„Kai išsiunčiau sūnų į vasaros stovyklą, jo gyvenimas pasikeitė”, – įsitikinusi 53 metų Sharon.
Stovyklos iš tiesų pakeičia daugybės vaikų gyvenimą – dažniausiai į gera.
Juk tai – nauji draugai, smagūs nuotykiai ir įspūdžiai.
Tačiau 13-metis Damaras linksminosi ne įprastinėje stovykloje. Jis vasarą praleido sustiprintojo režimo kalėjime Ohajo valstijoje – čia Damaro tėvas atlieka bausmę už prekybą narkotikais.
Paaugliui tokia galimybė buvo suteikta pagal Amerikoje jau vienuoliktus metus veikiančią programą „Vilties namai”. Ja siekiama, kad kalėjimuose bausmę atliekantys tėvai nebūtų atskirti nuo savo atžalų.
Suartino tėvą ir sūnų
Savo pavardės nenorinčios viešinti Sharon teigimu, jos sūnus per vienintelę vasarą itin sutvirtino ryšius su savo tėvu. Nuo to laiko Damaras į jį žiūri kur kas pozityviau.
„Jis pamažu atsivėrė savo tėčiui, – tvirtino moteris. – Jiems kažkaip pavyko rasti bendrą kalbą ir pabendrauti kaip tėvui su sūnumi.
Prieš tai, kai sumaniau nusiųsti jį į stovyklą, Damaras labai ilgėjosi savo tėvo. Taip, jis buvo nusivylęs, kad reikalai susiklostė prastokai, bet jis vis tiek mylėjo savo tėtį.”
Programa „Vilties namai” Sharon ir jos sūnui davė tiek daug, kad abu jie nusprendė pasisiūlyti dirbti stovyklose savanoriais.
„Įsitikinau, kokį didžiulį įspūdį stovykla padarė Damarui, ir pamaniau, kad reikia kaip nors atsilyginti”, – teigė Sharon, kuri stovyklose darbuojasi per atostogas. Moteris dirba JAV valstybės departamente.
Patirtis atvėrė akis
Damaras, kuriam dabar jau 24-eri, neabejoja, jog jam susitikimai su tėvu padėjo suprasti, kad gyvenimas nėra pasaka.
„Su savo tėčiu daug kalbėjausi apie tai, kaip jis atsidūrė kalėjime. Man tarsi atsivėrė akys”, – pasakojo Damaras, kuris praėjusiais metais baigė universitetą ir dabar dirba pardavėju.
„Tuomet supratau, kad pasaulis nėra tobulas. Suvokiau, kad privalau būti pasirengęs bet kam.
Apsilankymai kalėjime mane įkvėpė į gyvenimą žvelgti rimčiau ir pagalvoti, ką daryti, kad eičiau teisingu keliu.
Supratau, jog užaugęs sieksiu, kad vaikai būtų šalia manęs. Arba kad aš būčiau šalia jų”, – pridūrė jaunas vyras.
Damaras „Vilties namų” stovyklų savanoriu tapo būdamas vos 16 metų. Jis tvirtina norintis pagelbėti kitiems paaugliams, kurie ilgisi savo kalinčių tėvų.
„Manau, esu geras savanoris, nes esu patyręs tuos pačius jausmus kaip ir tie, kuriems padedu. Suprantu vaikus, tai lemia mano patirtis”, – įsitikinęs Damaras.
Kartu sportuoja ir kuria
Per 11 metų „Vilties namai” surengė stovyklas visoje Amerikoje. Praėjusią vasarą dvi stovyklos veikė Merilande, o trečioji – Šiaurės Karolinos valstijoje.
„Vilties namų” vadovai tvirtina, kad ši programa, stovyklas rengianti tiesiog kalėjimų teritorijoje, yra pirmoji ir vienintelė tokia šalyje.
Į stovyklas atvykę 9–14 metų vaikai su savo tėvais susitinka kalėjimų sporto salėse arba lankymo kambariuose.
„Kartu jie šoka, muša būgnus. Džiaugiasi, kad gali būti drauge, – pasakojo Sharon. – Jie tapo, kuria šeimos herbus.”
Tiesa, kalėjimai yra kalėjimai – naktimis tėvai nuo atžalų atskiriami. Vaikai kartu su savanoriais miega už įkalinimo įstaigos ribų.
Veiduose – ir laimė, ir baimė
Vaikai „Vilties namų” stovyklose dažnai jaučiasi nejaukiai. Bet tik iš pradžių, kol susipažįsta su Sharon ir Brenda. Šios moterys – vienintelės, kurių vaikai taip pat yra praleidę vasarą bendraudami su savo tėvais kalėjime.
„Manau, mes ypač gerai galime suprasti, ką jaučia čia pirmąkart atvykę vaikai”, – teigė Brenda.
Abi moterys per dešimtmetį matė daugybę ir laimingų, ir įskaudintų, ir išsigandusių veidų.
Nemažai kalinčių vyrų vaikų mokykloje patiria patyčias.
„Esame tikros, kad šie vaikai tiesiog nori turėti tėvus. Jie nori, kad juos mylėtų. Jie nori visavertės šeimos”, – tvirtino Sharon.
Daugeliui į stovyklas atvykusių vaikų, kurių dažnas apskritai nepažįsta žmogaus, kurio atvyksta aplankyti, šios moterys tampa lyg antrosiomis motinomis.
„Mes visa tai jau išgyvenome. Matėme skausmą savo vaikų veiduose. Aš jaučiu, ką jaučia šie vaikai. Galiu juos apkabinti ir priglausti po savo sparnu.
Tiesa, niekada nebandau jiems paaiškinti jų tėvų gyvenimo. Tai – jų reikalas, – aiškino Sharon. – Bet tiesiog visada esu šalia, kad galėčiau atsakyti į vaikų klausimus ir juos patikinti, jog viskas bus gerai.”