Ilgą kovą su airių klajokliais vainikuos žūtbūtinis mūšis (nuotraukos)

Jungtinės Karalystės Esekso grafystė rengiasi kovai. Rugsėjo 19-ąją būrys antstolių ir policininkų mėgins įvykdyti teismo sprendimą – iš „Dale Farm” stovyklos iškeldinti apie 400 žmonių, gyvenančių namukuose ant ratų. Mažai kas tikisi taikaus iškeldinimo.

„Dale Farm” stovykla, nelegaliai įsikūrusi šalia Bazildono miesto esančioje Kreis Hilo gyvenvietėje, yra tikra rakštis tiek vietos valdžiai, tiek ir visai Esekso bendruomenei.

Mat prieš daugiau nei dešimtmetį į „Dale Farm” atsikraustę gyventojai yra nomadai (klajokliai) iš Airijos, save keltiškai vadinantys „lucht siuil” – vaikštančiais žmonėmis.

Kiti šių XXI amžiaus baltųjų klajoklių vardai – „minceir” arba „pavees”. Jų kalbos dialektas skiriasi ir nuo anglų, ir nuo keltų.

Jungtinėje Karalystėje šie nesėslų, čigonišką gyvenimo būdą pasirinkę asmenys yra oficialiai pakrikštyti gana neutraliu „travellers” (išvertus iš anglų k. – keliautojai) terminu.

Jie gyvena taborais, vienijančiais iki 100 šeimų, – tuo šie baltaodžiai, mėlynakiai ir raudonplaukiai airiai iš tiesų panašūs į Rytų Europos čigonus.

Nuo pat 2001-ųjų Bazildono valdžia su „Dale Farm” nomadais – didžiausios nelegalios stovyklos Europos žemyne savininkais – bylinėjasi įvairių instancijų teismuose.

Metų metus besitęsianti teisinė karuselė britų mokesčių mokėtojams jau kainavo apie 15 milijonų svarų.

Baiminamasi, kad 400 žmonių prievartinis iškeldinimas ir jų vėlesnis laikinas apgyvendinimas valdžiai gali kainuoti dar antra tiek: policijos operacija kainuosianti apie 10 milijonų, o vietinės valdžios išlaidos sieks dar bent 5 milijonus svarų.

„Įstatymus vykdyti privalo visi. Nė vienas individas ar gyventojų grupė negali būti virš įstatymo. Kitaip mes diskriminuosime tą daugumą, kuri gyvena gerbdama šalies įstatymus”, – į airių klajoklius kreipėsi Jungtinės Karalystės parlamentaras, konservatorius Johnas Baronas, atstovaujantis Bazildono apygardai.

Į daugelio vietos pareigūnų raginimus taikiai ir tvarkingai išsikraustyti iš 52 nelegaliai užstatytų „Dale Farm” teritorijoje esančių sklypų klajokliai atšauna vienu balsu: „O kur mums dėtis?”

„Mes pirkome šią žemę, iš šlykštaus sąvartyno pavertėme ją klestinčiu kaimu.

Dabar mus stveria už pakarpos ir meta lauk. Bet juk čia gyvena ištisos šeimos – tarp jų mūsų vaikai, seneliai, ligoniai. Kur jiems visiems dingti? Vėl gyventi ant ratų mobiliuosiuose namukuose, važinėjant iš vienos prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelės į kitą?” – klausė viena ilgamečių „Dale Farm” gyventojų Kathleen McCarthy.

„Dale Farm” epopėja prasidėjo bemaž prieš 40 metų, kai grupė klajoklių iš Airijos Limeriko grafystės atsikėlė į Bazildono apylinkes Pietų Anglijoje.

Jie visiškai legaliai nusipirko apleistą, metalo ir ūkinėmis atliekomis užverstą maždaug pusės hektaro žemės lopinėlį Kreis Hilo gyvenvietės gale.

Airiai šią teritoriją išvalė, sutvarkė ir, gavę vietos valdžios leidimus, pasistatė čia savo karavanus ant ratų. Kai kurios šeimos netgi nusprendė pasistatyti nuolatinius trobesius ir taip pat gavo leidimus imtis tokių statybų.

Tačiau maždaug prieš 13 metų prie legaliosios „Dale Farm” bendruomenės prisijungė dar viena didelė naujakurių grupė iš Rafkilio miestelio Airijoje.

Jie irgi visiškai legaliai nusipirko visai šalia senosios stovyklos esantį žemės plotą, tačiau šįkart oficialiuose dokumentuose jau buvo aiškiai nurodoma, kad šios žemės paskirtis yra tik agrokultūrinė ir joje ką nors statyti draudžiama.

Nomadai iš Airijos tokio draudimo nepaisė: pirmiausia pasistatė savo namukus ir tik tuomet – atgaline data – paprašė Bazildono miesto biurokratų, kad jie įteisintų statybas. Tačiau šįkart piestu stojo vietinė Kreis Hilo miestelio bendruomenė.

Oficiali – ir visiškai teisėta – miestelio senbuvių protesto priežastis paprasta: niekam nevalia žemės ūkio paskirties žemės naudoti savavalėms statyboms.

Bet yra ir kita, niekur viešai nenurodoma tokio protesto potekstė. Dauguma mažų provincijos miestelių aplink Londoną, tokių kaip Kreis Hilas, itin akylai saugo savo gerą reputaciją.

Mat nuo reputacijos priklauso labai daug – kokios bus nekilnojamojo turto kainos miestelyje, ar jis patrauklus šeimoms, norinčioms persikelti iš Londono į provinciją, ar vietos pradinės ir vidurinės mokyklos čia yra gero lygio.

Nėra nė kalbos – besiplečianti „čigonų” stovykla miestelio pakraštyje yra labai svarbus veiksnys, atbaidantis galimus pirkėjus ir tokiu būdu tempiantis žemyn viso rajono nekilnojamojo turto kainas.

Airių klajokliai paprastai susilaukia daug vaikų, vadinasi, vietinėse mokyklose jų vis daugės ir tai tik blogins šių švietimo institucijų rezultatus. Tuo įsitikinę dauguma miestelių, tokių kaip Kreis Hilas, gyventojų.

Vietos statybininkas Lenas Gridley, su 74 metų tėvu gyvenantis Kreis Hile, savo kailiu patyrė neigiamą „Dale Farm” įsikūrimo pašonėje įtaką.

„Mūsų namai prieš dešimt metų kainavo apie 450 tūkst. svarų. Dabar, jei norėtume parduoti, vargu ar gautume daugiau nei 150 tūkstančių.

Tos stovyklos gyventojų niekas nemėgsta. Kai kažkas iš stovyklos savo automobiliu apdaužė mano tėvo mašiną, paskambinau į policiją.

„Į „Dale Farm” mes nevyksime, ten mums „No Go” zona”, – štai ką man atsakė patys policininkai”, – dalijosi nuoskaudomis Kreis Hilo gyventojas.

Todėl vargu ar verta stebėtis, kad nuo pat 2001-ųjų Bazildono valdžia griežtai atrėžė airių naujakuriams: jokių naujų statybų negali būti, o stovinčius nelegalius trobesius reikės nugriauti.

Tačiau ryžtingus vietinės valdžios veiksmus 2004-aisiais supančiojo vienas įtakingiausių tuomečių britų politikų – vicepremjeras Johnas Prescottas.

Už šalies urbanizacijos reikalus tuomet buvęs atsakingas leiboristas asmeniškai nomadams pažadėjo, kad jų byla bus atidėta bent jau dvejiems metams, kol centrinė valdžia suras bendrą sprendimą, kaip išvengti panašių į „Dale Farm” atvejį incidentų.

J.Prescottas iš tiesų dėjo nemažai pastangų ieškodamas sprendimo, ką daryti su net 3600 nelegalių stovyklų, išsibarsčiusių po visą Jungtinę Karalystę.

Tuomet atrodė, kad vienas sprendimų galėjo būti specialių aikštelių nomadams skyrimas. Leiboristų vyriausybė buvo įpareigojusi kiekvieną vietinę savivaldybę Anglijoje ir Velse surasti savo teritorijoje bent po kelias vietas, kur klajojanti bendruomenė galėtų laikinai kurtis.

Tačiau šios idėjos įgyvendinimas nebuvo itin sėkmingas: klajokliai tiesiog nevykdavo į specialiai paskirtas aikšteles, kurias vadino „getais” arba „rezervatais”.

Airių klajokliai ir toliau įsikurdavo ten, kur juos labiau traukė, arba, kaip sako kritikai, – kur kvepia finansiniu pelnu.

2006-aisiais leiboristų vyriausybė priėmė naują strategiją: vietos valdžiai buvo suteikta daugiau galių atgaline data įteisinti kai kurias klajoklių stovyklas, įsikūrusias žemės ūkio paskirties sklypuose.

Bet 2010-aisiais į valdžią atėjusi Konservatorių partija į tokias nuolaidas klajokliams žiūri kreivai ir greičiausiai jas panaikins.

Airių nomadai Jungtinėje Karalystėje anaiptol nesielgia chaotiškai ar barbariškai. Jie veikia itin mikliai ir organizuotai, naudodami laiko patikrintą taktiką, kurią patys vadina „buldozerio ir teisininko metodu”. Šis būdas gana dažnai leidžia jiems sąlyginai greitai ir be didelių investicijų praturtėti.

„Pirmiausia jie per trečiuosius asmenis – kad nekiltų jokių įtarimų – nusiperka žemės ūkio paskirties sklypą.

Tokių sklypų kainos yra gana žemos, nes beveik nėra jokių galimybių, kad kada nors valdžia ten leis statytis namą.

Tada airių klajūnai pasirenka ilgąjį savaitgalį – jie žino, kad tuomet 3 ar net 4 dienas vietinių biurokratų nebus darbo vietose. Būtent tokio būsimo savaitgalio išvakarėse, penktadienio popietę, likus vos kelioms minutėms iki darbo pabaigos, vietinei valdžiai įteikiamas prašymas leisti pradėti statybas.

Sureaguoti valdžia jau nespėja. O tuomet per šeštadienį, sekmadienį ir pirmadienį traktoriai ir buldozeriai išlygina žemę, nutiesia „kelius”. Skubiai sustatomi mobilieji namukai ir tveriamos tvoros. Per tris dienas žmonių panosėje staiga išdygsta visas kaimelis”, – „Lietuvos rytui” apie nomadų veiklos subtilybes pasakojo Davidas McGrathas, organizacijos RAID („Rezidentai prieš nelegalias statybas”) įkūrėjas.

Šis vyras apie airių klajoklių veiklos gudrybes žino ne iš nuogirdų: praėjusių metų gegužę prie pat jo namų centrinės Anglijos Merideno miestelyje vos per 72 valandas atsirado karavaninų miestelis.

Suorganizavęs kelis šimtus vietos gyventojų D.McGrathas įkūrė RAID organizaciją, kuri stebi klajoklių veiksmus tiek Meridene, tiek ir kituose regionuose.

„Mūsų ramiam miesteliui ta invazija virto tikru pragaru. Nusprendėme kovoti, bet, žinoma, vien legaliais būdais. Mūsų savanoriai dieną naktį stebi stovyklą, kad ten nevyktų jokių naujų nelegalių statybų.

Buvome išvadinti rasistais, vandalais ir pedofilais. Skaudu, kai tave taip maišo su purvais.

Tačiau toliau reikalaujame labai paprasto dalyko – kad visi gerbtų įstatymus. Negali būti jokių išimčių. Nes tuomet būsime diskriminuojami mes – įstatymus gerbiantys vietos gyventojai”, – „Lietuvos rytui” sakė RAID vadovas.

D.McGratho nuomonei, kad „Dale Farm” klajokliai nėra jokios etninės neapykantos aukos, o viso labo agresyvūs oportunistai, kategoriškai prieštarauja nemažas būrys žymių Jungtinės Karalystės visuomenės veikėjų.

Solidarumą nelegalios stovyklos gyventojams viešai pareiškė britų scenos ir kino legenda, „Oskarų”, „Emmy”, Auksinio gaublio ir Kanų festivalio laureatė Vanessa Redgrave.

Nuvykusi į „Dale Farm” Holivudo žvaigždė pasiūlė vietos valdžiai persvarstyti savo poziciją ir nebegrasinti keturiems šimtams stovyklos gyventojų.

„Šios stiprios, protingos, šiltos ir švelnios bendruomenės teisės turi būti gerbiamos.

Neteisinga griauti jų gyvenimus. Šie žmonės nepadarė jokio nusikaltimo: viską lemia planavimo taisyklės.

Žmoniškumas privalo triumfuoti”, – ragino V.Redgrave.

Jai pritarė ne tik kiti kairiųjų pažiūrų politikai ir visuomenės veikėjai, bet ir šalies Anglikonų bei Romos katalikų bažnyčių religiniai vadovai.

„Ši bendruomenė yra išgąsdinta ir sunerimusi, jai reikia mūsų palaikymo.

Valdžia turėtų permąstyti savo planus: visos bendruomenės nušlavimas ir išmetimas į gatvę jokios problemos neišspręs. Ji tik bus išstumta kur nors kitur”, – neabejojo Čelmsfordo vyskupas anglikonas Stephenas Cottrellis.

„Dale Farm” stovyklos gyventojus pernai ir šiemet išgarsino populiarus televizijos kanalo „Channel 4” dokumentinis serialas, pavadintas „Mano didelės riebios čigoniškos vestuvės”

Bent kelios šio serialo istorijos su simpatija ir humoru pasakoja būtent apie „Dale Farm” gyventojų pasirengimą didelėms vestuvėms.

„Channel 4” netgi nusprendė vieną serijų paleisti į eterį šių metų balandžio 29-ąją – tą pačią dieną, kai Londono Vestminsterio abatijoje tuokėsi princas Williamas ir jo išrinktoji Catherine Middleton.

Kitos savaitės pradžioje į Kreis Hilo miestelį ketina atvykti Jungtinių Tautų (JT) specialioji atstovė būsto problemoms, profesorė iš Brazilijos Racquel Rolnik.

Rugpjūčio pradžioje ši ekspertė jau nusiuntė nedviprasmišką laišką Jungtinės Karalystės vyriausybei, kuriame konstatavo, kad kelių šimtų žmonių prievartinis iškeldinimas iš jų pačių žemės šiurkščiai pažeisiąs žmogaus teises.

„Raginame Jungtinės Karalystės valdžią sustabdyti iškeldinimo procesą ir derėtis su stovyklos gyventojais”, – rekomendavo JT atstovė.

Ne žodžiais, o darbais Bazildono mūšiui ruošiasi ne tik 400 stovyklos gyventojų, bet ir daugiau nei 30 ultrakairiųjų organizacijų iš įvairių šalies kampelių ir net iš žemyninės Europos.

Esekso grafystės policija pareiškė turinti duomenų, jog stovykloje, kuri pamažu virsta tvirtove, apsigyveno mažiausiai pusšimtis žaliųjų, anarchistų, taip pat marksistų iš Vokietijos, Švedijos ir Prancūzijos.

Šis „užsienio legionas” gali pagausėti kitą savaitę – prieš pat lemiamas rugsėjo 19-osios batalijas.

Į „Dale Farm” stovykloje pastatytas didžiules baltas palapines daugiausia savanorių gynėjų plūsta iš Londone veikiančių radikalių organizacijų „No Borders UK Network”, „UK Uncut”, „Communities of Resistance” ir „No One is Illegal”.

„Mažiausiai 150 žmonių jau atvyko ginti šios vietos, ir mes tikimės sulaukti dar ne vieno šimto. Antstoliai ketina naudoti jėgą ištempiant gyventojus lauk. Mes ginsime juos”, – pažadėjo socialiniuose tinkluose „Facebook” ir „Twitter” paramos grupę subūręs aktyvistas Jake’as Fultonas.

Esekso policininkai baiminasi, kad tuomet, kai policija su antstoliais pradės savo operaciją, „Dale Farm” gyventojų skaičius gali būti išaugęs net iki 2000 asmenų.

Didžiulėmis padangomis, šieno kupetomis ir metalo laužo konstrukcijomis „Dale Farm” gyventojai jau antrą savaitę mėgina užkaišyti visus galimus įėjimus į stovyklos teritoriją.

Palikti tiktai du pagrindiniai punktai, kuriuos 24 valandas per parą prižiūri stovyklos savanoriai. Jie netgi sukonstravo du apžvalgos bokštus, kad kuo anksčiau praneštų gyventojams apie artėjantį pavojų.

Policijos žvalgai praneša, kad į stovyklą buvo atvilkta dešimtys metrų metalinių grandinių, – baiminamasi, jog žmonės prisirakins prie savo namų, siekdami juos išgelbėti nuo sugriovimo.

Bazildono valdžios atstovai tikina iki paskutinės minutės darysią viską, kad tik išvengtų bet kokios prievartos.

Vietos administracijos vadovas netgi pamėgino papirkti airius klajoklius. Praėjusį mėnesį vykusiame pusiau slaptame susitikime Bazildono tarybos lyderis Tony Hallas „Dale Farm” stovyklos neoficialiam vadovui Richardui Sheridanui pasiūlė apie 3 milijonus svarų.

R.Sheridanas pareikalavo mažiausiai dvigubai tiek, ir derybos nutrūko.

Tiek milijonų svarų britų mokesčių mokėtojams jau kainavo dėl airių klajoklių metų metus besitęsianti teisinė karuselė.