, ką buvo pažadėjęs, ir tauta juo nebetiki.
– O kaip vertinate Prancūziją pastarosiomis savaitėmis krėtusius sekso skandalus?
– Į dienos šviesą jie ištraukė esminę mūsų problemą – valstybinių Prancūzijos principų žlugimą. Gyvename šalyje, kur veša didžiulė korupcija ir vis dažniau piktnaudžiaujama valdžia. Turime kastą, kuri mano, kad yra visiškai nebaudžiama.
Nors JAV teisinė sistema man nepatinka, iš šios šalies vis dėlto galėtume pasimokyti piliečių lygybės prieš įstatymą. Ten nei turtas, nei kilmė neapsaugo nuo priedermės atsakyti už savo veiksmus.
O Prancūzijoje galingieji yra apsaugoti. D.Straussas-Kahnas kaip tik priklausė tai galingųjų kastai.
Jei grįžtume prie tikrų piliečių lygybės principų, manau, jog iškiltų dar daugiau skandalų.
Priminsiu, jog dabartinėje vyriausybėje dėl įvairių skandalų turėjo atsistatydinti net penki ministrai. Tai byloja apie bendrą didelę Prancūzijos elito moralinę korupciją.
– Ar turint visa tai galvoje moteriai Prancūzijoje nebūtų sunku tapti prezidente?
– Ne, tikrai nemanau, nes Prancūzija nėra vyrų dominavimo kultūros šalis. Istorijoje buvo daug iškilių moterų.
Visuomenės nuomonės apklausos rodo, jog labai didelė prancūzų dalis, rodos, 91 procentas, neįžvelgia jokių nepatogumų, jeigu jiems vadovaus moteris.
Svarbiausi M.Le Pen politinės biografijos faktai
Marine Le Pen gimė 1968 metų rugpjūčio 5 dieną prašmatniame Paryžiaus vakariniame priemiestyje Neji prie Senos.
1992 metais ji apsivilko advokato mantiją.
1998 metais moteris tapo NF teisinės tarnybos direktore.
2003 metais išrinkta partijos vicepirmininke.
2004 metais laimėjo rinkimus į Europos Parlamentą ir ligi šiol yra jo narė.
2006–2007 metais M.Le Pen buvo tėvo prezidento rinkimų kampanijos strateginė direktorė.
2011 m. sausio 16 dieną išrinkta NF pirmininke.