NATO ateitis: ar visi galės jaustis saugūs?

Diplomatų darbotvarkė Briuselyje šią savaitę vykusiame Aljanso užsienio reikalų ministrų susitikime tarsi nežadėjo nieko intriguojama.

Jau kurį laiką NATO koridoriuose narpliojamos tos pačios problemos, suryjančios kone visą susitikimų laiką: Afganistanas, raketinė gynyba (RG), santykiai su Rusija.

Būtent pastarieji du klausimai sukėlė daugiausia aistrų Maskvai prieš rinkimus vėl sugriežtinus retoriką dėl NATO kuriamo RG skydo.

Rusija ėmė grasinti, kad, Aljansui nesutikus su Kremliaus pasiūlytomis bendradarbiavimo sąlygomis, Maskva RG skydą laikys priešišku ir nutaikys į jį savo atsakomąsias raketas.

Tokie grasinimai lyg tyčia sutapo su kai kurių NATO šalių nerimo signalais. Antai Baltijos šalys pareiškė susirūpinimą dėl Rusijos karinių pajėgumų stiprinimo prie vakarinių Rusijos sienų.

NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas kiek neįprastai sau pažėrė griežtos kritikos Rusijai dėl šios elgesio ir pašaipiai pavadino Rusijos poziciją tuščiais bauginimais.

Bet ar NATO išties politiškai ir kitomis priemonėmis pasiruošusi reaguoti į tolesnius Aljanso šalims vis didesnį nerimą keliančius veiksmus?

„Taika ir saugumas. Tai mūsų misija”, – kone visur puikuojasi kiek nuvalkiotas ir šypseną ne vienam diplomatui ar žurnalistui keliantis iššūkis.

Tuo tarpu Afganistane, nepaisant NATO diplomatų, pažanga itin trapi, o nuolatiniai išpuoliai šalyje ir nesutarimai su krovinių tiekimo kelią uždariusiu Pakistanu kelia grėsmę visai NATO operacijai.

Ne mažesnė įtampa juntama Kosove, kur NATO kariai priversti atlikti darbą, kurį turėtų dirbti Europos Sąjungos, Kosovo ir Serbijos pareigūnai – palaikyti tvarką pasienyje.

Su Rusija Aljansas, regis, taip ir nerado jokios bendros kalbos dėl NATO raketinės gynybos, o neakivaizdus apsižodžiavimas nė vienos pusės neprivertė nusileisti.

„Kambaryje, kur yra NATO ir Rusija, pasklido blogas kvapas”, – juokauja žurnalistai NATO būstinėje.

„Lietuvos ryto” paklaustas, ar NATO ketina kokiomis kitomis priemonėmis reaguoti į Kremliaus veiksmus, A.Foghas Rasmussenas prieš susitikimą su Rusijos diplomatijos vadovu Sergejumi Lavrovu pažadėjo „išvėdinti kambarį ir įpūsti šviežio oro”.

Pasibaigus susitikimui tapo akivaizdu, kad blogas kvapas liko. Bet atrodo, kad kai kuriems NATO pareigūnams ir analitikams tokie iššūkiai – tik menkos šiandienos problemos. Esą ateityje laukia kur kas svarbesni iššūkiai. Kokie jie?

A.Fogho Rasmusseno iniciatyva neseniai įkurtas Kylančių iššūkių padalinys nesvarsto, kaip gali pakrypti NATO ir Rusijos santykiai.

Analitikai nesuka galvos, kaip sklandžiai NATO galėtų pasitraukti iš Afganistano.

Iš maždaug 70 čia dirbančių NATO pareigūnų kai kurie net neslepia, kad Aljansą ateityje regi daugiau kaip politinį diskusijų forumą, o ne karinę organizaciją.

Nenuostabu, mat vadinamieji ateities iššūkiai iš pirmo žvilgsnio skamba keistokai NATO koridoriuose: kibernetinė gynyba, branduolinių ginklų ir jų platinimo saugumas, energetinis saugumas ir net pasaulio klimato kaita.

Kaip su tokiais iššūkiais ateityje kovos NATO ir ar iš viso turėtų kovoti? To paklaustas energetinio saugumo skyriaus vadovas Michaelis Ruhle nė kiek nesutrinka.

„Ką turi bendra klimato kaita su NATO? Ryšys yra. Kintant klimatui, kylant vandens lygiui arba atvirkščiai – senkant vandens šaltiniams ateityje gali kilti įvairių su tokiomis permainomis susijusių grėsmių.

Pradedant humanitarinėmis katastrofomis, į kurias NATO turi galimybių reaguoti greitai, baigiant, pavyzdžiui, konfliktais dėl vandens. Būtent todėl analizuojame šias ateities grėsmes, ieškome būdų joms užkirsti kelią”, – „Lietuvos rytui” aiškino M.Ruhle.

Kibernetinė gynyba, kuria po 2007 metų kibernetinių atakų prieš Estiją susirūpino Aljansas, – ypač mėgstamas NATO diplomatų pavyzdys.

Niekas tiksliai negali pasakyti, ar tokia gynyba tinkamai veiks ir pasiteisins, tačiau Estijoje įsteigtas Kibernetinio saugumo centras vadinamas kone pavyzdiniu.

Tokio įvertinimo siekė ir Lietuva. Ir siekis, regis, kitąmet bus apdovanotas sėkme: Lietuvoje įsteigtas Energetinio saugumo centras oficialiai turėtų tapti visos NATO centru. Jame būtų analizuojamos energetinės grėsmės, iššūkiai.

„Pavyzdžiui, kaip patenkinti energijos poreikius, apsaugoti energijos išteklius, tarkim, nuo Somalio piratų, – tai dabar yra problema.

Ir kaip išvengti tokių krizių, kokia buvo kilusi 2006 metais dėl dujų tiekimo. Arba kaip sutaupyti NATO gausiai naudojamų degalų sąskaita – visa tai gali analizuoti jūsų Energetinio saugumo centras, kuris čia vertinamas labai palankiai”, – tvirtino NATO pareigūnas.

Tačiau M.Rühle taip pat pripažino, kad prioritetų sąraše energetinis saugumas anaiptol nėra pirmosiose pozicijose.

M.Rühle pabrėžė, kad NATO turi nedaug galimybių reaguoti į energetines krizes ar padėti spręsti klausimus, susijusius su energetika.

„Taip, tai yra daugiau ES kompetencijos klausimas. Be to, mūsų padalinys dar labai jaunas ir ateityje dar laukia daug diskusijų. Būtent todėl NATO pirmiausia reikia sukurti politinius bei biurokratinius pajėgumus.

Karinius mes turime, tačiau kaip karinėmis priemonėmis kovosi su kibernetinėmis atakomis, energetiniais, aplinkos kaitos iššūkiais?” – svarstė M.Ruhle.

Kita A.Fogho Rasmusseno aktyviai propaguojama idėja – „protinga gynyba” – iš pirmo žvilgsnio skamba patraukliai.

Kiekviena NATO narė specializuojasi tam tikroje srityje ir turimais pajėgumais gali padėti kitai narei, kuri jų neturi.

Kaip sėkmingas pavyzdys Aljanse vis garsiau linksniuojama NATO oro policijos misija Baltijos šalyse.

Tačiau M.Rühle pripažino, kad ne visos NATO narės susižavėjusios „protingos gynybos” koncepcija. Buvęs JAV gynybos sekretorius Robertas Gatesas perspėjo, kad „protinga gynyba” ir panašios iniciatyvos negali būti panacėja ir vaistas nuo visų ligų.

„Kodėl NATO šalys Europoje turi turėti skirtingus naikintuvus, šarvuočius ir pan.? Kodėl negali būti vieno standartinio modelio? Žinoma, kad toks klausimas ne visiems patinka, nes esama nacionalinių interesų, o juk NATO – tai suverenių valstybių klubas, ne federacija”, – teigė M.Rühle.

M.Rühle pripažino, jog NATO negali priversti savo narių žvelgti viena kryptimi tiek formuojant gynybos biudžetus, tiek dėl dalyvavimo tarptautinėse operacijose.

„Visiškai natūralu, kad kai kurios NATO šalys elgiasi vienaip, o kitos – kitaip dėl savų interesų. NATO gali tik patarti, bet labai svarbu išlaikyti vienybę, nes būtent tai leido NATO išgyventi daugiau nei 60 metų, nepaisant to, jog nesyk mus daug kas buvo nurašęs”, – šyptelėjo M.Rühle.

Privačiai kai kurie NATO pareigūnai Briuselyje pripažino, kad Aljanso reformos ir ateities planai kartais kelia nuostabą ir tylią kritiką.

„Norėčiau pabrėžti, kad šitie planai dėl ateities iššūkių nereiškia, jog mes nukreipiame išteklius ir dėmesį kita kryptimi. NATO vis dar tebėra ir bus karinis Aljansas, 5-asis straipsnis visuomet garantuos saugumą NATO narėms”, – tarsi teisinosi M.Rühle.

Tačiau tiek jis, tiek ir oficialiai šnekėti nepanorę NATO pareigūnai pabrėžė, kad nerimo dėl Rusijos nederėtų pervertinti. Nevertėtų ir kreipti daugiau dėmesio į Maskvos grasinimus, nei Rusija nusipelno.

Antai apie galimą NATO atsaką dėl Rusijos pajėgų stiprinimo prie vakarinių šalies sienų „Lietuvos ryto” paklaustas Aljanso vadovas neslėpė besitikintis, kad su Rusija dar pavyks susitarti iki kitų metų NATO viršūnių susitikimo Čikagoje.

Tačiau kartu jis pabrėžė, kad analogiškas atsakas į Rusijos veiksmus stiprinti karinius pajėgumus pasienyje būtų pernelyg ankstyvas.

Tuo tarpu viena neoficialiai kalbėjusi NATO pareigūnė, atsakinga už santykius su Rusija, pabrėžė, jog griežtesni NATO veiksmai galėtų išprovokuoti neprognozuojamą Rusijos reakciją.

„Todėl atsakomosios priemonės nėra tai, kas mus dabar domina, – teigė pareigūnė. Ir pagalvojusi šyptelėjo: – Bent jau kol kas.”

* Briuselyje vykusiame NATO diplomatijos vadovų susitikime Lietuvos vardas skambėjo nesyk. Pirmiausia dėl Rusijos sprendimo Kaliningrado srityje įrengti radarą ir grasinimų dislokuoti „Iskander” raketas kaip atsaką į NATO raketinės gynybos skydą.

* Lietuvos ir kitų Baltijos šalių išreikšti nerimo signalai, kad tokie Rusijos veiksmai regione kelia nemažai susirūpinimo ir apgailestavimo, sulaukė kitų NATO šalių pritarimo. Tiek Aljanso vadovas A.Foghas Rasmussenas, tiek JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton pabrėžė, kad Rusijos atsakas į menamą NATO grėsmę yra keistas ir nesuprantamas.

* „Dauguma NATO narių aiškiai parėmė mūsų poziciją ir neatrodo, kad mes liktume vieni. Žinoma, Rusija laikosi priešingos nuomonės ir savo reakciją vadina adekvačia.

* Be abejo, tai yra tam tikra Rusijos geopolitinio žaidimo dalis, susijusi ir su rinkimų kampanija, bei siekis stipresnių pozicijų, įtakos NATO sprendimams priimti. Tačiau svarbu, kad Aljanso narės yra vieningos ir nenusileidžia”, – „Lietuvos rytui” teigė Lietuvai Briuselyje atstovavęs užsienio reikalų viceministras Evaldas Ignatavičius.

* Be to, jis teigė, kad Lietuva NATO susitikime pabrėžė: vien žodinio atsako nepakaks.

* „Mums labai svarbu realios saugumo garantijos, daugiau NATO matomumo, karinių pratybų Lietuvoje, sustiprinta NATO atgrasymo politika, taip pat ir taktiniai branduoliniai ginklai, mažiau nuolaidų Rusijai. Lietuvai taip pat svarbūs tokie fizinio saugumo elementai kaip Baltijos valstybių gynybos planai, realus pasirengimas jiems bei NATO oro policijos misija. Tad sakyčiau, kad šiame ministrų susitikime buvo labai solidi ir mūsų poziciją palaikanti bei daug žadanti kitų NATO šalių atstovų reakcija”, – tikino E.Ignatavičius.