Sutaisyti sulaužytą valstybę – per sunki užduotis ir britams?

Šiomis dienomis Jungtinėje Karalystėje jau vis rečiau girdimas klausimas: „Kas kaltas dėl praūžusio vandalų uragano?” Kaltųjų paieškos paliekamos pareigūnams, teismams ir istorikams.

Akivaizdu, kad vandalų siautėjimai jau, regis, privertė netgi eilinius piliečius permąstyti ne vieną iki šiol galiojusį mitą apie tariamai darnią britų visuomenę, nes įvaizdžiui pasaulyje buvo suduotas smūgis.

Todėl dabar britų ekspertai ir politikai netikėtai drąsiai svarsto, ką konkrečiai daryti, kad tokio masto netvarka nepasikartotų.

Nieko jau nebestebina ir nepiktina, kad pirmaisiais patarėjų smuikais ėmė griežti būtent politikai. Jiems kaip visuomet nestinga ambicijų.

Visi 16-mečiai britai – turtingi ir vargšai, baltieji ir tamsiaodžiai, darniai marširuos su kuprinėmis ant pečių Šiaurės Anglijos ar Velso kalnų takais.

Pakeliui jie taisys sulaužytas tvoras, rinks šiukšles ir įrenginės poilsio aikšteles.

Priešpiečių metu kramsnodami sumuštinius po atviru dangumi jie išklausys paskaitų apie gero ir doro piliečio pareigas visuomenei.

Tokie fiziniai darbai ir pilietinė agitacija – mėnesį truksiančios privalomosios Nacionalinės piliečio tarnybos neatskiriama dalis. Kuo ši tarnyba skirsis nuo šalyje jau šimtmetį veikiančio skautų judėjimo – nežinia.

Bet daugeliui britų vis dėlto patiko tokios idėjos autoriaus – premjero konservatoriaus Davido Camerono pasiūlymai. Jų yra ir daugiau.

Ne paslaptis, jog jaunesnysis koalicijos partneris liberaldemokratas Nickas Cleggas labai mėgsta oranžinę spalvą.

Taip mėgsta, kad net siūlo būtent tokios spalvos darbo drabužiais apvilkti Londono, Birmingamo ir kitų miestų gatvėse besidarbuosiančius vaikinus ir merginas.

Šiuos buvusius riaušininkus, dėvinčius Gvantanamo kalėjimo kalinių uniformas primenančius drabužius, griežtai prižiūrės pareigūnai.

Naujai iškeptiems viešųjų darbų „savanoriams” ant nugaros didelėmis raidėmis užrašyta: „Community Payback” („Atlyginu žalą bendruomenei”).

Ir tai dar ne viskas, mat Londono miesto merui Borisui Johnsonui parūpo kai kas ir daugiau nei vienas darbas visuomenei.

Sutvarkę aplinką ir nusivilkę oranžines uniformas, šie jaunuoliai dar privalės susitikti su sudegintų ir apiplėštų parduotuvių savininkais.

Pažvelgę jiems tiesiai į akis, riaušininkai privalės ištarti: „Aš atsiprašau.”

B.Johnsonas viliasi, kad išgirdę nukentėjusiųjų pasakojimus apie patirtą siaubą, kai kurie jaunuoliai galbūt net kaltai įbes akis į žemę ir pridurs: „Daugiau to nedarysiu.”

Tokie pasiūlymai jau sulaukė nemenko visuomenės pritarimo. Visa bėda, kad nė vienas politikas nesiteikė konkrečiau paaiškinti, iš kur skylėtame Londono ar visos šalies biudžete atsiras nemažos sumos šiems projektams įgyvendinti.

„Kas juos įdiegs, kas prižiūrės? Ar tai nebus tik dar viena viešųjų ryšių akcija”, – pasigirdo opozicijoje esančių leiboristų purkštavimai.

Klausimas ne iš lengvųjų. Tačiau pasiūlymų šalininkai tikina, kad nuo ko nors pradėti būtina.

Mat žala dar tik skaičiuojama. Vis dėlto politikai pripažįsta, kad vien viešaisiais darbais problemos išspręsti nepavyks. Vadinasi, reikia naujų idėjų.

Pirmasis iniciatyvos griebėsi D.Cameronas, kurį britai per pirmąsias riaušių dienas pliekė už tai, kad ramiai sau ilsėjosi paplūdimyje.

„Šios riaušės nesietinos su rase. Šios riaušės nesietinos su skurdu. Šios riaušės nesietinos su biudžeto apkarpymu.

Jų esmė – dalies žmonių moralinis abejingumas tam, ką galima ir ko negalima daryti”, – rėžė šalies premjeras.

O kad kalba pasirodytų dar įspūdingesnė, D.Cameronas netgi pažadėjo „sutaisyti sulūžusią mūsų visuomenės dalį”. Kas yra šioji dalis? Daugelis britų ir taip žino atsakymą – nusikalstamos gaujos, kurios smarkiai prisidėjo prie riaušių ir plėšimų organizavimo.

Todėl nė kiek nedvejodamas D.Cameronas šioms gaujoms paskelbė „visuotinį karą”. Švelnesnių žodžių, regis, niekas ir nesitikėjo.

„Gaujų subkultūra, šimtams juodaodžių ir baltųjų jaunuolių iš skurdžių socialinių būstų rajonų jau tapusi jų gyvenimo filosofija, yra rimta kriminalinė liga, užkrėtusi mūsų miestų gatves”, – griaudėjo britų premjeras.

„Lengviau pasakyti nei padaryti”, – galvą kraipė su gaujomis jau ne vienus metus kovojantys pareigūnai. Tarsi iš anksto nuspėdamas skeptikų abejones, šalies premjeras griebėsi kito triuko.

Jei su gaujomis nesusitvarko paprasti pareigūnai, tai gal susitvarkys superpareigūnas? Būtent taip pravardžiuojamas amerikietis Billas Brattonas, kurį į Jungtinę Karalyste dirbti savo specialiuoju patarėju pasikvietė D.Cameronas.

B.Brattonas ne veltui vadinamas vienu garsiausių pasaulio policininkų. Teigiama, kad būtent jis pastaruosius du dešimtmečius sėkmingai sudorojo Los Andželo ir Niujorko kriminalines grupuotes.

B.Brattono siūlomi receptai yra paprasti: nuo „nulinės tolerancijos” gaujų veiklai iki drastiškų kasdienio policijos darbo permainų.

Šiame darbe neturi likti vien popierius stumdančių biurokratų. Jie turi dirbti ir gatvėse.

Amerikietis yra rimtai nusitaikęs iššūkiams ir nesikuklindamas pareiškė norą užimti kol kas laisvą Skotland Jardo policijos vado vietą. Ir nesvarbu, kad britų įstatymai reikalauja, jog kandidatas į seniausios pasaulyje policijos organizacijos vadovo kėdę būtų šalies pilietis.

„Ne bėda. Sutinku priimti Britanijos pilietybę”, – nė nemirktelėdamas pareiškė superpolicininkas, kurio proseneliai yra kilę iš Britų salų.

Jei legendiniam Skotland Jardui vadovautų užsienietis, būtų neregėtas įvykis per daugiau nei 180-metę Londono policijos istoriją. Todėl nenuostabu, kad vietiniai policijos vadai skeptiškai reagavo išgirdę apie amerikiečio kandidatūrą.

Britai vienu balsu tvirtina, kad Londonas turi specifinių, unikalių problemų kokteilį, apie kurį B.Brattonas neturi žalio supratimo.

„Mūsų nusikalstamos grupuotės yra labai chaotiškos. Jose nėra to griežto hierarchiškumo, kuris vyrauja JAV”, – abejodamas B.Brattono siūlomų receptų efektyvumu teigė dabartinis Skotland Jardo vicekomisaras kovai su gaujomis Ianas McPhersonas.

Amerikiečiui taip pat primenama, kad nors ir B.Brattonas Los Andžele apgydė kriminogeninę votį, iš esmės problemos neišsprendė: šiame JAV didmiestyje vis dar tebėra apie 40 tūkstančių gaujoms priklausančių jaunuolių, kurie kiekvienais metais nužudo maždaug 130 žmonių.

Londone — perpus mažiau gaujų narių, o šių banditų įvykdytų žmogžudysčių skaičius per metus nesiekia ir 30-ies.

Be to, nusikaltėlius Niujorke B.Brattonas pažabojo iš miesto biudžeto policijos reikmėms gavęs nemažą papildomą finansinę injekciją.

Tuo tarpu Skotland Jardas, kaip ir kitų britų miestų ir grafysčių policijos pajėgos, kitus ketverius metus turės tenkintis kone 15 proc. apkarpytu biudžetu.

Iki 2015-ųjų Anglijoje ir Velse darbo neteks net 34 tūkstančiai „bobių”. Didesnė jų dalis, apie 20 tūkst., išeis į pensiją. Tačiau praretės ir eilinių gatvėse patruliuojančių pareigūnų gretos.

Be superpolicininko, D.Cameronas bei jo bendražygė vidaus reikalų ministrė Theresa May pasiūlė parlamentui apsvarstyti visą paketą labai konkrečių priemonių. Jos esą padėtų policijai pažaboti priemiesčiuose veikiančių gaujų įtaką.

Vien sostinėje policijai bus papildomai skirta 18 milijonų svarų sterlingų jau 12 metų trunkančiai operacijai „Trident” sustiprinti. Operacijos pagrindinis tikslas – būtent kova su gaujomis.

Be to, naujos policininkų galios leis jiems vos per kelias dienas gauti teisėjo draudimą, kuris gaujos narius paskelbs persona non grata tam tikruose gyvenamuosiuose rajonuose.

Taip pat staigiai policija galės uždrausti gaujos nariams bendrauti. Ir internetu, ir telefonais. Už draudimo nesilaikymą – areštas, ir jokių kalbų.

Ironiška, kad iki riaušių dalis liberaliai nusiteikusios visuomenės, taip pat gaujų narių teisininkai tikrai būtų aktyviai protestavę, kad šitaip apkarpomos jų klientų teisės.

Bet dabar tikėtina, kad tokie pagraudenimai arba mosavimas Europos žmogaus teisių deklaracija vargu ar suminkštins teisėjams širdį.

Antai praėjusį antradienį Česterio kriminalinio teismo teisėjas Elganas Edwardsas be jokių ceremonijų ketverius metus kalėti nuteisė du vietinės gaujos narius – 20-metį Jordaną Blackshaw ir 22-ejų Perry Kennaną.

Vyrai už grotų sėdo vien už tai, kad per socialinį tinklą „Facebook” paragino jaunimą siaubti Nortvičo ir Voringtono miestus Češyro grafystėje.

Policija infiltravosi į šių riaušininkų puslapius ir perspėjo jų bendrus, kad už dalyvavimą neramumuose grės areštas.

Išsigandę padarinių interneto vandalai išsilakstė palikdami prisižaidusius J.Blackshaw bei P.Kennaną vienut vienutėlius.

Skotland Jardo vicekomisarė Lynne Owens šią savaitę taip pat pranešė, kad policijai pavyko infiltruotis į „Twitter” ir „BlackBerry Messenger” tinklus.

Čia asmenys, raginę siaubti naujai statomą Olimpinį kaimelį Rytų Londono Stratfordo rajone, buvo mandagiai perspėti, kas jų laukia. Riaušininkams noras siautėti kaipmat atvėso.

D.Cameronas taip pat jau pažadėjo, kad bent vienu B.Brattono pasiūlymu tikrai pasinaudos. Policijai esą bus suteiktos galios naudoti „nulinės tolerancijos” taktiką prieš žinomus gaujų vadeivas.

Jiems teks susitaikyti su įkyriu nuolatiniu ne tik policijos pareigūnų, bet ir smulkesnių ir ypač įkyrių valdžios institucijų, neretai savo biurokratinėmis priekabėmis erzinančių paprastus britus, dėmesiu.

Pavyzdžiui, vietiniams gaujų vedliams teks nuolat aiškintis, ar jie tikrai susimokėjo metinį automobilio kelių arba BBC televizijos licencijos mokestį.

Kitų valstybių praktika rodo, kad toks išskirtinis valdžios dėmesys labai sutrikdo gaujų vadų gyvenimą. Jie į tai dažnai reaguoja tipiškai – prievarta prieš pareigūnus.

Tačiau tokie veiksmai leidžia gaujų vadeivas suimti ilgesniam laikui.

Dar viena britų premjero siūloma priemonė nuliūdins be tikslo grupelėmis miesto rajonuose slampinėjančius paauglius.

Vos sutemus policijai bus leista juos sulaikyti, pristatyti į nuovadą ir skambinti tėvams.

Prieš atsiimdami nepilnamečius tėvai privalės pasiaiškinti, kodėl neprižiūri savo atžalų.

Jei tokie atvejai kartosis dažnai, o jaunuolio tėvai gyvena socialiniame būste iš pašalpų, virš jų pakibs Damoklo kardas prarasti tiek subsiduojamą būstą, tiek pašalpas.

Nors pagal britų standartus konservatorių lyderio paskelbtos priemonės atrodo net drastiškos, yra populiarios.

Net 79 proc. apklaustų britų norėtų, kad nuteistiems jauniesiems riaušininkams būtų uždrausta naudotis interneto socialiniais tinklais. 71 proc. sutinka, kad parduotuves siaubę žmonės prarastų teisę į socialinį būstą ir pašalpas.

Kylanti konservatorių partijos žvaigždė Shaunas Bailey daugiau nei 15 metų dirbo su jaunimu iš neturtingų šeimų Vakarų Londono rajonuose.

Juodaodis britų politikas įsitikinęs, jog pastaruosius du dešimtmečius šalies jaunimui buvo per daug kalbama apie teises ir garantijas. Užtat per mažai – apie atsakomybę savo bendruomenei ir valstybei.

„Įvykusios riaušės įrodė, kad toks požiūris atvedė į aklagatvį. Todėl politikai, ypač iš centro kairiųjų partijų, turi prisiimti nemažą dalį atsakomybės už tuos prarastus metus”, – įsitikinęs politikas.

Anot Sh.Bailey, jaunimui buvo įdiegta, kad valstybė juo pasirūpins, nes tai – valstybės pareiga.

Be to, socialinių išmokų sistema toleravo ir net skatino amoralų elgesį ir tinginystę.

„Mes neišmokėme jaunimo susimąstyti: „Palauk, o kodėl man kažkas turi nuolat mokėti pašalpas? O kodėl pats negalėčiau užsidirbti?”

Dabar turime nusiimti rožinius akinius. Visi mokame didelę kainą už tuos nevykusius socialinius eksperimentus”, – „Lietuvos rytui” sakė Sh.Bailey.

D.Cameronas šią savaitę davė skambų pažadą – iki kitų parlamento rinkimų 2015-aisiais jo vyriausybė iš socialinės bedugnės užsimojo ištraukti net 120 tūkst. skurdžiausių šeimų šalyje.

Tų pačių, kurių nepilnametės atžalos daugiausia dalyvavo siaubiant vietines bendruomenes.

Konservatorių lyderio aritmetika paprasta: šias šeimas išlaikyti mokant įvairiausias socialines išmokas kasmet valstybės biudžetui kainuoja itin daug – apie 8 mln. svarų sterlingų.

Tokie milžiniški pinigai kasmet nugarma į juodąją skylę, nes tos šeimos metų metus vegetuoja ant skurdo ribos.

Todėl pajutęs visuomenės nuotaikas D.Cameronas įsidrąsinęs ėmė klausti: ar nevertėtų bent dalį tų milijardų panaudoti naujoviškoms pastangoms, suteikiančios skęstantiesiems gelbėjimosi ratą – galimybę susirasti tikrą darbą?

D.Cameronas „Šeimos reikalų čempione” dar praėjusių metų gruodį paskyrė jauną britų milijonierę, itin pelningo ir socialiai atsakingo verslo „A4e” įkūrėją Emmą Harrison.

Būtent šiai energingai moteriai ir teks užduotis, kurią politikai net iš konservatorių stovyklos yra pavadinę neįmanoma misija.

Tačiau netradicinė milijonierė E.Harrison jau yra įrodžiusi, kad moka neparankias situacijas apversti aukštyn kojomis.

Prieš du dešimtmečius Šefildo mieste ėmė masiškai bankrutuoti metalurgijos pramonės fabrikai ir bendrovės.

Šiam beveik 300 tūkst. gyventojų miestui grėsė tikra socialinė katastrofa.

Tuomet E.Harrison įkūrė darbuotojų perkvalifikavimo firmą „Action for Employment” (A4e). Motyvuoti darbo netekusių specialistų ilgai nereikėjo ir jie noriai ėmė ieškoti bet kokio kvalifikuoto darbo.

Bendrovė plėtėsi ir augo. Dabar vien Jungtinėje Karalystėje E.Harrison priklauso 250 persikvalifikavimo centrų, kuriuose dirba apie 4000 darbuotojų.

Kasmet jie perkvalifikuoja dešimtis tūkstančių žmonių. „A4e” apyvarta jau skaičiuojama šimtais milijonų svarų, o kompanijos veikla senokai peržengė Jungtinės Karalystės ribas: „A4e” turi savo centrus Prancūzijoje, Vokietijoje, Australijoje, Indijoje ir net Lenkijoje.

Todėl būtent E.Harrison pavesta 120 tūkst. varguolių įsiūlyti praktiškus būdus, kaip žingsnis po žingsnio pereiti nuo visiškos socialinių išmokų priklausomybės iki bent jau dalinės. O po to – galbūt net visiškai atsistoti ant kojų.

Pavyzdžiui, suaugusiems problemų turinčios šeimos nariams, dažniausiai vienišai motinai, auginančiai vaikus be vyro, bus suteikiamos galimybės pakelti kvalifikaciją.

Bus tarpininkaujama ieškant darbo ir suteikiant darbdaviams finansinių lengvatų.

Arba netgi rūpinamasi šeimos sveikatos problemomis, jei šios trukdo suaugusiajam sėkmingiau įsilieti į darbo rinką.

Skirtingai negu biurokratinės valstybės institucijos – ministerijos ir departamentai, „A4e” yra privati bendrovė. Ji iš valstybės pinigų gaus tik tuomet, kai bus pasiekti konkretūs teigiami rezultatai.

„Tai sveikintina iniciatyva, nes tunelio gale žmonėms šviečia reali perspektyva – ilgalaikė darbo sutartis.

Svarbu tai, kad šio reikalo imasi ne šiaip privati bendrovė, o socialiai atsakingas verslas, turintis ilgą savo veiklos perspektyvą”, – optimizmo neslėpė kito socialiai atsakingo verslo įkūrėjas, žurnalo benamiams ir skurstantiems „The Big Issue London” vadovas Johnas Birdas.

Tiesa, „Lietuvos ryto” kalbintas vyras priminė, kad D.Cameronas – anaiptol ne pirmasis britų premjeras, kuris per pastarąjį dešimtmetį žada iš skurdo ištraukti keliasdešimt tūkstančių probleminių šeimų.

Tai mėgino daryti ir Tony Blairo, ir Gordono Browno administracijos.

Antai G.Brownas prieš trejus metus žadėjo įdarbinti 110 tūkstančių asmenų iš tokių byrančių šeimų.

„Ką jam pavyko pasiekti? Realiai buvo perkvalifikuota ir įdarbinta vos kiek daugiau nei 7000 žmonių.

Baiminuosi, kad kai kas panašaus gali nutikti ir naujajai D.Camerono iniciatyvai”, – ant britų premjero idėjos šalto vandens užpylė J.Birdas.

Šio verslininko nuomone, dabartinė vyriausybė yra tiesiog priversta drastiškai keisti požiūrį į bemaž 5 milijonus skurdžiausiai gyvenančių šalies piliečių.

„Aš rugpjūčio riaušininkus vadinu mūsų valstybės finansuojamais vandalais.

Šiai žmonių armijai jau ilgai – dar nuo Margaret Thatcher laikų – buvo sakoma: nedirbkite, mes jums mokėsime už nieko neveikimą.

Jus sukišime į getus, kur turėsite būti iki gyvos galvos. Taip buvo užmušamos žmonių viltys ir naikinamas jų žmoniškumas. Juk ten ne gyvenama, o tik egzistuojama”, – sakė J.Birdas.

Anot verslininko, ši socialinė parako dėžė dabar sprogo politikams panosėje.

Ar galima iš tokios situacijos išbristi? Taip. Tačiau reikia labai daug investuoti į socialines programas, skatinančias darbo kultūrą.

„O ar ekonominės krizės kamuojama valdžia tikrai ryšis tokiems brangiems žingsniams, ar bus tik apsiribota keliomis reklamos akcijomis?

Laikui bėgant tai paaiškės”, – be itin didelio entuziazmo kalbėjo J. Birdas.

Manoma, kad Jungtinėje Karalystėje nuvilnijusi riaušių ir plėšikavimų banga yra didžiausia nuo praėjusio amžiaus 4-ojo dešimtmečio. Kai kurie miestai tokių siautėjimų nematė nuo XIX. amžiaus.

Šimtai parduotuvių, prekybos centrų ir kitų verslo įstaigų patyrė milijoninių nuostolių: nuo pavogtų prekių ir išdaužytų vitrinų iki visiško sudeginimo, sunaikinusio ilgametį verslą.

Nuo vandalų labiausiai nukentėjo Pietų Londono Kroidono priemiestis – jame nusiaubta daugiau nei 200 pastatų. Kai kurie kvartalai vis dar atrodo tarsi po nacių aviacijos bombardavimų 1940 metais.

Per pirmąsias riaušių dienas gavusi pelnytos pylos dėl pasyvumo policija dabar triūsia išsijuosusi.

Vietos kriminaliniai teismai irgi dirba kone trimis pamainomis, mat reikia nuteisti apie 2000 suimtų riaušininkų. Apie 500 jų jau atsidūrė už grotų.

Tiesa, tarp teisiamųjų yra nemažai nepilnamečių. Netgi vos 11 metų paauglių, kurie išsijuosę daužė parduotuvių vitrinas, plėšė viską iš eilės, o vėliau sutempė grobį į vien iš pašalpų gyvenančių tėvų namus. Tokie vaikai atiduodami į socialinės rūpybos skyrius.