Parodoje „Leonardo da Vinci: tapytojas Milano dvare” tik paveikslas „Madona tarp uolų” priklauso Londono nacionalinei galerijai. Likę tapybos darbai po ilgų derybų pasiskolinti iš kitų pasaulio muziejų.
L.da Vinci „Dama su šermuonėliu” atkeliavo iš Krokuvos Vavelio. Paveikslas priklauso Czartoryskių šeimos fondui. Sankt Peterburgo valstybinis Ermitažas labai nenoriai paskolino paveikslą „Madona Lita” – dėl šio kūrinio priskyrimo L.da Vinci pasaulio ekspertams pastaruoju metu buvo kilę abejonių.
Rikiavosi ilgos eilės
Lapkričio 9-ąją prie Londono nacionalinės galerijos rikiavosi lankytojų eilės, reguliuojamos apsaugininkų.
Pirmenybę tądien turėjo spaudos atstovai, galerijos abonementų turėtojai, rėmėjai. Pranašaujama, kad paroda gali pasiekti lankomumo rekordą.
Dėl ko kilo šis ažiotažas? Pirmąkart istorijoje po vienu stogu rodoma šitiek daug L.da Vinci darbų.
Parodos rengėjai apsiribojo atspindėti tik ankstyvąjį genijaus kūrybos periodą – jo darbus Milano dvare ir Ludovico Sforzos užsakymus. Tačiau L.da Vinci tapybą papildo ir piešiniai, taip pat jo mokinių ir sekėjų kūriniai, atskleidžiantys, kaip greitai talentingojo dailininko atradimus pasigaudavo kiti Milano menininkai.
Įdomiausia, kad parodos rengėjai L.da Vinci sekėjų darbais nesistengia tarsi užpildyti erdvės. Priešingai – kai kurių L.da Vinci kūrinių sugretinimas su jais yra lemiamas.
Ginčai dėl autorystės
Apsilankius parodoje atsiveria unikali galimybė vienoje vietoje pamatyti ir palyginti L.da Vinci kūrinius. Bent šiek tiek apie meno istoriją nutuokiantiems tai – didžiulė intriga.
Galima įsivaizduoti aršias ne tik žinovų, bet ir parodos lankytojų diskusijas apie tai, ar L.da Vinci iš tiesų nutapė naujausią atradimą – Jėzaus Kristaus atvaizdą „Salvator Mundi” („Pasaulio Išganytojas”), neseniai aptiktą privačioje kolekcijoje.
Žinoma ne viena šio kūrinio tapybinė kopija, jis plito ir raižinių pavidalu, bet tik nuvalius ir ištyrus šį paveikslą paaiškėjo, kad pirminiame tapybos sluoksnyje jo autorius, kad ir kas jis būtų, pakeitė laiminančios plaštakos nykščio padėtį.
Bet nors kiek susipažinęs su tapybos technologija žino, kad kopijuotojai tokių dalykų neišdarinėja.
Iškėlė gausybę sąlygų
Kita neabejotina intriga – Ermitaže saugomo paveikslo „Madona Lita” autorystė, dėl kurios priskyrimo L.da Vinci teptukui ekspertai yra pradėję abejoti.
Ermitažas šį kūrinį skolino itin nenoriai – iškėlė gausybę sąlygų, mainais panoro pasiskolinti du Londono nacionalinėje galerijoje saugomus Carlo Crivelli ir Tiziano darbus.
Be to, rusai pareikalavo, kad „Madonos Litos” aprašymą kataloge parengs Ermitažo specialistai. Taigi net tarp eilučių nebus palikta vietos mokslinei abejonei dėl autorystės.
Londono nacionalinės galerijos parodos kuratorius Luke’as Sysonas tai pakomentavo diplomatiškai: „Norime likti neutralūs. Šį kūrinį skolinamės kaip Leonardo da Vinci darbą, todėl ir apraše jis bus pristatytas kaip Leonardo da Vinci. Tačiau vien kūrinių sugretinimas ir proga pamatyti juos kartu suteiks neįkainojamą galimybę juos įvertinti...”
Palyginti galima ir du „Madonos tarp uolų” variantus – ankstesnį, priklausantį Paryžiaus Luvrui, ir vėlesnį, saugomą Londono nacionalinėje galerijoje.
Abu darbai eksponuojami vienoje salėje. Jie labai skirtingi, tad klausytis parodos ekspertų aiškinimo, kodėl taip yra, – dar viena intriga.
Stebina talentų puokštė
Net ir tie žiūrovai, kurie nesiruošia abejoti dėl kūrinių autorystės, parodoje patirs nepaprastą malonumą ir sužinos daug naujų dalykų.
Daugelį turėtų dar kartą nustebinti pati L.da Vinci asmenybė, jo talentų įvairovė.
Juk į L.Sforzos dvarą jis iš pradžių buvo pasamdytas ne kaip tapytojas, o kaip talentingas muzikantas.
Bet neilgai trukus muzikantas įrodė, kad gali būti kur kas produktyvesnis kaip tapytojas.
Kai L.da Vinci tapo vertinamu, gerai remiamu tapytoju, jis galėjo atsidėti kitai aistrai – mokslui. Optikos, anatomijos, matematinių proporcijų, mechanikos tyrinėjimai stebina dar ir šiandien – ypač apžiūrint L.da Vinci piešinius, kuriuos iš savo neprilygstamų kolekcijų paskolino Britų muziejus ir Jos Didenybė Anglijos karalienė Elizabeth II.
Nebus nuvilti ir mėgstantys pikantiškas meno detales. Stovėdami prie iš Vavelio pasiskolinto L.da Vinci kūrinio sužinosite, kodėl L.Sforzos meilužę šešiolikmetę Cecilią Gallerani menininkas nutapė būtent su šermuonėliu.
Nuo gretimos sienos kiek piktokai į jus žvelgs kitas moters atvaizdas, priklausantis Luvrui ir vadinamas „La Belle Feroniere”. Dėl šio paveikslo autorystės ir to, kas jame pavaizduota, taip pat nemažai ginčijamasi. Parodos rengėjai jį priskiria L.da Vinci ir mano, kad jame pavaizduota teisėta L.Sforzos žmona.
Universalus žmogus
L.da Vinci buvo tapytojas, skulptorius, rašytojas, muzikantas, meno teoretikas, karo inžinierius, matematikas, anatomas, fiziologas, botanikas.
Tokių paveikslų kaip „Paskutinė vakarienė”, „Džokonda”, „Dama su šermuonėliu” autorius tapybą apibūdino tokiais žodžiais: „Geras tapytojas privalo tapyti du svarbiausius dalykus: žmogų ir jo sielą. Pirmąjį tapyti lengva, antrąjį – sunku, nes tai turi būti išreikšta kūno dalių mostais ir judesiais.”
Universalusis L.da Vinci buvo ne tik nuostabus tapytojas, bet ir unikalus išradėjas, sukūręs galybę įvairiausių mechanizmų, tarp kurių – sraigtasparnio ir tanko prototipai.