Kad Pietų Osetijoje jau rūksta pilietinio karo dūmai, pirmieji prabilo ne Cchinvalio priešai.
Jokios „gruzinų propagandos” įžvelgti nepavyks, mat apie naują konfliktą pareiškė 106 čečėnai – tai Čečėnijos vidaus kariuomenės bataliono „Vostok” kariai. Jie – Pietų Osetijos gelbėtojai, lojalūs Kremliui.
Pietų Osetijoje batalionas ypač pasižymėjo 2008 metų rugpjūtį, Rusijos ir Gruzijos penkių dienų karo metu. Karas baigėsi, o čečėnai pasiliko budėti. Ir nutarė netylėti, todėl viešu laišku kreipėsi į Rusijos karinių pajėgų vyriausiąjį vadą, prezidentą Dmitrijų Medvedevą.
Valdžią uzurpavo klanas
„Mes aktyviai dalyvavome operacijoje priverčiant Gruziją siekti taikos. Mus entuziastingai sutiko šios daug iškentėjusios respublikos liaudis, ir mes tikėjome, kad šiai žemei atnešime taiką ir ramybę. Bet šios viltys neišsipildė, nes Pietų Osetijos liaudis dabar patiria represijas jau iš savo vadovybės”, – rašė susirūpinę čečėnai.
Vadovybė – tai 47 metų Eduardas Kokoitas, buvęs laisvųjų imtynių čempionas ir komjaunimo funkcionierius.
Jis dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, gruzinų ir osetinų priešpriešos įkarštyje, sukūrė kovinį Osetijos gynėjų būrį. 2001-aisiais buvo išrinktas nepriklausomybę nuo Gruzijos paskelbusios Pietų Osetijos vadovu. Ir vėl perrinktas į šį postą 2006-aisiais.
Be to, vadovybė – tai ir giminaičiai, ir artimiausi prezidento E.Kokoito bendražygiai, užėmę visus daugiau arba mažiau reikšmingus respublikos valdžios postus ir pamynę po savo padu vietos verslą.
Įspūdinga Maskvos pagalba
E.Kokoito klano nariai kontroliuoja visus finansinius išteklius, kurie patenka į Pietų Osetiją iš Rusijos: tiesioginę finansinę paramą, humanitarinę pagalbą, pinigus.
Tai – didžiulės lėšos.
Pavyzdžiui, 2011 m. patvirtintas 10 mlrd. 36 mln. rublių (apie 850 mln. litų) respublikos biudžetas, iš kurių nuosavos šalies lėšos sudarė tik 297 mln. 856 tūkst. rublių (apie 25 mln. litų).
Likusi dalis – dotacijos iš Rusijos. Beje, vietoj valdžios nurodomo 72 tūkst. respublikos gyventojų skaičiaus iš tikrųjų gyvena ne daugiau kaip 15–20 tūkst.
Tai reiškia, kad realus kiekvieno Pietų Osetijos respublikos gyventojo aprūpinimas iš biudžeto sudaro sumą, atitinkančią 40–54 tūkst. litų. Tai keturis ar net penkis kartus viršija analogišką paties turtingiausio Rusijos miesto – Maskvos rodiklį.
Tad nejau Pietų Osetijoje visi gyvena kaip turtuoliai? Anaiptol. Iš tikrųjų posovietinėje erdvėje vargu ar galima rasti skurdesnį regioną nei Pietų Osetija.
Statybose išgaravo milijonai
Vietinė valdžia dėl savo bėdų kaltina „gruzinišką agresiją” – neva karas viską sugriovė.
Bet ekspertai tokius pasiteisinimus mala į miltus.
„Gruzija po 2008 m., mažiau nei per metus, visiems savo pabėgėliams – daugiau nei 20 tūkst. žmonių – pastatė namus, kurių vertė – 25 tūkst. dolerių (apie 60 tūkst. litų).
Rusija išleido Pietų Osetijoje jau beveik milijardą dolerių. Žinant, kad po karo ten pasiliko ne daugiau kaip 15 tūkst. gyventojų, vadinasi, vienam žmogui tenka kone 70 tūkst. dolerių (apie 168 tūkst. litų).
Kažkodėl už šiuos pinigus mažai kas padaryta”, – teigė garsi žurnalistė ir rašytoja Julija Latynina, kuri specialiai gilinosi į Pietų Osetijos problemą.
Pietų Osetijoje paprastai gyvena didelės šeimos – po 4–5 žmones ir daugiau, todėl subombarduotiems privatiems namams atstatyti ar naujiems statyti Rusija išskyrė 200–300 tūkstančių dolerių (apie 480–720 tūkst. litų) skaičiuojant vienai šeimai.
Maskvoje tiek kainuojantys namai statomi nebent prestižiškiausiose vietose, pavyzdžiui, Rubliovkoje. O Pietų Osetijoje faktiškai nestatoma nieko.
Korupcija stebino net rusus
Iki šiol iš šios taisyklės buvo tik viena išimtis. Dar 2008-ųjų rugpjūtį vieną Cchinvalio – Pietų Osetijos sostinės rajonų ėmėsi atstatyti Maskva. Savarankiškai, savo jėgomis.
Vietos valdžia mėgino prieštarauti: „Jūs duokite pinigų ir statybinių medžiagų, o toliau mes patys tvarkysimės.” Tuometis Maskvos meras Jurijus Lužkovas sugebėjo pasiekti savo tikslą ir pinigų osetinams nepatikėjo.
Ir štai rezultatas: šią vasarą naujasis Maskvos meras Sergejus Sobianinas iškilmingai perdavė Cchinvaliui gyvenamąjį rajoną „Moskovskij”.
Tai yra 200 ištaigingų kotedžų, aštuoni trijų aukštų 17-os butų gyvenamieji namai, mokykla, 600 moksleivių, du 95 vietų vaikų darželiai, prekybos centras.
Visa tai buvo pastatyta dar praėjusių metų gruodžio mėnesį, bet vietinė valdžia, rasdama įvairių priežasčių, atsisakė priimti pastatytą rajoną.
Kitaip sakant, bandė bent pabaigoje atsikąsti iš Maskvos dovanos kokį nors kąsnelį.
Sugrįžę iš Cchinvalio Maskvos statybininkai pasakojo, kad niekur nematė tokios viską apimančios korupcijos kaip Pietų Osetijoje. O juk Rusijoje statybos ir korupcija – neatsiejami dalykai.
„Už tą milijardą dolerių, kurį Rusija davė respublikai atstatyti, seniausiai buvo galima kiekvienam valkataujančiam šuniui pastatyti po marmurinę būdą, o mieste, kaip ir anksčiau, stūkso griuvėsiai”, – kalbėjo vienos Maskvos statybos valdybos viršininkas.
Išvydo netikėtą vaizdą
Griuvėsiais virto ne tik gyvenamieji namai. Į Pietų Osetiją nuvykęs „Radio svoboda” korespondentas Olegas Kusovas stebėjosi pamatytais vaizdais.
„Iki 2008-ųjų turgūs, esantys rusų teritorijoje Kaukaze – Vladikaukazo, Mozdoko – buvo užversti vaisiais ir daržovėmis iš Pietų Osetijos, o po 2008-ųjų vaizdas tapo priešingas. Į Pietų Osetiją jau vežami vaisiai iš Mozdoko, Nalčiko, Vladikaukazo ir kitų vietų”, – teigė O.Kusovas.
O juk ten kupinos gėrybių vietos, kur buvo daug sodų, nuostabios vynuogių, obelų rūšys. Gruzijos vyndariai pasakojo, kad būtent ten buvo gera žaliava šampanizuotam vynui gaminti.
Bet po to, kai iš Pietų Osetijos ginklu buvo išvaryti etniniai gruzinai, pasirodė, kad pagrindinė žemės ūkio produkcijos dalis iš Pietų Osetijos, kuri buvo išvežama į Šiaurės Kaukazą, buvo superkama iš vietos gruzinų. Gruzinų nebeliko – verslas sustojo.
Slėpė tikrąją padėtį
Nelemtąjį 2008-ųjų rugpjūčio karą dėl visko linkę kaltinti žmonės dažnai esą pamiršta, kad tokia Pietų Osetija – korumpuota, didžiąją dalį Maskvos pagalbos tiesiog išvagianti – buvo jau kone dešimtmetį.
„Dar iki karo E.Kokoitui plaukė didžiuliai pinigai, skirti Pietų Osetijai.
Nepaisant to, padėtis buvo lygiai tokia pati: gruzinų kaimai klestėjo, ten buvo nutiesti keliai, pastatyti namai.
Ten buvo daugybė tvarkingų naujausių degalinių ir parduotuvėlių. Suprantama, kad daugiausia tai buvo paviršinė gerovė, Gruzija tam skyrė pinigus neatlygintinai”, – pasakojo J.Latynina.
Bet šie pinigai realiai atitekdavo anklavui ir savo klestinčiu vaizdu kėlė Pietų Osetijos valdžiai didelę problemą.
Nusirista iki to, jog E.Kokoitas buvo priverstas užtverti kelius į gruzinų kaimus, kad žmonės ten nesilankytų ligoninėse ir apskritai savo gyvenimo lygio nelygintų su gruziniškuoju. Dėl to, anot J.Latyninos, iš dalies ir prasidėjo karas.
Konkurentus šalino be skrupulų
Beje, visa tai gerai žinoma Maskvoje ir Kremliuje. Tiesą apie padėtį Pietų Osetijoje pasakojo ne tik žurnalistai. Ten jau du kartus lankėsi Rusijos audito rūmų auditoriai, atskleidę milžiniškus vietos vadovybės piktnaudžiavimus.
Šiemet jau trūko Pietų Osetijos gyventojų kantrybė, nes baigėsi antrasis, paskutinis, prezidento E.Kokoito įgaliojimų laikas. Tuomet pasklido kalbos, kad E.Kokoitas pagal Vladimiro Putino pavyzdį ruošia dirvą savo įpėdiniui.
„Aš nesirengiu niekur išeiti!” – pareiškė respublikos vadovas.
Jei E.Kokoitas nesiruošia pasitraukti, tai reiškia, kad geriau jam nestoti skersai kelio.
Kai kurie drįso. Iš pradžių buvo užmuštas Soslanas Chugajevas – vienas visuomeninio-politinio judėjimo „Pirmyn, Osetija!” lyderių.
Jis kandidatu į Pietų Osetijos prezidentus iškėlė Albertą Džusojevą – dar vieną politinį E.Kokoito priešininką.
A.Džusojevui dalyvauti rinkimuose neleido vietos rinkimų komisija.
Po to respubliką sudrebino dar vienas incidentas: 200 ginkluotų kariškių įsiveržė į parlamento posėdžių salę ir pareikalavo priimti konstitucijos pataisas, leidžiančias E.Kokoitui balotiruotis trečiai kadencijai.
Bet deputatai atsisakė paklusti. Vis dėlto E.Kokoitui pasisekė įtraukti į rinkimų įstatymą punktą dėl sėslumo cenzo kandidatui į prezidentus: nuolatinis gyvenimas Pietų Osetijos teritorijoje ne mažiau nei 10 metų.
Tokiu būdu E.Kokoitas iš varžovų sąrašo pašalino Džambolatą Tedejevą – vieną labiausiai gerbiamų, iš Pietų Osetijos kilusių asmenų. Jis – vyriausiasis Rusijos laisvųjų imtynių rinktinės treneris ir jau kurį laiką gyvena Maskvoje.
Beje, iš pradžių prieš D.Tedejevą buvo surengtas pasikėsinimas susprogdinant automobilį netoli jo namo Cchinvalyje.
Paskui vietos policija pamėgino suimti E.Kokoito varžovą neva už masinių neramumų organizavimą. O iš tikrųjų – už surengtą ikirinkiminį mitingą.
Bet apie 700 D.Tedejevo šalininkų, apsupusių jo namą glaudžiu ratu, neleido savavaliauti.
Dar po dienos jį paprasčiausiai deportavo iš respublikos su ginkluota apsauga ir pažadėjo nepraleisti per sieną tol, kol Pietų Osetijoje neįvyks prezidento rinkimai.
Dėl valdžios lies kraują?
Ironiška: prezidento rinkimai paskirti lapkričio 13 dieną, nors E.Kokoitas vis dar aiškina, kad juose nedalyvaus – neleidžia įstatymas. Savo įpėdiniu jis ketino iškelti artimą giminaitį – respublikos generalinį prokurorą.
Bet neseniai tapo žinoma, kad Pietų Osetijos laukia kitas scenarijus.
Cchinvalyje išplatintas opozicijos vadovų ir žinomų Pietų Osetijos visuomeninių veikėjų atviras laiškas su perspėjimu: E.Kokoitas ir jo aplinka rengia konstitucinį perversmą.
„Jie planuoja sušaukti parlamento sesiją. Jos metu paskelbs apie parlamentinės respublikos sukūrimą, skirs parlamento pirmininku E.Kokoitą.
Naujam prezidentui bus paruoštas marionetės vaidmuo „kokoitiškos” grupuotės rankose”, – sakoma laiške.
Kaip į tai sureaguos opozicija, nežinoma. Remiantis Cchinvalyje dislokuoto čečėnų bataliono „Vostok” informacija, respublikoje gali prasidėti ginkluoti E.Kokoito priešininkų veiksmai.
Tai reiškia, kad valdžia panaudos jėgą, ir tuomet prasidės brolžudiška kova.
Prieš gruzinus kovęsi čečėnai tikina nenorintys dalyvauti svetimame pilietiniame kare.
Tačiau kaip gali įsikišti rusai, jei Rusijos pasus turintiems asmenims E.Kokoitas iki rinkimų uždraudė atvykti į savo šalį? Atsakymo iš Kremliaus kol kas nėra, nors ekspertai perspėja: kaistant įtampai ginklai žvanga vis garsiau.
Tačiau samdomas žudikas iššovė S.Chugajevui penkis kartus į nugarą, po to paleido kontrolinį šūvį į galvą.