Dar prieš penkerius metus, 2006 metų birželį, per nacionalinį socialinės psichiatrijos kongresą „Socialiniai pertvarkymai ir psichikos sveikata” buvo pranešta apie valdžios ketinimą išleisti beveik milijoną psichiatrijos gydyklų pacientų.
Buvo nurodytos dvi tokio sprendimo priežastys. Finansinė – būtinybė taupyti biudžeto lėšas ir medicininė – neva namų sąlygomis psichikos ligoniai greičiau pasveiks.
Rusijos sveikatos apsaugos ministerija parengė specialią programą, pagal kurią yra suplanuota sutrumpinti pakartotinį ligonio gydymą psichiatrijos ligoninėje ir vidutinę jo gydymo trukmę apskritai.
Tiesa, buvo pažadėta iš klinikų išleistiems pacientams įsteigti ištisą parą veikiančių ambulatorinių punktų tinklą. Ketinta plėtoti ir nesunkių psichikos ligonių socialinės adaptacijos sistemą, pagelbėti jiems ieškant darbo ir būsto.
Kaip tvirtina specialistai, beveik nieko nebuvo padaryta. Užtat visoje šalyje jau likviduota daugiau kaip dešimt psichiatrijos ligoninių, kuriose buvo stebimi ir privalomą gydymo kursą gaudavo daugelis rusų, kenčiančių nuo įvairių psichikos sutrikimų. Dauguma jų, psichiatrų teigimu, po šių gydymo kursų nustoja vartoti paskirtus vaistus.
„Bet kuriuo metu juos gali ištikti krizė. Ir tuomet į akis jiems geriau nepakliūti! Šalyje visiškai sunaikinta psichikos ligonių, taip pat ir socialiai pavojingų, priežiūros dispanseriuose sistema”, – sakė Maskvos psichoanalizės instituto docentas psichiatras Vladimiras Fainzilbergas.
„Valstybė nusimetė atsakomybės už nesveikos psichikos piliečius naštą. Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo paplito nuomonė, kad psichiatrija – tiktai baudimo sritis, o iš tiesų tai itin svarbi sveikatos apsaugos sritis”, – pabrėžė Valstybės Dūmos Sveikatos apsaugos komiteto narys Olegas Kulikovas.
Kaip labai tipišką gydytojai pateikia 41 metų Aleksandro Spesivcevo pavyzdį. Jis – geriausiai žinomas rusas maniakas žmogėdra, nužudęs 19 žmonių.
Šiam vyrui buvo nustatyta šizofrenijos diagnozė po to, kai jis visą mėnesį žiauriausiais būdais kankino savo draugę Jevgeniją Guselnikovą, nusprendusią nutraukti su juo santykius. Mergina mirė nuo kankinimų, o jos kūnas buvo nusėtas pūliniais.
Bet jau po trejų metų sadistas buvo išleistas iš ligoninės. Padedamas motinos, jis į butą pradėjo vilioti vaikus ir paauglius. Sūnus juos užmušdavo ir išdarinėdavo, o motina virė mėsą.
Po atsitiktinio demaskavimo teismas nuteisė motiną 15 metų nelaisvės, o sūnus kaip nepakaltinamas nusiųstas priverstinai gydyti į Kamyšino miesto (Volgogrado sritis) ligoninę.
A.Spesivcevas ligoninėje elgiasi pavyzdingai, yra aktyvus kūrybinių vakarų dalyvis, tad artimiausiu metu jį ketinama išsiųsti į gimtąjį Novokuznecką ir gydyti ambulatoriškai.