Raudonoji jūra, liepos 5 diena. Užsiliepsnojus iš Sudano į Saudo Arabiją nelegalius migrantus plukdžiusiam laivui, nuskendo beveik 200 žmonių.
Viduržemio jūra ties Tuniso pakrante, birželio 3 diena. Apsivertus laivui su pabėgėliais iš neramumų krečiamos Libijos, žuvo mažiausiai 150 žmonių.
Šie incidentai – vieni skaudžiausių vandenyse ties Šiaurės Afrika ir Persijos įlanka. Bet anaiptol ne vieninteliai.
Nuskendus suklypusiems laiveliams, plukdantiems nelegalius migrantus į geresnio gyvenimo svajonę, žūva begalė žmonių.
Manoma, kad vien per du pastaruosius mėnesius Viduržemio jūra pasiglemžė mažiausiai 1,6 tūkst. gyvybių.
Kunigas įamžina skenduolius
Kapinės Italijos Lampedūzos saloje beveik niekuo nesiskiria nuo kitų.
Tačiau viename jų kampe vietoj prašmatnių mauzoliejų ir marmurinių antkapių driekiasi vienodų medinių kryžių eilės. Kryžiai – be pavardžių, tik sunumeruoti.
Lampedūza anksčiau garsėjo povandeniniu nardymu ir įspūdingais peizažais.
Tačiau šios nedidukės salos veidas dramatiškai keičiasi. Į Lampedūzą plūsta tūkstančiai nuo neramumų Šiaurės Afrikoje bėgančių žmonių. Tiesa, dažnas jų atgula anonimų kapinaitėse.
Taip atsitiko ir vieną birželio vakarą. Apie tris vyrus buvo nežinoma beveik nieko – išskyrus tai, kaip jie mirė. Jie nuskendo įstrigę į uolėtą Lampedūzos krantą atsitrenkusio ir apvirtusio laivo denyje.
Vyrai neturėjo nei pasų, nei kokių nors kitokių tapatybę liudijančių dokumentų. Vieno kišenėje buvo rasta jaunos moters nuotrauka, o kito – laiškas, tiesa, nebeįskaitomas.
Lampedūzoje dirbantis kunigas Stefano Nastasi prieš užkasant skenduolius nufotografavo jų veidus. Dvasininkas bažnyčioje kaupia visų ties Lampedūza nuskendusių ir neatpažintų žmonių nuotraukas – o gal kas nors kada nors atvyks ieškoti dingusio giminaičio.
„Kol kas niekas nebuvo atvykęs. Tačiau žuvusiųjų artimieji tikriausiai mano, kad jiems pasisekė laimingai pasiekti Europą”, – svarsto S.Nastasi.
Žvejų tinkluose – lavonai
Kiek žmonių žūva mėgindami vandeniu pasiekti Europą iš Šiaurės Afrikos arba Saudo Arabiją per Raudonąją jūrą, tiksliai nežinoma.
Užsiimantieji nelegaliu žmonių gabenimu laivais niekada neturi keleivių sąrašų, tad pareigūnai gali tik spėlioti, kiek migrantų plukdoma. Pagrindinis rodiklis – laivo dydis.
Vis dėlto aišku viena – šiais metais mirčių Viduržemio ir Raudonojoje jūrose skaičius yra gerokai didesnis nei anksčiau.
Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdyba teigia, jog vien Viduržemio jūroje per du pastaruosius mėnesius nuskendo mažiausiai 1,6 tūkst. pabėgėlių.
Lampedūzos pakrantė iš tiesų nusėta tragedijų liudijimų – sudužusių laivų karkasų.
Kai kuriuose jų boluoja antklodės, žaislai, taip ir nepanaudotos gelbėjimosi liemenės.
Žūtys Viduržemio jūroje dabar tokios dažnos, kad į žvejų tinklus neretai pakliūva ne žuvys, o paskendusių pabėgėlių lavonai.
Tiesa, žinodami, kad pranešę pareigūnams apie rastus kūnus greičiausiai bus įsukti į gremėzdiškos biurokratijos ratą, žvejai dažniausiai nesivargina ir išmeta juos atgal į vandenį.
„Dabar – pats žvejybos sezono įkarštis. Aš negaliu sau leisti nutraukti darbo, – aiškino vienas žvejys. – Juk jiems tas pat, kur būti palaidotiems – ar po žeme, ar jūros dugne.”
Mirusius išmeta už borto
Kodėl tiek daug aukų? Ekspertai ir jūroje dažnai įstringančius migrantus gelbėjantys Pietų Europos šalių pareigūnai aiškina, kad dėl gausybės nelaimių kaltos itin prastos kelionės sąlygos.
Be to, tai, kad laivai plaukia nelegaliai, reiškia, jog jų kapitonai pagalbos kreipiasi itin nenoriai.
17-metis Ibra iš Dramblio Kaulo Kranto gegužės mėnesį atvyko į Libiją.
Bet tik tam, kad su kitais nelegaliais migrantais iš Tripolio išplauktų Europos link.
Vos atsidūrus atviroje jūroje, sustojo laivo variklis. Daugiau nei šimtas pabėgėlių kelias dienas plūduriavo kepinant didžiuliam karščiui.
Pro šalį plaukiantis žvejys iškvietė Italijos pakrantės sargybą. Bet pabėgėlių laive keli žmonės jau buvo mirę, įskaitant nėščią moterį.
„Jų kūnų atsikratėme. Nelogiška laikyti mirusiuosius laive spiginant saulei. Tad ištuštinome jų kišenes ir palaidojome jūroje”, – pasakojo Ibra.
Sudužo į pakrantės uolas
Kelionė laivu iš Tripolio į Lampedūzą užtrunka maždaug keturias dienas. Jos sąlygos paprastai pasibaisėtinos.
Pabėgėliai beveik neturi maisto, laive nėra tualeto. Keliaujančioms nėščioms moterims į šlapimo pūslę dažnai įkišamas kateteris, kad jos „nenunuodytų” prietaringų vyrų.
32 metų nėščia Madeline Adebisi iš Nigerijos gegužę atsidūrė laive, kuris tapo nevaldomas prie pat Lampedūzos krantų ir trenkėsi į pakrantės uolas.
„Girdėjome riksmus. Jie vis rėkė, klykė ir kūdikiai, – prisimena Italijos policininkas Marco Persi. – Beprotiškai bijojau, kad prarasime tuos vaikus.”
Tąkart aukų buvo išvengta – gelbėtojai ištraukė visus skęstančiuosius.
„Maniau, kad jau miriau. Mačiau ryškią šviesą ir buvau tikra, kad mano gyvenimas baigėsi”, – teigė M.Adebisi.
Už kelionę – tūkstantis eurų
Nuo Tuniso pakrantės iki Lampedūzos – arčiau, vos 140 kilometrų ir 22 valandos kelionės.
Būtent tokį atstumą su 112 nelegalių migrantų neseniai įveikė Italijos dienraščio „La Stampa” žurnalistas Domenico Quirico.
Jis panoro pats įsitikinti, kuo rizikuoja tūkstančiai laimės Europoje ieškotojų.
„Nesijaudink, vyruk, į Lampedūzą atvyksime per akimirką”, – bendrakeleivių juokelius prisimena žurnalistas.
Tačiau kelionė, kuri D.Quirico, kaip ir migrantams, kainavo tūkstantį eurų, užtruko. 10 metrų ilgio laivas, į kurį buvo susigrūdę daugiau nei 100 žmonių, vos nenuskendo.
„Kai pamačiau laivą, pamaniau, kad jis mus tiesiog nuplukdys šiek tiek toliau nuo kranto ir persėsime į didesnį.
Tačiau kai minia ėmė šokti ant denio, suvokiau: šiuo nenusakomo senumo laivu ir plauksime į Italiją. Man jis pasirodė visai netinkamas netrumpai kelionei jūra”, – pasakojo italas.
Išgelbėjo Italijos pareigūnai
Pasak D.Quirico, nors keleiviai išsyk pastebėjo, kad į denį sunkiasi neramios jūros vanduo, daugelis dėl to nesijaudino: „Visi jie buvo laimingi tarsi vaikai, pirmąkart išvykę toliau nuo namų.
Praėjus kelioms valandoms sustojo variklis.
Tuomet jūra ėmė rodyti, kas čia šeimininkas. Kažkas paaiškino: „Variklis maitina vandens pompą, tad jei jis sustos, tikrai nuskęsime.” Entuziazmas iš karto dingo. Visi nervingai sužiuro į kapitoną.
Bet jis kažką pakrapštė, ir variklis vėl ėmė suktis. Vėliau jis buvo nustojęs veikti dar tris kartus. Kai sustojo ketvirtąkart, laivas iš tiesų ėmė skęsti, tačiau netoliese buvo matyti Lampedūzos šviesos.
Mus išgelbėjo Italijos pakrantės sargyba”, – teigė D.Quirico.
112 pabėgėlių pasiekė išsvajotą tikslą – Europą. Bet tūkstančių migrantų kelionė baigėsi jūros dugne.
Migrantai suskaldė ES vienybę
Europos Sąjungoje aistros dėl to, kaip elgtis su atvykėliais iš Šiaurės Afrikos, įsiplieskė dar balandį.
Per penkis pirmuosius šių metų mėnesius į Lampedūzą atplaukė daugiau nei 45 tūkst. žmonių – 10 kartų daugiau nei per tą patį laikotarpį pernai.
Italija, pareiškusi, kad pabėgėliai turėtų būti ne vien jos, bet ir visos ES problema, migrantams suteikė dokumentus laikinai gyventi šalyje. Tai atvykėliams leido laisvai judėti po visą Bendrijos teritoriją.
Kaimyninės šalys, ypač Prancūzija, iškart tuo pasipiktino. Prancūzijos pareigūnai netrukus ėmė stabdyti traukinius su pabėgėliais iš Tuniso palei sieną su Italija. Roma tai įvertino kaip Šengeno sutarties pažeidimą.
Galiausiai Prancūzijos ir Italijos lyderiams pavyko susitarti dėl bendrų siūlymų, kaip reikėtų reformuoti Šengeno sutartį – ilgą laiką sėkmingu vadintą vieną svarbiausių ES principų.
Iki šiol sienų kontrolę buvo galima atnaujinti tik kilus grėsmei nacionaliniam saugumui. Tačiau Europos Komisija birželį jau pritarė, kad tokių veiksmų Šengeno zonos narės galėtų imtis ir dėl migrantų.