Įvykio liudininkai pasakoja žudiką atrodžius „ramų bei susikaupusį“, jie aiškino apsimetinėję negyvais tam, kad išvengtų mirties.
Įbaugintos aukos, kurių amžius svyravo nuo 15-os iki 25-erių, slėpėsi pastatuose, po medžiais arba tiesiog tysojo greta žuvusiųjų kūnų. Vieniems apsimetinėjant negyvais, kiti ryžosi nerti į ledinį vandenį ir pabėgti iš į šiaurės vakarus nuo Oslo esančios Utiojos salos.
Viena jauna pora netgi keletą valandų praleido šaldiklyje, iš kur mėgino susisiekti su draugais bei artimaisiais. Kai kurie kruvino įvykio liudininkai teigia, kad pirmiausia žudikas nušovė „pačią mieliausią mergaitę“, vėliau, pasak jų, kulkomis varpydamas nekaltų jaunuolių kūnus A.B.Breivikas šūkavo ir juokėsi.
19-metis Erlendas Fosseida Selre sakė, kad tuo metu, kai išgirdo pirmuosius šūvius, žiūrėjo televizijos reportažą apie sprogimą sostinėje Osle. Vaikinas pasakojo lauke girdėjęs šūvius ir kalbėjimą. „Pamanėme, kad ten tikriausiai yra ginkluotas nusikaltėlis, ir nusprendėme neiti iš kambario tol, kol kas nors neateis ir neatidarys durų, meldėmės, kad tai būtų ne ginkluotas nusikaltėlis“, - britų žiniasklaidai sakė E.F.Selre.
Per tragediją nenukentėjusi Prableen Kaur, Norvegijos Darbo partijos jaunimo lygos viceprezidentė, sakė tuo metu, kai žudikas pradėjo šaudyti, kalbėjusi su draugais. Mergina nedelsiant tekstiniu pranešimu informavo motiną esanti sveika.
Į šiaurės vakarus nuo Oslo esančio Honefoso miesto Ringriketo ligoninės vyriausiasis chirurgas daktaras Colinas Poole'as sakė, kad žudikas naudojo specialias kulkas, kurios sprogsta aukos kūne, taip sukeldamos itin sunkius sužalojimus. Mediko teigimu, iš 16 ligoninėje gydomų išpuolio aukų kūnų pavyko išimti tik kulkų dalis. Sprogusių kulkų žalą aukoms specialistai įvardijo kaip „siaubingą“.
Balistikos ekspertų teigimu, vadinamosios dumdumo kulkos yra lengvesnės už įprastas, todėl jas naudojant didesnė tikimybė tiksliai pataikyti į taikinį iš įvairaus nuotolio. Dumdumo kulkas paprastai naudoja iš lėktuvų šaudantys oro pajėgų viršininkai bei smulkių gyvūnų medžiotojai. 26 metus chirurgu dirbantis C.Poole'as sakė, kad kulkos buvo „hiperfragmentalios“, anot specialisto, „rentgeno nuotraukose jos atrodė gluminančiai“.
C.Poole'o teigimu, į skeveldras subyrėjusios kulkos sukėlė daugybę problemų bandant pasirūpinti žaizdomis, sukeltomis keista trajektorija judėjusių kulkų fragmentų. Kulkų skeveldrų efektą C.Poole'as palygino su „subadymu tūkstančiais adatų“.
Vienas iš politinės vasaros stovyklos organizatorių Adrianas Praconas prieš prasidedant išpuoliui dirbo informaciniame punkte. 21 metų amžiaus vaikinas, kuris buvo pašautas į nugarą jam apsimetinėjant mirusiu, sakė, kad žmonės manė, jog policininko uniforma vilkintis nusikaltėlis stovykloje yra tam, kad prireikus galėtų pagelbėti.
A.Praconas pasakojo, jog gaiduką žudikas kaskart spausdavo nepaprastai rūpestingai, pasak jo, šviesiaplaukis maniakas atrodė taip, lyg būtų nužengęs iš kino filmo apie nacius. Anot A.Pracono, vyriškis ėmė vaikščioti po stovyklą, ir žmonės nubėgo jo paklausti, kas atsitiko.
Jiems priartėjus žudikas išsitraukė ginklą ir ėmė šaudyti. 32 metų dešinysis ekstremistas žinojo, kad jo aukos turi nedaug šansų išsigelbėti. Jis kaskart patikrindavo, ar auka tikrai negyva – jei taip ir būdavo, tiesiog paspirdavo kūną koja ir eidavo toliau. Vėliau A.B.Breivikas aukų ėmė ieškoti pats, pasekdavo žmones iki jų palapinių ir nušaudavo juos palapinės viduje. Žmonėms nebuvo kur pasislėpti.
Britų žiniasklaidai A.Praconas pasakojo, kad 20-30 žuvusiųjų kūnų buvo sumesti į vandenį. Vanduo nuo kraujo buvo raudonas. Vaikinas teigė matęs, kaip buvo nušauta viena jauna pora, ir pasibaisėjęs tuo, kokio galingo būta ginklo. Trokšdamas išlikti gyvas, jaunuolis pasislėpė už lavonų ir pragulėjo ten tol, kol išgirdo ateinant žudiką. A.Pracono teigimu, jam gulint greta ėmė kristi kūnai ir jie jį patikimai pridengė. Vaikinas iš paskutiniųjų stengėsi neparodyti nusikaltėliui jokių gyvybės ženklų.
Jis vaikščiojo greta manęs, greta negyvų kūnų, gulėjusių šalimais, aš girdėjau į žemę atsimušant jo batus, jaučiau jį kvėpuojant, šiurpius išgyvenimus prisiminė A.Praconas. Jis buvo ramus ir susikaupęs, neskubėdavo spausti gaiduko, net jei žmonės bandydavo bėgti, jis buvo įsitikinęs, kad nesunkiai juos sugaus, pasakojo vaikinas.
Prieš pašaunamas A.Praconas mėgino ištrūkti iš salos plaukdamas, tačiau veikiai nusprendė apsigręžti. Tuomet jis buvo pašautas į petį.
Ligoninėje sveikstantis A. Praconas sako teprisimenąs kurtinantį garsą ausyje. Tuomet vaikino sąmonė aptemo, ir jis atsipeikėjo tik ligoninėje.