Daugiau nei 1 700 puslapių apimties Niujorko teismo dokumentai
suteikia naujų žinių apie JAV vyriausybės priklausomybę nuo
privačių kontraktininkų, organizuojant skrydžius tarp Vašingtono,
kitų valstybių sostinių, JAV karinės bazės Kubos Gvantanamo
įlankoje ir oro uostų prie užsienyje veikusių slaptų Centrinės
žvalgybos valdybos (CŽV) kalėjimų.
Tarp šia veikla užsiėmusių įmonių buvo svarbi vyriausybinių
užsakymų vykdytoja „DynCorp“, slapta prižiūrėjusi prabangių
reaktyvinių lėktuvų parką, taip pat maisto ir gėrimų tiekėjų
bendrovės, kurios nieko nenutuokdamos kraudavo į šiuos lėktuvus
padėklus su vaisiais ir vyno butelius, nurodoma teismo dokumentuose
ir liudininkų parodymuose.
Šie faktai į viešumą išniro nagrinėjant jau ketverius metus
trunkantį ginčą tarp Niujorke įsikūrusios užsakomųjų
skrydžių bendrovės „Richmor Aviation Inc.“, kuri vyriausybei
nuomodavo vyriausybės įstaigoms verslo klasės reaktyvinius
lėktuvus ir parūpindavo jiems įgulas, bei privačios oro transporto
tarpininkų įmonės „SportsFlight Air“, kuri organizuodavo skrydžius
„DynCorp“ užsakymu.
Abi teisinio ginčo pusės minėdavo vyriausybės vykdytą slaptą
kalinių gabenimo programą, dar žinomą kaip „specialusis
perdavimas“, savo parodymuose, su byla susijusiuose dokumentuose ir
teisiniuose argumentuose.
Šios bendrovės ginčijasi dėl 874 tūkst. dolerių sumos,
kurią Niujorko valstijos apeliacinis teismas priteisė „Richmor
Aviation Inc.“ kaip kompensaciją už nepadengtas slaptųjų
skrydžių išlaidas.
Bylos dokumentai, tarp kurių esama sutarčių, sąskaitų už
skrydžius, mobiliųjų telefonų skambučių sąvadų, ir
korespondencijos, atskleidžia glaudų bendradarbiavimą tarp
vyriausybės ir privačių kontraktininkų, iš kurių vieni savo
darbą atlikdavo uoliai, kiti - abejodami, o treti į viską
žiūrėdami pro pirštus.
Sprendžiant iš sąskaitų, išrašytų 2002-2005 metais,
daugelis šių lėktuvų skraidindavo JAV pareigūnus tarp Dulleso tarptautinio oro uosto Vašingtone ir sulaikymo centro Gvantanamo įlankos bazėje, kuriame buvo laikomas nuolat didėjantis
įtariamų teroristų kontingentas. Kiti lėktuvai tūpdavo daugybėje
kitų tarptautinių oro uostų.
Lėktuvai būdavo siunčiami į Islamabadą, Romą, Džibutį,
Frankfurtą, Dubajų, Airijos miestą Šanoną, Škotijos miestą
Glazgą, Tenerifę, Šarm aš Šeicho kurortą Egipte ir netgi
Tripolį.
Kai kurie lėktuvai tūpdavo oro uostuose netoli slaptų CŽV centrų: Kabule, Bankoke ir Bukarešte. Kiti skraidindavo kalinius į
kitų šalių saugumo struktūrų objektus, kurių darbuotojai, kaip
pranešama, be jokių skrupulų stengdavosi išgauti parodymus iš
įtariamųjų. Tokie centrai esą veikė Kaire, Damaske, Amane ir
Rabate.
2006 metais tuometis JAV prezidentas George'as W.Bushas
pripažino, kad egzistavo slaptas kalinimo
tinklas, o 2009 metais CŽV direktorius Leonas Panetta sakė, kad šie kalėjimai nebenaudojami..
CŽV niekada neįvardijo vietų, kur veikė JAV pareigūnų
prižiūrimi kalėjimai, tačiau pranešama, jog tokie centrai veikė
Lenkijoje, Rumunijoje, Tailande, Lietuvoje ir Afganistane.