Be nuolatinės vyriausybės gyvenančioje Belgijoje – naujas posūkis. Nesutariantys, kas turėtų vadovauti jų šaliai, flamandai ir valonai, regis, pralaužė derybų ledus.
Nauja krizė Belgijos karalių Albertą II vakar privertė nutraukti savo atostogas Prancūzijos pietų kurorte Nicoje ir skubiai grįžti į Briuselį.
Jis tradiciškai atlieka taikdario vaidmenį tarp bendros kalbos niekaip nerandančių valonų ir flamandų.
Prancūzakalbės Valonijos ir olandiškai kalbančios Flandrijos politinės partijos vakar vėl sėdo prie derybų stalo.
Iš pradžių viltasi, kad pagaliau paskirti naująjį premjerą didelių kliūčių nebus.
O Belgijos politikai, regis, nusprendė paaštrinti pasaulio kiek primirštą krizę. Tik ji gali baigtis visiškai ne taip, kaip būgštavo skeptikai.
Vilčių susitarti daugiau?
Po daugybės tragikomišką serialą menančių, prasidedančių ir aklavietėje vis atsiduriančių derybų ir būgštavimų, kad karalystė suskils į dvi šalis, nuo rugpjūčio vidurio atrodė, jog reikalai vėl linksta į gerąją pusę.
Plačios ekonominės ir socialinės autonomijos savo regionui siekiančios flamandų partijos ir į bendrą sveikatos apsaugos bei pensijų sistemą įsikibę Valonijos socialistai vėl buvo susėdę prie derybų stalo.
Tačiau trečiadienio naktį komos ištiktą Belgijos politiką sukrėtė insultas. Valonijos socialistų partijos vadovas Elio Di Rupo, kuriam buvo pavesta sudaryti naują vyriausybę, po 15 valandų trukusių derybų pareiškė: derybos vėl atsidūrė ties žlugimo riba.
Drama – dėl valonų teisių
Derybos dar kartą įstrigo ne tiek dėl esminio autonomijos klausimo, kiek dėl vienos detalės: dėl kalbinių ir administracinių lengvatų: prancūzakalbiai valonai flamandų valdomose Briuselio apylinkėse nori, kad prancūzų kalba ir toliau būtų vartojama oficialiai.
Iki vakaro užsitęsusios Valonijos ir Flandrijos partijų derybos priminė įtempto siužeto trilerį.
„Nuo šio galutinio pabandymo priklausys šalies ateitis”, – dramatizmo nevengė E.Di Rupo. Bet dramos pabaiga, regis, buvo laiminga ir netgi kiek netikėta: abiejų partijų šaltiniai patvirtino, kad derybos vyksta kaip niekada sėkmingai.
Laikinajam būti atsibodo
Naujasis derybų žlugimas sunerimti vertė ir todėl, kad laikinai premjero pareigas einantis Yves’as Letermas pareiškė, jog iš šio posto ketina atsistatydinti, vėliausiai – iki gruodžio 31 dienos.
Jam pasiūlyta tapti Paryžiuje įsikūrusios Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) generalinio sekretoriaus pavaduotoju.
Pasak šaltinių, gerą pasiūlymą Y.Letermui įteikusi OECD neketino laukti dar vienų ar poros metų, kol Belgija pagaliau turės vyriausybę. O ją suformuoti tiesiog būtina.
Valonai ir flamandai politiniai apžvalgininkai sutaria, kad nauji pirmalaikiai rinkimai nebūtų išeitis. Jų rezultatas vėl būtų labai panašus.
Tiesa, laikinoji vyriausybė geba tvarkyti visus kasdienius reikalus, o savivaldybės Belgijoje turi gana plačią autonomiją.
Todėl belgai nuolatinės federalinės valdžios stygiaus faktiškai nejaučia.
Bet tik nuolatinė vyriausybė galėtų pradėti pensijų, darbo teisės ir kitas šalies ateičiai būtinas struktūrines reformas, sudaryti kitų metų biudžetą.
Ekspertai sutaria, kad nesibaigianti politinė krizė Belgijoje gali pavirsti ir ekonomine bei finansine rykšte, mat pasitikėjimas šalimi, kurioje – bevaldystė, anksčiau ar vėliau kris.
Jau pagerino pasaulio rekordą
Vyriausybės neturinčios šalies rekordas anksčiau priklausė Irakui. 2009 metais vyriausybė ten prisiekė prabėgus 289 dienoms po rinkimų.
Tačiau Belgija šį „rezultatą” ne tik pagerino, bet ir gerokai pralenkė. Šalis be vyriausybės gyvena nuo 2010 metų birželio 13-osios, kai šalyje vyko parlamento rinkimai, – 460 dienų.
Ir pastaroji, ir visos ankstesnės politinės krizės Belgijoje kilo dėl dviejų skirtingai – olandiškai ir prancūziškai kalbančių regionų nesutarimų.
Olandiškai kalbantys flamandai ir prancūzakalbiai valonai nesutaria ne tik tarpusavyje, bet ir dėl dvikalbio Briuselio regiono. Dėl tokios regionų nesantaikos per pastaruosius 8 metus Belgijoje pasikeitė jau 7 vyriausybės.
Šalyje jau senokai kalbama, kad Belgijos Karalystė pamažu gali suskilti į dvi dalis – šiaurinę Flandriją ir pietinę Valoniją ir vieną dieną išgaruoti nuo Europos žemėlapio.