Praksedžio Gvadalupe Gerero miestelio prie Meksikos sienos su JAV valdžia pavasarį net neabejojo: vos 21 metų sulaukusi moteris daugiau nebenori dirbti sunkaus ir rizikingo darbo – vadovauti Praksedžio Gvadalupe Gerero policijai.
Mat Čihuahua valstijoje, kurioje yra šis miestelis, susikerta pagrindiniai narkotikų keliai. Gaujų susirėmimai tiek tarpusavyje, tiek su policija ir kariais jau kainavo tūkstančius gyvybių.
O pati M.Valles-Garcia tylėjo. Niekas net nežinojo, kur ji. Dabar pasitvirtino tai, ką buvo galima nuspėti, – mergina paspruko į JAV.
Sulaukusi daugybės grasinimų, ji kovo 4-ąją į visureigį įsisodino tėvus, seseris, vyrą, vienų metų sūnelį ir nuskubėjo prie Meksikos sienos su JAV.
Amerikiečiai nedvejodami įsileido M.Valles-Garcią. O meksikietė nujaučia: „Greičiausiai čia liksime visam laikui. Norėčiau grįžti, bet tada būsiu nužudyta.”
M.Valles-Garcia iš Praksedžio Gvadalupe Gerero iš tiesų pabėgo pačiu laiku.
Kovo 5-osios naktį į jos namus įsiveržė ir juos nusiaubė miestelyje veikiančios narkotikų prekeivių gaujos smogikai.
Į nuovadą atsiuntė galvą
Iš pirmo žvilgsnio M.Valles-Garcia atrodo net mergaitiškai. Ji nedidelio ūgio, tylaus balso.
Bet ši kriminologijos bakalauro laipsnį turinti meksikietė per tą trumpą laiką, kol vadovavo miestelio policijai, įgijo gausybę priešų. Galingų ir itin nuožmių.
Nenuostabu, mat šis miestelis yra atsidūręs pačiame narkotikų prekeivių gaujų karų epicentre. Kadaise rami ūkininkų bendruomenė virto viena pavojingiausių vietų visoje Meksikoje.
Kvaišalų, kurių vertė maždaug 300 mlrd. dolerių, kasmet į JAV išgabenančių kartelių susirėmimai nuo 2006 metų jau nusinešė daugiau nei 40 tūkst. žmonių gyvybių.
Šiaurinėje Čihuahua valstijoje, Siudad Chuareso mieste, kur šeimininkauja karteliai, ir aplinkiniuose miesteliuose su narkotikų mafija susijusių mirčių užfiksuojama ypač daug.
Dėl narkotikų kontrabandos į JAV maršrutų įsiplieskusi kova vien Čihuahua valstijoje kainavo 4,5 tūkst. gyvybių – ir gaujų narių, ir niekuo dėtų praeivių.
Pavyzdžiui, prieš M.Valles-Garcią Praksedžio Gvadalupe Gerero policijos vadovo postą užėmęs Juanas Manuelis Carbajalis buvo suvarpytas kulkų tiesiog gatvėje.
O jo pirmtakas Martinas Castro Martinezas apskritai dirbo vos keturias dienas. Tuomet jis buvo pagrobtas, o po kelių dienų policijos nuovada sulaukė siuntinio – jo galvos šaldiklyje.
Miestelis visiškai pasikeitė
Visai logiškas klausimas: kodėl M.Valles-Garcia norėjo tokio darbo, už kurį dažnas atlygis – mirtis?
„Maniau, kad galėsiu ką nors pakeisti, – jau savo naujuosiuose namuose El Pase pasakojo meksikietė. – Juk tai buvo mano gimtinė, o man nepatiko, kas ten vyko. Maniau, kad kaip vietinė, beginklė mergina pagerinsiu situaciją.”
Anot M.Valles-Garcios, Praksedis Gvadalupe Gereras palyginti neseniai buvo tylus ir saugus miestelis.
Moteris prisimena, kad prieš keliolika metų miestelio meras nuolat organizuodavo šokius, net tradicines meksikietiškas fiestas. Atvykdavo ir turistų.
„Tačiau man augant padėtis vis blogėjo. Į miestą ėmė atvykti vis daugiau žmonių, kurių vietiniai anksčiau nebuvo matę.
Netrukus ėmė dingti žmonės – mano draugai, buvę klasės draugai. Kartais jų kūnai būdavo randami, bet dažniausiai ne. Visus mus ištiko šokas”, – pasakoja M.Valles-Garcia.
„Vėliau pastebėjau, kad tie patys kuklūs paaugliai, su kuriais kartu ėjau į mokyklą, ėmė važinėti prabangiais automobiliais.
Kai paklausdavau jų, iš kur gavo pinigų, jie teištardavo: „Juk aš dirbu.”
Vis dėlto visi žinojome, ką tie vaikinai veikia ir kam jie dirba”, – pripažįsta moters.
Pasak jos, ilgainiui buvo nužudyti, pabėgo ar tiesiog dingo daugelis jos mokyklos draugų.
Sulaukė grasinamo skambučio
Praėjusių metų spalį pradėjus dirbti iš pradžių sekėsi neblogai. M.Valles-Garcia ir išskirtinai moteriška jos komanda kasdien varstė miestelio gyventojų namų duris.
Pagrindinis tikslas – įtikinti tėvus atidžiau stebėti, ką veikia jų atžalos. Bendrauta ir su vaikais – pareigūnės bandė numalšinti paauglių norą paaugus prisidėti prie gaujų.
„Žinoma, labai bijojome. Tačiau vis tiek norėjau daryti tai, ką darėme. Troškau pakeisti situaciją ir, regis, visai gerai sekėsi”, – teigia M.Valles-Garcia.
Tačiau šių metų vasarį moteris išgirdo pirmuosius grasinimus. Ji buvo su mama, kai suskambo mobilusis telefonas.
„Bet nerodė telefono, iš kurio skambinama, numerio. Kiek sudvejojau, ar atsiliepti, bet pamaniau, kad tai tik pokštas.
Kažkoks vyras trumpai pareiškė: „Ar negavote žinutės? Jūs čia nereikalinga”, – prisimena M.Valles-Garcia.
Jauna moteris teigia tuomet smarkiai supykusi ir atrėžusi: „Su jumis neturiu jokių reikalų. Neturiu ginklo ir jumis nesidomiu. Aš tedirbu savo darbą – padedu bendruomenei.”
Amerikiečiai sutiko įsileisti
M.Valles-Garcia tęsė darbą, bet jau bijodama: „Netgi vidury dienos susigūždavau, jei pro mane, einančią gatve, lėtai pravažiuodavo automobilis.”
„Kai apie skambutį papasakojau merui, jis prisipažino, kad tas pats nutiko ir jam.
Visai logiškas klausimas: kodėl M.Valles-Garcia norėjo tokio darbo, už kurį dažnas atlygis – mirtis?
„Maniau, kad galėsiu ką nors pakeisti, – jau savo naujuosiuose namuose El Pase pasakojo meksikietė. – Juk tai buvo mano gimtinė, o man nepatiko, kas ten vyko. Maniau, kad kaip vietinė, beginklė mergina pagerinsiu situaciją.”
Anot M.Valles-Garcios, Praksedis Gvadalupe Gereras palyginti neseniai buvo tylus ir saugus miestelis.
Moteris prisimena, kad prieš keliolika metų miestelio meras nuolat organizuodavo šokius, net tradicines meksikietiškas fiestas. Atvykdavo ir turistų.
„Tačiau man augant padėtis vis blogėjo. Į miestą ėmė atvykti vis daugiau žmonių, kurių vietiniai anksčiau nebuvo matę.
Netrukus ėmė dingti žmonės – mano draugai, buvę klasės draugai. Kartais jų kūnai būdavo randami, bet dažniausiai ne. Visus mus ištiko šokas”, – pasakoja M.Valles-Garcia.
„Vėliau pastebėjau, kad tie patys kuklūs paaugliai, su kuriais kartu ėjau į mokyklą, ėmė važinėti prabangiais automobiliais.
Kai paklausdavau jų, iš kur gavo pinigų, jie teištardavo: „Juk aš dirbu.”
Vis dėlto visi žinojome, ką tie vaikinai veikia ir kam jie dirba”, – pripažįsta moters.
Pasak jos, ilgainiui buvo nužudyti, pabėgo ar tiesiog dingo daugelis jos mokyklos draugų.
Jis irgi sulaukė grasinimų”, – teigia meksikietė.
Skambučiai nesiliovė, o M.Valles-Garcia su siaubu suvokė, kad nusikaltėliai apie jos kasdienybę žino vis daugiau: kur ir kada ji pietauja, kada baigia darbą.
Galiausiai moteris nebeištvėrė. Kovo 4-osios rytą ji sukvietė savo šeimos narius į namus ir sėdo į pigiai įsigytą visureigį.
„Niekam nieko nesakėme – tiesiog išvykome, būtiniausius daiktus susikrovę į krepšius.
Mano tėvas buvo įsiutęs, o motina visą laiką raudojo.
Buvo labai baisu, nes manėme, kad mūsų automobilį gali bet kada sustabdyti, – pasakoja M.Valles-Garcia. – Vis dėlto pasiekėme pasienį, kur išklojau amerikiečiams savo istoriją.
Kai jie sutiko mus įsileisti, pagaliau lengviau atsikvėpiau, nors ir nemokėjau nė žodelio angliškai. Mums čia nėra lengva – kol kas negalime dirbti. Bet jau geriau būti gyvai Amerikoje nei nušautai Praksedyje Gvadalupe Gerere.”
Pavojingiau nei Afganistane
Miestelio meras Jose Luisas Guerrero sutinka: čia iš tikrųjų labai sunku.
Dar prieš šešerius metus miestelyje gyveno 10 tūkst. žmonių, tačiau dabar jų likę vos 4 tūkst. Likusieji 6 tūkst. pabėgo, buvo nužudyti arba dingo be žinios.
Vis dėlto J.L.Guerrero į ateitį žvelgia su viltimi: „Mano pareiga yra bandyti išsaugoti mūsų trapią bendruomenę.
Reikia nutraukti šį beprasmį kraujo liejimą.”
Meras žino, kad bus nelengva. Žino ir tai, kad ir jo paties gyvybė nuolat kabo ant plauko.
Prieš tai mero pareigas ėjęs Rito Grado Serrano praėjusių metų spalį kartu su sūnumi buvo nušauti tiesiog savo namuose.
„Puikiai suprantu, kad statistiškai paprastiems žmonėms Čihuahua valstijoje yra pavojingiau net negu Afganistane.
Čia vyksta tikras karas, bet viliuosi, kad jis kada nors baigsis”, – teigia J.L.Guerrero.
Kova su karteliais – be rezultatų
* Ilgą laiką narkotikų kontrabanda nebuvo didelė Meksikos problema. Dar prieš du dešimtmečius tiek Šiaurės, tiek Pietų Amerikos kvaišalų rinkoje šeimininkavo Kolumbijos karteliai.
* Tačiau prieš kelerius metus situacija pasikeitė iš esmės. Kolumbiečius pakeitė Meksikos grupuotės, užvaldžiusios visus kvaišalų kontrabandos į paklausią JAV rinką maršrutus.
* Skaičiuojama, kad vidutiniškai per metus į Ameriką patenka narkotikų, kurių vertė – 300 mlrd. dolerių.
* Kartelių – ne vienas. Grupuotės kovoja dėl pelningų kontrabandos maršrutų, o susirėmimai kainuoja vis daugiau gyvybių.
* Nuo 2006-ųjų, kai Meksikos prezidentas Felipe Calderonas paskelbė karą karteliams, žuvo daugiau nei 40 tūkst. žmonių.
Blogiausia situacija šiaurinėse šalies valstijose, esančiose ties siena su JAV.
* Nors į kovą su nusikaltėliais buvo mesta net 80 tūkst. policininkų ir karių, aukų tik daugėja. Pavyzdžiui, 2007 metais buvo nužudyta 2,8 tūkst. žmonių, o pernai žuvo net 15,3 tūkst. meksikiečių.
* Kovoti su karteliais Meksikai padeda ir JAV. Nuo 2008 metų Vašingtonas Meksikui kasmet skiria po 1,6 mlrd. dolerių. Nepaisant to, padėtis nė kiek negerėja.
* Pernai Pentagonas slaptame dokumente išreiškė susirūpinimą, kad užsitęsus karui su karteliais Meksika gali žlugti kaip valstybė.
* O respublikonų kandidatu į prezidentus siekiantis tapti Teksaso gubernatorius Rickas Perry pareiškė, kad į
Meksiką mielai pasiųstų JAV kariškius.
* Priimti amerikiečių karius anksčiau buvo sutikusi Kolumbija. Tačiau Meksika kategoriškai atsisako svarstyti tokią galimybę.