Po tragedijos Japonijos Fukušimos elektrinėje atominei energetikai pasaulyje atėjo sunkūs laikai. Tačiau ne Švedijoje. Čia ne tik niekas nesirengia uždaryti atominių elektrinių, bet ir vyksta tikros varžybos tarp norinčiųjų laidoti branduolines atliekas.
Švedija – nuo branduolinės energijos ypač priklausoma šalis. Tačiau diskusijų dėl šios energetikos šakos ateities švedai ir po Fukušimos tragedijos klausosi itin ramiai.
Ši šalis jau įveikė dvejonių etapą. Po 1980 metais surengto referendumo, per kurį vos 20 procentų gyventojų pareiškė paramą branduolinei energijai, buvo nuspręsta jos atsisakyti ir pamažu uždaryti šalyje veikiančius reaktorius.
Tačiau pastaraisiais metais tokia pozicija radikaliai pasikeitė. Pernai buvo nuspręsta ne tik pratęsti šiuo metu veikiančių dešimties reaktorių darbą, bet ir pastatyti naujų.
Branduolinė energija šalyje jau dabar sudaro 45 proc. visos pagaminamos elektros.
Tuo tarpu pasaulyje branduolinei energijai tenka tiktai apie 14 procentų visos pagaminamos elektros.
Rūpesčiai – visai kitokie
Pasak Švedijos branduolinio kuro ir atliekų valdymo bendrovės SKB vadovo, branduolinės fizikos specialisto Claeso Thegerstromo, didėjančios švedų simpatijos branduolinei energijai atspindi nerimą dėl pasaulinės klimato kaitos.
„Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje niekas nekalbėjo apie anglies dvideginį, – aiškino C.Thegerstromas, minėdamas viena svarbiausių klimato šiltėjimo priežasčių laikomas vadinamąsias šiltnamio dujas. – Dabar anglies dvideginis – pačiame aplinkosaugos problemų sąrašo viršuje.”
Tuo tarpu iškastinio kuro nenaudojančios branduolinės elektrinės neteršia atmosferos anglies dvideginiu.
O kalbos, kad branduolinė energija iš viso negali būti saugi, švedų, regis, neįtikina.
Taigi kol kitos šalys suka galvą dėl branduolinės energijos ateities, Švedija ieško visai kitokių sprendimų.
Naujus reaktorius statyti apsisprendusi valstybė pirmiausia privalo įveikti svarbiausią kliūtį – įrengti jau turimo panaudoto branduolinio kuro nuolatinę saugyklą.
Tačiau ir šioje srityje Švedija, atrodo, visa galva pralenkė kitas valstybes.
Neįprastos miestų varžybos
Daugumos išsivysčiusių šalių gyventojai greičiau sutiktų kęsti kiaulių fermos dvoką ar kaimynystėje įsikūrusią atliekų deginimo stotį nei kad šalia namų giliai po žeme būtų laidojamos branduolinės atliekos.
Pasak oponentų, iki šiol nesukurtas patikimas tokio saugojimo metodas.
Bet daugybei švedų toks nerimas – nė motais.
Jie ne tik pasirengę ištiestomis rankomis pasitikti tūkstantmečius intensyvią radiaciją skleisiantį panaudotą branduolinį kurą.
Švedija pasiryžusi net varžytis dėl šios abejotinos, bet pelningos garbės.
Būtent po tokių itin įtemptų varžybų 2009 metais nedidelio Esthamaro miesto gyventojai triumfuodami trynė rankas.
Jiems pavyko įveikti savo varžovą Oskašhamną kovoje dėl teisės priimti saugoti iki 12 tūkstančių tonų panaudoto branduolinio kuro.
Šių metų kovą SKB po ilgo bendradarbiavimo su Esthamaro bendruomene jau pateikė oficialius prašymus dėl leidimų statyti čia nuolatinę panaudoto kuro saugyklą.
Beje, Esthamaro ir Oskašhamno gyventojai buvo ne vieninteliai, rimtai susidomėję tokia galimybe. Šie du miestai buvo atrinkti iš 18 kandidatų, rimtai svarsčiusių pelningą SKB pasiūlymą, sąrašo.
O švedų entuziazmą dėl branduolinių atliekų saugojimo geriausiai atspindi visuomenės apklausų rezultatai.
Tiek Esthamare, tiek Oskašhamne apie 80 procentų gyventojų pritaria galimybei saugoti radioaktyviąsias atliekas savo kaimynystėje.
Baugina tuštėjančios gatvės
Norint suprasti švedų palankumą tokiai radioaktyviai kaimynystei, reikia pirmiausia žinoti sudėtingą demografinę šios šalies padėtį.
Jau ne pirmą dešimtmetį daugybė didžiulį plotą užimančios valstybės mažesnių miestų bei savivaldybių kenčia nuo nesustabdomo gyventojų mažėjimo.
Negalėdami rasti norimo darbo mažuose miestuose, jauni žmonės iš jų masiškai traukia į didmiesčius – tokius kaip Stokholmas, Upsala ir Geteborgas.
Todėl atokesnės savivaldos beviltiškai nyksta ir sensta.
Dieną netgi ir esant puikiems orams tokių miestų bei miestelių gatvėse sunku sutikti daugiau nei keletą praeivių.
Todėl šiuose atokesniuose rajonuose išskėstomis rankomis priimama iš esmės bet kokia pramonė, suteikianti vilčių dėl ekonomikos atsigavimo ir naujo gyventojų srauto.
Nenuostabu, kad įnirtingai dėl teisės tapti būsimo projekto šeimininkais besivaržiusios dvi savivaldybės net sudarė itin neįprastą sandėrį.
Dar prieš paskelbiant konkurso laimėtoją kartu su SKB sutarta, kad jis gaus vos ketvirtadalį bendrovės konkursui skirtos 2 mlrd. Švedijos kronų (maždaug 756 mln. litų) sumos. Pralaimėjusiai pusei atiteko likę trys ketvirtadaliai.
Gyventojams rūpi investicijos
Tiesa, toks neįprastas susitarimas anaiptol nenuskriaudė varžybas laimėjusios savivaldos.
SKB šiam projektui yra numačiusi skirti 20–25 mlrd. kronų (7,6–9,5 mlrd. litų). Neabejotina, kad tokia finansinė injekcija bus ypač jaučiama nedidelėje, apie 22 tūkst. gyventojų turinčioje savivaldoje.
Saugyklos įrengimo darbai, kuriuos tikimasi pradėti 2015-aisiais, turėtų sukurti 500–600 darbo vietų maždaug dešimčiai metų.
Saugyklą užpildžius, per 40 metų čia numatoma įdarbinti dar 250 žmonių. Nedidelei bendruomenei tai – dideli skaičiai.
Pasak Esthamaro mero Jacobo Spangenbergo, savivaldos gyventojai panaudoto branduolinio kuro saugyklos projektą pirmiausia vertina kaip ilgalaikę investiciją į šio gana neišvystyto pakrantės rajono ekonominę plėtrą.
Čia galvojama ne tik apie statybos darbus bei darbo gausiančius gyventojus, bet taip pat apie tai, jog visai tikėtina, kad apylinkėse atsiras naujų užeigų, viešbučių, galbūt net profesinio rengimo centras.
Be to, tiek Esthamaro, tiek Oskašhamno gyventojams glaudūs ryšiai su branduoline energija – jau įprasti.
Abiejų municipalitetų apylinkėse veikia branduolinės elektrinės, turinčios po tris reaktorius.
Be to, Oskašhamne dar nuo 1985-ųjų veikia laikina panaudoto kuro saugykla.
Čia 8 metrų gylio vandens talpykloje apie 40 metrų po žeme saugoma maždaug 5 tonos radioaktyviųjų atliekų.
O viena iš penkių darbo vietų čia kaip nors susijusi su vietine Forsmarko jėgaine.
Teko pakeisti požiūrį
Tačiau už sėkmę radikaliai keičiant gyventojų nuomonę apie branduolinių atliekų saugojimą SKB turi dėkoti ne vien gyventojų norui pritraukti investicijų ar sukurti apylinkėse naujų darbo vietų.
Ko gero, svarbiausia šiuo atveju buvo naujoviška tipiškai švediška skaidrumu paremta strategija.
„Kai praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje SKB pradėjo tirti galimas vietoves, mūsų niekas niekur nenorėjo priimti.
Niekas nenorėjo su mumis net kalbėtis”, – Vokietijos leidiniui „Der Spiegel” sakė SKB valdybos narė ir viena pagrindinių bendrovės vadovių Saida Laarouchi-Engstrom.
Ji prisiminė audringus televizijos debatus su visomis tokiais atvejais neišvengiamomis dramatiškomis dekoracijomis – rėkiančiomis motinomis ir verkiančiais jų vaikais.
Buvo nuspręsta, kad siekiant sėkmės reikia radikaliai keisti požiūrį į problemą.
„Negalime primesti savo planų gyventojams”, – sakė S.Laarouchi-Engstrom.
Nutarta, kad bus dirbama tik su tokiomis bendruomenėmis, kurios atitiks itin specifinius geologinius reikalavimus ir svarbiausia – pačios norės bendradarbiauti su SKB.
Žmones papirko paprastumu
Įgyvendinant šią strategiją nemenkas vaidmuo teko vietos politikams bei valdininkams ir jų gebėjimams nuoširdžiai bei skaidriai bendrauti su gyventojais, pamažu siekiant jų palankumo dėl projekto.
S.Laarouchi-Engstrom teigimu, buvo būtina pradėti kalbėti su bendruomene ne kaip branduolinės fizikos inžinieriams, bet kaip lygiaverčiams žmonių partneriams. Susitikimus buvo nutarta rengti gyventojų namuose prie kavos puodelio, kur jie galėtų nesidrovėdami užduoti bet kokius klausimus.
„Mes privalome būti sąžiningi ir aiškiai išdėstyti visas problemas”, – pabrėžė viena SKB vadovių.
Taip SKB atstovai iš tiesų sugebėjo daugeliui detaliai paaiškinti apie būsimą projektą.
Tuo pat metu bendrovė teikė finansinę paramą vietos sporto klubams, taip pat senolių susibūrimams.
Tiek Esthamare, tiek Oskašhamne į iškastas bandomąsias saugyklas, kur tiriamos būsimo projekto sąlygos, buvo ir vis dar kviečiamos vietos gyventojų ekskursijos.
Jų metu visi bendruomenių atstovai ar turistai – nuo moksleivių iki pensininkų – išsamiai supažindinami su būsimos saugyklos planais.
Tačiau ir tai dar buvo ne viskas. Nuspręsta neskubėti ir nespausti žmonių.
„Bendruomenė sprendžia, kaip sparčiai judėsime į priekį, o ne mes”, – aiškino S.Laarouchi-Engstrom.
Tiktai toks atviras ir skaidrus procesas, jos teigimu, padeda sukurti vieną svarbiausių dalykų – pasitikėjimą.
Kritika – ne itin arši
Žinoma, toks pasitikėjimas – ne visuotinis. SKB, kurią valdo ir finansuoja Švedijos branduolines elektrines administruojančios energetikos bendrovės „Vatenfall” ir „E.on”, aršiai kritikuoja nevyriausybinė organizacija Branduolinių atliekų peržiūros biuras (MKG).
Pasak organizacijos atstovų, SKB planai dėl atliekų saugojimo paremti senomis ir netiksliomis mokslinėmis žiniomis. Tai kelią rimtą susirūpinimą dėl ilgalaikio šio projekto saugumo.
SKB tokius kaltinimus atmeta ir tvirtina, kad oponentų cituojami moksliniai tyrimai nepagrįsti išsamesnėmis studijomis.
Kiti kritikai užsimena, kad net visuotinę gyventojų paramą rodančios visuomenės apklausos buvo paremtos itin abstrakčiai suformuotais klausimais ir nebūtinai atspindi bendruomenės nuomonę dėl šio konkretaus projekto.
Tačiau, kad ir kaip būtų, opozicijos pritarimas radioaktyviųjų atliekų saugojimo planams ir branduolinei energetikai Švedijoje net po Fukušimos tragedijos skamba ne itin garsiai, o šalies žiniasklaidoje rimtesnių diskusijų šia tema rasti nelengva.
Būtina numatyti ir ledynmetį
Švedija, Suomija ir Prancūzija tikisi iki 2030 metų turėti po nuolatinę panaudoto branduolinio kuro saugyklą.
Švedijos bendrovės SKB parengtame projekte numatoma sandariai uždaryti radioaktyviąsias atliekas plieno talpyklose, kurios bus užpiltos kelių centimetrų storio vario sluoksniu. Kiekviena šių talpyklų svers 25 tonas, jose bus po 2 tonas panaudoto branduolinio kuro.
Sandariai uždarytos talpyklos bus nuleistos į 500 metrų gylyje, 1,9 mlrd. metų amžiaus pamatinėje uolienoje iškastus tunelius.
Ertmės uolienoje bus užpildytos bentonito moliu – vulkaninių pelenų kilmės medžiaga, kuri patekus drėgmei išbrinks ir suformuos hermetišką sluoksnį, saugosiantį talpyklas nuo vandens ir galimų žemės drebėjimų.
Talpyklos bus saugomos kelių metrų atstumu viena nuo kitos, kad uolienos sugertų radioaktyviųjų medžiagų išskiriamą karštį.
Po kelių dešimtmečių laikino saugojimo panaudotas branduolinis kuras išlaiko apie procentą radioaktyvumo. Tačiau prireiks 100 tūkstančių metų, kol šis radioaktyvumo lygis sumažės iki tokio, kokį turi ką tik iškasta urano rūda. Tad numatant radioaktyviųjų medžiagų saugojimą reikia numatyti ir ekstremaliausius galimus gamtos reiškinius, tarp jų – ledynmetį.