Jo padėjėja Sabina Tančevova sakė, kad V.Havelas mirė
sekmadienį ryte savo užmiesčio name Čekijos šiaurėje.„Paskutinę jo gyvenimo akimirką su juo buvo žmona Dagmar,
drauge su viena vienuolių, kurios pastaraisiais mėnesiais juo
rūpinosi“, - sakė S.Tančevova.
Šį buvusį disidentą nuo pat 1996-ųjų, kai jam per operaciją
vėžiui sustabdyti buvo pašalinta dalis plaučio, vargino kvėpavimo
problemos.
Kovo mėnesį V.Havelas dėl ūmaus bronchito buvo paguldytas į ligoninę.
V.Havelas daug metų turėjo sveikatos problemų. Praėjusio amžiaus dešimtojo
dešimtmečio viduryje jam diagnozuotas plaučių vėžys. 1996-aisiais
eksprezidentui pašalintas auglys ir dalis dešinio plauties.
Anksčiau intensyviai rūkydavęs V.Havelas ilgą laiką - nuo pat
komunistų kalėjimuose praleistų metų - turėjo chroniškų
kvėpavimo sistemos problemų. 2009-ųjų sausio 12 dieną jis Prahoje
buvo paguldytas į ligoninę dėl detaliai neapibūdinamo uždegimo, o
po nedidelės gerklės operacijos jam buvo sutrikęs kvėpavimas.
Per paskutinius savo viešus pasirodymus V. Havelas atrodė
liesas ir suvargęs. Šį mėnesį Prahoje viešėjusį Tibeto dvasinį lyderį Dalai Lamą jis pasitiko jau neįgaliojo vežimėlyje.
Pasaulis apie V.Havelą išgirdo, kai šis ne tik kaip disidentas, bet
kaip ir dramaturgas įsitraukė į žmogaus teisių manifesto "Chartija 77"
kūrimą aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.
"Vaclavas
Havelas buvo vienas iškiliausių mūsų amžiaus europiečių, - taip
"Twitter" socialiniame tinkle į žinią apie mirtį sureagavo Švedijos
užsienio reikalų ministras Carlas Bildtas. - Jo laisvės
balsas nutiesė kelią vieningai ir laisvai Europai".
V.Havelas buvo pirmasis demokratiškai išrinktas Čekoslovakijos
prezidentas - žmonės jį išsirinko po taikios Aksominės
revoliucijos, kuri užbaigė keturis dešimtmečius trukusias režimo
- jo praminto „Absurdistanu“ - represijas.
Kaip prezidentas jis prižiūrėjo duobėtą šalies perėjimą
prie demokratijos ir laisvosios rinkos ekonomikos, taip pat - taikų
Čekoslovakijos skilimą 1993 metais į Čekiją ir Slovakiją.
Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, buvęs Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis yra pavadinęs V.Havelą nuoširdžiausiu atkurtos Lietuvos rėmėju.
Anot dabartinio Čekijos prezidento Vaclavo Klauso, V.Havelas yra „šiuolaikinės Čekijos
valstybės simbolis“.
Net ir pasitraukęs iš prezidento posto šis miniatiūrinio
sudėjimo čekas liko pasaulinė figūra. Jis buvo dalis „naujosios
Europos“, kaip ją pavadino tuometinis JAV gynybos sekretorius
Donaldas Rumsfeldas. Ją sudarė buvusios
komunistinės valstybės, kurios parėmė JAV, kai „senosios Europos“
šalys nepritarė 2003 metų invazijai į Iraką.
V.Havelas iš prezidento posto pasitraukė 2003-iaisiais -
praėjus 10-čiai metų po Čekoslovakijos subyrėjimo ir vos keli
mėnesiai prieš Čekijos ir Slovakijos įstojimą į Europos
Sąjungą (ES). Jam priskiriami nuopelnai dėl sąlygų Čekijos
stojimui parengimo, be to, jis buvo prezidentas, kai šalis 1999
metais įstojo į NATO.
V.Havelas, drovus knygų rijikas retais ūsais ir susitaršiusiais
plaukais, tapo žmonių galios taikiai įveikti totalitarinę
valdžią simboliu.
„Tiesa ir meilė turi įveikti melą ir neapykantą“, - kartą
pasakė V.Havelas. Tie žodžiai tapo jo revoliuciniu moto, pagal
kurį jis, kaip pats sakė, visuomet stengdavosi gyventi.
V.Havelas kelis kartus buvo nominuotas Nobelio Taikos premijai ir
atsiėmė dešimtis kitų garbingų pasaulinės reikšmės
apdovanojimų, kurie buvo paskirti už jo, kaip pasaulinio sąžinės
ambasadoriaus, pastangas ginti paniekintuosius nuo Darfūro iki
Mianmaro.
Tarp daugybės jo apdovanojimų yra prestižinė Švedijos Olofo
Palme premija ir garbingiausias civilinis JAV
apdovanojimas - Prezidento laisvės medalis, kurį tuometinis JAV
prezidentas George'as W.Bushas jam įteikė už
tai, kad jis esąs „vienas didžiųjų laisvės didvyrių“.
Prisiekęs kovotojas už taiką
Jis buvo prisiekęs kovotojas už taiką, o tarp jo didvyrių buvo
roko atlikėjai, tokie kaip Frankas Zappa . Jis niekada
nebuvo visiškai išsižadėjęs „gėlių vaiko“ praeities ir dažnai
prie savo parašo nupiešdavo mažytę širdelę.
2008 metų spalį, duodamas interviu naujienų agentūrai AP,
V.Havelas smerkė Rusiją, kurios pajėgos dviem mėnesiais anksčiau
įsiveržė į Gruziją, ir perspėjo Europos Sąjungos (ES) lyderius,
jog mėginimas pataikauti Maskvai būtų klaida.
„Neturėtume apsimesti nieko nepastebintys... Tai didelis
išbandymas Vakarams“, - sakė jis.
V.Havelas taip pat sakė pasaulinę ekonomikos krizę laikantis
perspėjimu vaikantis klestėjimo neužmiršti esminių žmogiškųjų
vertybių.
„Tai perspėjimas dėl minties, neva mes suprantame pasaulį; neva
mes žinome, kaip viskas veikia“, - jis sakė AP savo biure Prahoje.
Jo ankšta darbo vieta visada būdavo apkrauta knygomis, pjesėmis ir
su roko muzikantais susiję atmintini daiktai.
V.Havelas išgarsėjo po 1968 metų Sovietų Sąjungos
vadovaujamos invazijos, kuri sutriuškino Prahos pavasario reformas,
pradėtas Aleksandro Dubčeko ir kitų liberalių pažiūrų
komunistų tuometėje Čekoslovakijoje.
V.Havelo pjesės buvo uždraustos griežtąją liniją
palaikančių Maskvos statytinių, kurie stengėsi užgniaužti bet
kokias nepaklusnumo apraiškas. Tačiau jis nesiliovė rašęs ir
pogrindyje sukūrė kelias apybraižas, nenusileidžiančias Sovietų
Sąjungos disidento Andrejaus Sacharovo darbams ir tapusiomis vienomis
iš kandžiausių ir iškalbingiausių analizių, atskleidžiančių
komunizmo poveikį visuomenei ir asmenybei.
Viena iš geriausiai žinomų jo esė - 1978 metais parašyta
„Bejėgių galia“ (Moc bezmocnych), kurios pavadinimas šelmiškai
pasiskolinta iš XIX šimtmečio viduryje sukurto „Komunistų
manifesto“.
„Šmėkla klaidžioja Rytų Europoje: pamėklė to, kas Vakaruose
vadinama kitokia nuomone“, - rašė jis.
Šioje apybraižoje V.Havelas nagrinėjo „diktatūros ritualą“ -
sustingusią sovietinio bloko sistemą Leonido Brežnevo laikais, taip
pat kėlė prielaidą, kas nutiktų, jeigu eilinis daržovių
pardavėjas liautųsi kartojęs komunistinius šūkius ir pradėtų
„gyventi tiesoje“, iš naujo atrasdamas „savo nuslopintą tapatybę ir
orumą“.
V.Havelas iš savo patirties puikiai žinojo, ką reiškia
slopinimas.
Jis gimė 1936 metų spalio 5 dieną Prahoje, turtingoje šeimoje,
kuri neteko beveik viso turto per komunistų 1948 metais įvykdytą
nacionalizaciją. V.Havelui nebuvo leista studijuoti, todėl jis
mokėsi vakarinėje mokykloje ir pradėjo dirbti teatre kaip scenos
darbininkas.
Buvo ne kartą suimtas
V.Havelas buvo daug kartų suimtas ir ketverius metus praleido
komunistinio režimo kalėjimuose. Jo laiškai iš kalėjimo,
rašyti žmonai, tapo vienais iš labiausiai žinomų jo kūrinių.
Vėliau išleistuose knygoje „Laiškai Olgai“ (Dopisy Olze) tekstuose
gili filosofija persipina su rimtais patarimais savo sutuoktinei,
kurią jis laikė savo mokytoja ir geriausia drauge, kuri toleruodavo
jo nesantuokinius romanus ir kitas silpnybes.
Įvykiai 1988 metų rugpjūtį, minint Varšuvos pakto pajėgų
invazijos 20-ąsias metines, pirmąkart parodė, kad V.Havelas ir jo
draugai gali kada nors pakeisti beveidžius komunistinio režimo
pareigūnus, kurie jį kalino.
Tūkstančiai žmonių, daugiausiai jaunimo, dalyvavo eitynėse
Prahos centre, skanduodami V.Havelo, taip pat šio dramaturgo didvyrio
- filosofo Tomašo Garrigue'o Masaryko,
kuris tapo pirmuoju Čekoslovakijos prezidentu 1918 metais - vardus.
V.Havelo areštas per 1989 metų sausį vykusį kitą gatvės
protestą ir vėlesnis teismas sukėlė pasipiktinimą jo šalyje ir
užsienyje. Spaudimas imtis pokyčių buvo toks stiprus, kad
komunistai jį paleido gegužę.
Tų pačių metų rudenį komunistiniai režimai pradėjo
braškėti visoje Rytų Europoje, o lapkritį griuvo Berlyno siena.
Praėjus aštuonioms dienoms po šio įvykio, komunistinė milicija
žiauriai išvaikė tūkstančių Prahos studentų demonstraciją.
Tai buvo ženklas, kurio laukė V.Havelas ir jo šalis. Per dvi
paras buvo įkurtas naujas platus opozicijos judėjimas, o trečiąją
dieną šimtai tūkstančių čekų ir slovakų išėjo į gatves.
Per tris audringas savaites komunistų valdymas buvo palaužtas.
Roko grupė „The Rolling Stones“ kartu su savo lyderiu Micku Jaggeriu
atvyko tuo pat metu, kai buvo išvedama Sovietų
Sąjungos armija. Plakatai Prahoje skelbė: „Tankai rieda lauk -
„Stones“ rieda čionai“.
1989 metų gruodžio 29 dieną V.Havelas buvo išrinktas
Čekoslovakijos prezidentu šalies parlamento, kuriame vis dar
dominavo komunistai. Po trejų metų jis kreipėsi į tautą Naujųjų
metų išvakarėse: „Iš talentingų ir savarankiškų žmonių
režimas mus buvo pavertęs mažais sraigteliais baisingai didelėje
tarškančioje ir dvokiančioje mašinoje.“
Nors V.Havelas tebebuvo laikomas moralės balsu, kai smerkdavo
savo visuomenės trūkumus demokratinėje santvarkoje, jis galiausiai
pasidavė politikos ir valdančiųjų spaudimui. Jo šūkiu tapę
žodžiai - „ką galvoja širdis, taria liežuvis“ - turėjo būti
pritaikyti prie kasdienės rutinos.
Be to, gyvenimas po revoliucijos atnešė daug iššūkių.
1992 metų liepą tapo aišku, kad Čekoslovakijos federacija
skils. Laikydamas tai asmenine nesėkme, V.Havelas atsistatydino iš
prezidento posto.
Tačiau jis tebebuvo populiarus ir buvo išrinktas naujosios
Čekijos Respublikos prezidentu, nesulaukęs varžovų.
V.Havelas buvo smulkaus sudėjimo, tačiau jo gyvas būdas ir
sąmojis galėjo pripildyti didžiausias sales. Netgi gyvenimo
pabaigoje jis išlaikė dalį savo valiūkiškumo ir berniokiško
linksmumo, savo kalbose lengvai nukrypdamas nuo filosofijos į juokus
arba paprasčiausias senas Prahos apkalbas.
Politiką iškeitė į teatrą
Būdamas prezidentu V.Havelas išlaikė didžiulį prestižą,
tačiau turėjo mažai valdžios, o jo įvaizdis nukentėjo
vėlesniais metais, kai žmonės suvokė sunkumus, kylančiu jų
postkomunistinėje visuomenėje.
Jo pastangos sutaikyti besivaržančius politikus daugelio buvo
vertinamos kaip su konstitucija besikertantis kišimasis, o jo
raginimai politikos lyderiams kurti „pilietinę visuomenę“,
pagrįstą pagarba, tolerancija ir asmenine atsakomybe, dažniausiai
likdavo neatsakyti.
Žiniasklaidos kritika V.Havelui, kadaise atrodžiusi
neįsivaizduojama, tapo nepaliaujama. Rimti dienraščiai reiškė
abejones dėl jo politinių vizijų, o bulvarinė žiniasklaida
taršė buvusio lyderio privatų gyvenimą, ypač kai jis susituokė
su akį rėžiančia antrąją žmona.
V.Havelas pripažino, kad vidaus politika jam sekėsi geriau negu
ryšiai su užsieniu. Tačiau kai Čekija 1999 metų kovą įstojo į
NATO, o 2004 metų gegužę - į Europos Sąjungą, jo svajonės
pagaliau išsipildė.
„Negaliu atsidžiaugti, kad gyvenu šiais laikais ir galiu tame
dalyvauti“, - sakė jis.
2008 metų pradžioje V.Havelas grįžo prie savo pirmosios
meilės - dramaturgijos. Jis išleido naują pjesę „Išvykimas“
(Odchazeni), pasakojančią apie savo postą paliekančio lyderio
išgyvenimus, o šis kūrinys sulaukė kritikų pripažinimo.
V.Havelas sakė AP, kad teatras vėl tapo jo didžiuoju pomėgiu.
„Mano grįžimas į sceną nebuvo lengvas, - aiškino jis. -
Neįprasta, kad žmogus, susijęs su teatru, taptų prezidentu, o
vėliau grįžtų atgal.“