Šis gruodis Vestminsterio kaimelyje – taip Jungtinės Karalystės politikai ir žurnalistai pravardžiuoja parlamento rūmus, šalia esančią vyriausybės būstinę ir ministerijas – yra iš tikrųjų neįprastas.
Mat viename šio kaimelio kampe tvyro šventinė atmosfera, o kitame – vos ne pakasynų nuojauta. Iš vienos pusės sklinda seniai neregėtas, patriotiškumo ir pritarimo šalies valdžiai kupinas klegesys, o dalis parlamentarų dejuoja ir piešia šalies ateitį niūriomis spalvomis.
Kas gi sukėlė tokias skirtingas nuotaikas? Kodėl vieni džiaugiasi, o kiti liūdi?
Dvi dovanos konservatoriams
Pirmiausia apie džiūgaujančius. Nors Kalėdos dar neprasidėjo, valdančiosios britų Konservatorių partijos parlamentarai jau gavo dvi didžiules dovanas.
Ypač plačiai šypsosi dešiniojo ir stipriausio partijos sparno atstovai: į Europą šnairuojantys euroskeptikai.
Pirmą dovaną šiems britų toriams įteikė Holivudas: buvę ir dabartiniai ministrai bei parlamentarai buvo pakviesti į specialią filmo „Geležinė ledi” premjerą, nors šalies kino teatrų ekranus šis kūrinys pasieks tik sausio pradžioje.
Beveik dviejų valandų trukmės biografinei dramai apie pirmosios britų premjerės konservatorės Margaret Thatcher stulbinamą kelionę į politinį olimpą ir jos asmeninio gyvenimo aukas jau dabar pranašaujama ne viena Bafta ir „Oscaro” statulėlė.
Vienas buvusių artimų baronienės M.Thatcher bendražygių Nigelas Lawsonas pripažino, kad tokios pasaulinės reklamos euroskeptiškoms ir proatlantinėms idėjoms, kokią dabartiniams konservatoriams padarys šis filmas, partija savo lėšomis tikrai negalėtų nusipirkti.
Antrą dovaną, netgi gerokai didesnę nei pirmoji, torių euroskeptikams iš Briuselio atvežė jų partijos lyderis, dabartinis šalies premjeras Davidas Cameronas.
Gruodžio 9-ąją vykusiame Europos Sąjungos vadovų susitikime D.Cameronas pirmą kartą ištarė žodį, kurį Briuselyje taip mėgo kartoti jo pirmtakė Geležinė ledi. Tas žodis – „Ne”.
Veto sukėlė abipusę panieką
27 lyderių būryje Jungtinės Karalystės ministro pirmininko veto nuskambėjo kaip vienišo anglų buldogo grėsmingas urzgimas. Jo pozicijos dėl specialių nuolaidų Londono finansų centrui Sičiui nepalaikė nė vienas kitos ES valstybės vadovas.
Blokuodamas visos ES sutartį dėl naujos fiskalinės sąjungos euro zonoje D.Cameronas privertė likusius 26 vadovus išvažiuoti namo suirzusius.
Nauja ES sutartis, kurioje tikrai nebus Jungtinės Karalystės parašo, geriausiu atveju bus ratifikuota tik kitų metų kovą.
Po D.Camerono demaršo įsiutę politiniai lyderiai Berlyne, Paryžiuje ir kitose ES sostinėse pareiškė, kad Londonas pasuko pavojingu keliu, kuris gali privesti net prie Jungtinės Karalystės ir Europos Sąjungos skyrybų.
Kad ir kaip būtų keista, tą pačią prognozę dėl galimų skyrybų pakartojo ir britų euroskeptikai. Tik jie anaiptol dėl tokio galimo išsiskyrimo neliūdi, o kelia ovacijas.
„Mes išsivaduosime iš šios sąjungos, būsime pirmoji ES valstybė, atgavusi savo laisvę! 1000 metų buvome nepriklausomi, o po to per klaidą atidavėme savo laisvę pilkiems beveidžiams eurokratams”, – iš Europarlamento tribūnos šią savaitę džiūgavo Nigelas Farage’as.
Šio britų euroskeptikų karvedžio iš UKIP (Jungtinės Karalystės nepriklausomybės) partijos požiūriui į Briuselio biurokratus pritaria didžioji dalis konservatorių.
Nors kai kurie chuliganiški šio dešiniojo politiko pareiškimai peržengia visas diplomatinio etiketo ribas.
Pavyzdžiui, šiemet N.Farage’as Europos Sąjungos Tarybos pirmininką belgą Hermaną van Rompuy pavadino šlapiu skuduru. O spaudžiamas atsiprašyti taip ir padarė – tik atsiprašė šlapio skuduro.
Dabar paniekinamą leksikoną ES atžvilgiu nė kiek neslėpdami vartoja jau ir aukšti konservatorių pareigūnai.
Torių partijos kylanti žvaigždė – energingas Londono miesto meras Borisas Johnsonas, kalbėdamas apie euro zonos fiskalinę sąjungą, specialiai vartojo dviprasmę santrauką – FU.
Anglosaksiškose visuomenėse ji dažnai reiškia ir gana riebų keiksmažodį FU (angl. k. – „fuck you”).
Užsimindamas apie euro zonos lyderių norą sukurti dviejų lygių fiskalinę sąjungą, B.Johnsonas ją ir vėl žeminamai įvardijo kaip FU2 (angl. k. – „fuck you too”).
Kova už Sičio interesus
D.Cameronui britų sostinės meras B.Johnsonas žėrė vieną komplimentą po kito. Mat savo politine karjera tarptautinėje arenoje premjeras rizikavo būtent kovodamas už Londono bankų centro Sičio interesus.
Sičio investiciniai bankininkai kaip maro bijo euro zonos šalių siūlomo finansinių sandorių mokesčio.
Konservatorių vyriausybė yra apskaičiavusi, kad mokestis, jei Briuseliui pavyktų jį įdiegti, britų iždui kasmet kainuotų net 26 milijardus svarų.
Tiesa, ekspertai dar nesutaria, ar Londono akibrokštas nebus bevertis, mat ES pasiryžusi prispausti Jungtinę Karalystę ir kitomis priemonėmis.
Liaupsės „didvyriui” premjerui
Briuselyje D.Cameronas jautėsi kaip vienišas vilkas, tačiau vos grįžęs į Londoną jis buvo sutiktas kaip didvyris.
Milijoniniais tiražais leidžiami bulvariniai laikraščiai praėjusį savaitgalį savo pirmuosiuose puslapiuose stambiu šriftu dėkojo premjerui už „kovą dėl Didžiosios Britanijos”.
Euroskeptiko iki kaulų smegenų, magnato Ruperto Murdocho valdomas dienraštis „The Sun” fotomontažo būdu 45 metų D.Camerono veidą perkėlė ant Antrojo pasaulinio karo metu darytos Winstono Churchillio aptakios figūros.
Du pirštai atkišti į priekį – įtin įžeidus britiškas gestas.
Šįsyk skirtas ES. Užuomina aiški – D.Camerono veto Briuselyje prilygsta legendinio W.Churchillio titaniškoms pastangoms kovojant su naciais.
Žinoma, prie fotografijos esančiame straipsnyje niekur nė neužsimenama, kad būtent tas pats W.Churchillis pirmasis iškart po karo pabaigos, 1946-ųjų rugsėjį, prabilo apie būtinybę vienytis Senojo žemyno demokratijoms.
Būtent jis pirmasis nukalė įžymiąją eurointegracinę frazę apie „US of E” kūrimą („United States of Europe” – Jungtinės Europos Valstybės).
D.Camerono ištartas veto kaip ant mielių užaugino jo partijos populiarumą paprastų rinkėjų akyse.
Atliktos visuomenės apklausos rezultatai rodo, kad vos per savaitę konservatorių populiarumas šoktelėjo net 7 punktais – iki 41 procento.
Tuo tarpu opozicinė centro ir kairės Leiboristų partija, kurios lyderis Edas Millibandas išpeikė D.Camerono demaršą Briuselyje pavadindamas jį „katastrofiška klaida”, dabar laižosi žaizdas. Leiboristų populiarumas krito iki 39 procentų.
Nuostabioji britų izoliacija
„Mūsų ministras pirmininkas pasielgė teisingai.
Tai, jog jis Briuselyje liko vienas prieš visus, jokiu būdu nereiškia, kad jis klydo, o tie kiti 26 yra teisuoliai”, – „Lietuvos rytui” kalbėjo atkaklus ilgametis konservatorių euroskeptikas Billas Cashas.
Anot B.Casho, D.Cameronas teisingai daro, kad neatsiprašinėja dėl savo poelgio – jis esą kovojo už savo šalies interesus. Dabar reikėtų žengti ir kitą žingsnį – kitąmet paskelbti referendumą dėl narystės ES.
„O ko bijoti? Tegu šalies rinkėjai išsako savo nuomonę dėl vis stiprėjančios ES federacijos.
Kai mes 1973-iaisiais balsavome už stojimą į Europos Ekonominę Bendriją, tuomet nė šnekos nebuvo apie federacinę Europą”, – teigė B.Cahsas.
Šio parlamentaro įsitikinimu, Jungtinei Karalystei nereikėtų bijoti grasinimų iš Briuselio apie galimą politinę izoliaciją.
„Prieš pusantro šimto metų Jungtinės Karalystės užsienio politika besivaidijančios Europos atžvilgiu kaip tik ir buvo vadinama „nuostabia izoliacija”.
Ją vykdė ne kas nors kiti, o būtent torių partijos premjerai, tokie kaip Benjaminas Disraeli”, – išdidžiai dėstė B.Cashas.
Anot politiko, „nuostabiosios izoliacijos” idėja gali būti pritaikyta ir dabar: neiti į jokius ilgalaikius politinius aljansus, bet skatinti laisvąją prekybą ir paslaugų teikimą tarp valstybių.
Britai – Europos pigmėjai?
Tačiau anaiptol ne visi Vestminsterio kaimelyje plekšnoja per petį D.Cameronui po jo išpuolio ES viršūnių susitikime.
Konservatorių koaliciniai partneriai dabartinėje vyriausybėje. 57 mandatus Vestminsteryje turintys britų liberalai demokratai premjero poelgį Briuselyje priėmė kaip dūris į nugarą.
Šalies vicepremjeras, liberaldemokratų lyderis Nickas Cleggas prisipažino „karčiai nusivylęs” savo politinio partnerio demaršu.
„Žmonės kalba apie „anglų buldogo dvasią, kurią neva parodė premjeras.
Nieko buldogiško nematau, jeigu Didžioji Britanija kabaliuos kur nors Atlanto vidury praradusi reputaciją Europoje ir neturinti svorio Vašingtone.
Mes rizikuojame tapti vienišiais Europoje ir pigmėjais pasaulyje”, – perspėjo N.Cleggas.
Moralios politikos logika, apie kurią taip dažnai kalba N.Cleggas, aiškiai diktuoja, kad po tokio dūrio į nugarą šiam politikui derėtų kartu su 56 partijos bendražygiais palikti koalicinę vyriausybę.
Ir taip, suprantama, išprovokuoti D.Camerono valdymo griūtį. O kartu ir naujus pirmalaikius rinkimus.
Užsispyrimas gali atsirūgti
Bet tokius karštakošių partijos kolegų pasiūlymus pats N.Cleggas šią savaitę pavadino „savižudišku rusiškos ruletės žaidimu”.
N.Cleggas puikiai suvokia, kad pirmalaikiai rinkimai nušluotų liberaldemokratus nuo šalies politinio žemėlapio: dabar partiją remia vos kas dešimtas britų rinkėjas, nors per praėjusių metų rinkimus už charizmatišką N.Cleggą ir jo bendražygius balsavo net 23 proc. elektorato.
„Kai nusės praėjusią savaitę vykusio viršūnių susitikimo dulkės, mes esme pasiryžę atkurti ryšius su mūsų partneriais Europoje, vėl būti pozityvūs ir įtikinti, kad mes tinkamai atstovausime mūsų gyvybiškai svarbiems nacionalinės ekonomikos interesams.
3 mln. britų darbo vietų priklauso nuo bendrosios rinkos. Azijos ir Lotynų Amerikos šalys, kurios daug investuoja į Jungtinę Karalystę, neturi turėti absoliučiai jokių abejonių, kad mūsų šalis yra ir visada išliks vartai į bendrą Europos prekybos ir paslaugų rinką”, – atkurdamas sugriautus tiltus kalbėjo proeuropietiškasis britų vicepremjeras.
Nenuostabu, kad ir taip seniai žiniasklaidos peikiamas N.Cleggas dabar tapo tiesiog pajuokos objektu. O apklausose britai parodė, kad dauguma jų mieliau renkasi „nuostabiąją izoliaciją” nei ES pasiūlymus.
Vis dėlto ekspertai perspėja, kad nuslūgus euroskeptiškų britų euforijai paaiškės, jog N.Cleggo perspėjimai gali tapti realybe. O iš ES pagalbos įveikti pagirias Jungtinė Karalystė gali nesitikėti.