Aiškėja daugiau detalių apie slaptą CŽV kalėjimą Rumunijoje

Tiesa, Rumunija neigia pranešimus apie slaptą kalėjimą - "Spekuliacijos", kad Nacionalinio registracinio valstybės paslapties biuro (ORNISS) rūsyje kelerius metus veikė slaptas CŽV kalėjimas, "kategoriška neigiamos", ketvirtadienį paskelbė žinyba.

Nuo 2002 metų pabaigos šis pastatas Mures gatvėje esą buvo naudojamas tik kaip ORNISS būstinė.

ORNISS yra saugomos Rumunijos valstybės paslaptys.

Kelerius metus JAV centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) Bukarešte esantį vyriausybinį pastatą kodiniu pavadinimu „Bright Light“ („Ryški šviesa“) naudojo kaip kalėjimą, kuriame buvo laikomi kai kurie svarbiausi „karo su teroru“ suimtieji.

Pastato rūsyje įrengtame kalėjime buvo laikomi kai kurie tarptautinio teroristų tinklo „al Qaeda“ nariai, tarp jų 2001 metų rugsėjo 11-osios atakų prieš Jungtines Valstijas organizatorius Khalidas Sheikhas Mohammedas, kurie 2006 metais galiausiai buvo perkelti į Gvantanamo įlankos karinę bazę Kuboje, teigė buvę JAV žvalgybos pareigūnai, informuoti apie šio slapto centro buvimą ir jo veiklą.

Apie CŽV kalėjimo buvimą Rumunijoje buvo daug spėliojama, tačiau tiksliai nebuvo žinoma, kur jis įsikūręs. Naujienų agentūra „The Associated Press“ (AP) ir Vokietijos visuomeninė televizija ARD išsiaiškino, kur veikė centras, kuriame buvo naudojami šiurkštaus tardymo metodai, ir sužinojo kitų detalių apie jo veiklą.

ARD laida apie šį CŽV kalėjimą bus rodoma ketvirtadienį.

Kalėjimas Rumunijoje priklausė vadinamųjų juodųjų centrų tinklui, kurį CŽV buvo sukūrusi užsienyje - Tailande, Lietuvoje ir Lenkijoje. Visi šie kalėjimai buvo uždaryti iki 2006 metų gegužės, o CŽV sulaikymo ir tardymo programa buvo užbaigta 2009 metais.

Kitaip nei Vilniaus apylinkėse arba vienoje Lenkijos karinėje bazėje veikęs numanomi CŽV kalėjimai, analogiškas centras Rumunijoje nebuvo įrengtas nuošalioje vietoje.

Jis veikė pastate, esančiame už poros kvartalų nuo didelio prospekto, medžiais apsodintoje gyvenamųjų namų gatvėje, šalia judraus geležinkelio.

Šiame pastate įsikūręs Rumunijos nacionalinio įslaptintos medžiagos registro biuras (ORNISS), kuriame laikoma įslaptinti NATO ir Europos Sąjungos (ES) dokumentai. Buvę JAV žvalgybos pareigūnai nupasakojo šio buvusio kalėjimo vietą ir atpažino pastatą nuotraukose.

Lapkritį duodamas interviu šiame pastate aukšto rango ORNISS pareigūnas Adrianas Camarasanas sakė, kad jo rūsyje esančios patalpos yra vienos iš saugiausių visoje Rumunijoje. Tačiau jis tvirtino, kad amerikiečiai ten niekada nebuvo įsirengę kalėjimo.

„Ne, ne. Tai neįmanoma, neįmanoma“, - jis sakė duodamas interviu ARD žinių laidai „Panorama“, prižiūrint vienam saugumo pareigūnui.

CŽV kalėjimas Bukarešte pradėjo veikti 2003 metų rudenį, kai amerikiečiai nusprendė panaikinti „juodąjį centrą“ Lenkijoje, sakė buvę JAV pareigūnai, pageidavę neviešinti jų vardų, nes jie nebuvo įgalioti pasakoti žiniasklaidai apie šią kalinimo programą.

Gabenti suimtuosius į šią įstaigą, kad jų niekas nepastebėtų, buvo palyginti paprasta. Atskraidinti į Bukareštą, kaliniai būdavo atvežami mikroautobusais, kurie įvažiuodavo į ORNISS kompleksą pro užpakalinius vartus, kurie vedė tiesiai į kalėjimą..

Ten kaliniai būdavo išlaipinami ir nuvedami į pastato pirmąjį aukštą bei rūsį.

Rūsyje buvo įrengtos šešios kameros, o kiekvienoje iš jų buvo pritvirtintas laikrodis ir nupiešta rodyklė, rodanti Mekos kryptį. Kameros buvo įrengtos ant paslankių spyruoklių, kad jose laikomi asmenys prarastų orientaciją.

CŽV atsisakė komentuoti informaciją apie šį kalėjimą.

Per pirmuosius kalinimo mėnesius kaliniams buvo ilgą laiką neleidžiama miegoti; jie būdavo apliejami vandeniu, mušami arba verčiami stovėti nepatogiose pozose, pasakojo keli buvę pareigūnai. Tačiau, pasak jų, liūdnai pagarsėjęs skandinimo imitavimas Rumunijoje nebuvo naudojamas.

Pareigūnai sakė, kad po pirminių tardymų kalinių sveikata buvo tinkamai rūpinamasi - juos reguliariai apžiūrėdavo odontologai ir gydytojai.

CŽV į šį kalėjimą netgi tiekdavo pagal musulmonų papročius paruoštą maistą iš Vokietijos miesto Frankfurto, kur įsikūręs šios agentūros operacijų Europoje štabas.

Buvę JAV pareigūnai nurodė, kad šis pastatas buvo puiki priedanga, nes jame buvo įsikūrusi vyriausybinė institucija. Kalėjimui nebuvo reikalingos ypatingos slaptumo priemonės, nes vietos gyventojai žinojo, kad šis pastatas priklauso vyriausybei. Postkomunistinės Rumunijos žmonės nebuvo linkę domėtis saugumo įstaigomis, kurios, kaip žinoma, pačios šnipinėdavo savo piliečius.

Žmogaus teisių aktyvistai ragino Rytų Europos šalis ištirti, kokį vaidmenį jų vyriausybės atliko steigiant šiuos kalėjimus, kuriuose buvo naudojami žiaurūs tardymo metodai, įskaitant skandinimo imitavimą. Šių šalių pareigūnai iki šiol neigia, kad tokie kalėjimai kada nors egzistavo.

„Žinome apie kritiką, tačiau šia tema neturime jokių žinių“, - pareiškė Rumunijos prezidentas Traianas Basescu, rugsėjį duodamas interviu AP.

Atliekant Europos Tarybos inicijuotą tyrimą, Rumunijos užsienio reikalų ministras rašytinėje pažymoje patikino: „Jokie pareigūnai arba kiti oficialūs asmenys neprisidėjo prie nepripažįstamo asmenų laisvės atėmimo arba jų priverstinio gabenimo.“

Šioje pažymoje taip pat buvo apžvelgti keli kiti vyriausybės tyrimai dėl pranešimų apie Rumunijoje neva veikusį slaptą CŽV kalėjimą.

„Tokia veikla nebuvo vykdoma Rumunijos teritorijoje“, - reziumavo ministras.

Tačiau neseniai aptikti vienos bylos teismo protokolai, buvo pateikti kaip daiktinis įkaltis, įrodantis, jog Rumunijoje veikė CŽV kalėjimas.

Šie dokumentai rodo, jog CŽV užsakymus vykdžiusios Niujorke įsikūrusios užsakomųjų skrydžių bendrovės „Richmor Aviation Inc.“ lėktuvai skraidė į Rumuniją ir iš jos į kiras vietas, įskaitant Maroką ir Gvantanamo bazę.

Buvę CŽV pareigūnai pripažįsta, jog darbas slaptame kalėjime nebuvo malonus.

Pareigūnai dirbdavo pamainomis, kurios trukdavo po 90 dienų, taip pat miegodavo ir valgydavo tame pačiame pastate. Jiems nebūdavo leidžiama išeiti iš bazės, nes tai galėjo sukelti įtarimą.

Vienas buvęs pareigūnas skundėsi, kad CŽV rūpestingai tupinėjo aplink kalinius, kurių turima informacija bėgant laikui prarasdavo vertę.

Rumunijoje ir Lietuvoje veikę kalėjimai buvo uždaryti 2006 metų pirmoje pusėje, prieš CŽV direktoriui Porteriui Gossui (Porteriui Gosui) paliekant postą.

Kai kurie kaliniai buvo išskraidinti į Kabulą, kur CŽV galėjo juos teisėtai laikyti, prieš išsiunčiant šiuos asmenis į Gvantanamą. Kiti buvo grąžinti į jų gimtąsias šalis.