Berniukas kenčia nuo patirto stipraus streso. Tai, kas nutiko vaikų kambaryje, kuriame nelaimės metu vyko šventė ir buvo maždaug 50 mažamečių, berniukui dar kartą prisiminti patarė psichologai.
Dinaras prisimena, kad vaikų šventėje grojo linksma muzika, vyko konkursai, visi juokėsi. Staiga kambario grindys sudrebėjo ir sienos ėmė siūbuoti. Laivas staiga pakrypo ir didžiulis fortepijonas pradėjo slysti į vaikų pusę. Prasidėjo panika.
„Visi ėmė rėkti ir verkti. Aš taip pat pradėjau verkti, tiesiog nežinojau, ką daryti, buvo labai baisu“, - prisimena vaikas. Netikėtai į patalpą įsiveržė vyras, išdaužė langą ir ėmė šaukti: „Greičiau bėkite, šokite per langą, laivas skęsta“. Kilo dar didesnė panika, vaikai visu būriu puolė prie atidarytų durų.
Dinaras išsigelbėjo, nes stovėjo prie pat iliuminatoriaus, kurį išdaužė vyras. Berniukas šoko į vandenį. Prieš kelis metus tėvas jį buvo išmokęs gerai plaukti, todėl atsidūręs vandenyje, jis nepasimetė ir ėmė plaukti. Jam, pavyko išvengti sūkurio, kuris susidarė skęstant laivui.
Tačiau daugeliui vaikų išsigelbėti taip ir nepavyko. Jų žūtis ir tapo skaudžiausia šios nelaimės puse. „Ruskaja služba novostej“ kalbėjo su nuskendusio berniuko Kirilo motina Marija Černova.
Moteris pasakojo, kad valdžia stengėsi nuslėpti informaciją apie žuvusius nuo artimųjų, o paskui jos niekaip neprileido prie sūnaus kūno, nes ji prieštaravo jo skrodimui.
Žuvusio berniuko motina pasakojo, kad laivas „Arabella“, įplaukęs į Kazanės uostą dar kurį laiką stovėjo atokiau nuo kranto. Artimieji turėjo laukti nežinioje, kol pareigūnai apklausė išgyvenusius.
Tik, kai pamatė atsiųstus psichologus, artimieji suprato, kad yra daug žuvusiųjų.
M.Černova savo penkerių metų sūnų į kruizą „Bulgarija“ išleido kartu su vyro tėvais. Gyvas liko tik uošvis. Vienam televizijos kanalui jis papasakojo, kokį košmarą išgyveno. Tačiau reportaže iš jo ilgo pasakojimo buvo paliktos tik trumpos ištraukos.
Į reportažą nepateko išgyvenusio vyras pasakojimas apie tai, kad laivo ekipažas pirmiausia puolė gelbėtis pats, kad vyrai iš gelbėjimosi plaustų išstumdavo moteris, kad daugelis elgėsi, kaip gyvuliai. Jis taip pat tikino, kad prieš išplaukiant ekipažui buvo siūlomas kitas laivas, tačiau kažkodėl buvo nutarta jo atsisakyti.
Vyras pasakojo, kad laivas paskendo per tris minutes. Kai laivas pradėjo skęsti, jis gulėjo kajutėje, apie gresiančią nelaimę jam pranešė atbėgusi žmona. Moteris nubėgo ieškoti anūko ir daugiau negrįžo. Vyras spėjo įsikibti į bortą, paskui jis buvo tiesiog nusviestas į vandenį.
M.Černova mano, kad visos struktūros, tiriančios „Bulgarijos“ nelaimę, dirba pačios sau ir bijo viena kitos.
Psichologai, kurie atvyko padėti nukentėjusiųjų artimiesiems, pasak moters, buvo reikalingi ne tam, kad padėtų, o tam, kad stebėtų ir kontroliuotų situaciją.
Moteriai teko daug išgyventi, kol ji atsiėmė sūnaus kūną. Ji nenorėjo, kad jam būtų daromas skrodimas, tačiau pareigūnai tai padarė be jos leidimo.
Po nelaimės svarstoma ir apie tai, kad „Bulgarijos“ keleiviai nebuvo tinkamai informuoti, kaip gelbėtis nelaimės atveju. Žmonėms nebuvo pasakyta, kad paėmus gelbėjimosi liemenes iš kajutės, reikėjo kuo skubiau bėgti į denį. Daugelis ėmė jas segtis ir taip ir buvo rasti nuskendę kajutėse su liemenėmis.
Žiniasklaidoje rašoma ir apie tai, kad laive „Bulgarija“ trūko gelbėjimosi plaustų. Jie buvo skirti išsigelbėti 110 žmonių, o laive nelaimės metu buvo 208 žmonės.