Netikėtai mirus šiam diktatoriui, kai kurios gedulo išraiškos
šioje komunistinėje šalyje priminė masinę isteriją: televizija
rodė ilgas žmonių eiles, išsirikiavusias sningant po „Brangiojo
lyderio“ portretais.
Daugybė šiaurės korėjiečių, pradedant kariškiais, baigiant
pagyvenusiomis moterimis ir moksleiviais, atrodė apimti didžiulio
sielvarto, raudojo ir aimanavo; kai kurie atsiklaupdavo ir liedavo
ašaras, daužydami žemę kumščiais.
Tačiau sugebėję pabėgti nuo represinio režimo teigia, kad
šių vaizdų nereikia priimti už gryną pinigą.
Pasak jų, šis masinis gedulas daugiausiai nulemtas baimės ir
galingos Šiaurės Korėjos propagandos mašinos.
„Jeigu neverksite prieš televizijos kameras, jus gali išvadinti
reakcinga padugne, - sakė 2000 metais į Pietų Korėją pabėgęs
Hong Sun-Kyongas. - Tačiau namuose nedaugelis
žmonių rauda ir aimanuoja dėl lyderio mirties.“
69 metų Kim Jong-ilas mirė šeštadienį nuo širdies smūgio.
Jo valdymas buvo paremtas propaganda, lageriais, visa apimančiu
asmenybės kultu, paveldėtu iš savo tėvo, taip pat didžiule
armija.
Šiaurės Korėjos valstybinė žiniasklaida pranešė, kad mažiausiai 5 mln. žmonių, arba daugiau nei penktadalis šalies gyventojų, sostinėje aplankė Kim Jong-ilo statulas ir portretus, reikšdami pagarbą mirusiam lyderiui.
Kaip pranešama, jų raudos „drebina dangų ir žemę“,
sielvartaujant netekus žmogaus, kurio šypsena „spindėjo kaip
saulė“.
Nuo pat gimimo šiaurės korėjiečiai veikiami visuotinės
propagandos, kuriančios jų lyderių kultą, sakė pietų korėjietis
dvasininkas Kim Seung-eunas, dirbantis su pabėgėliais
iš Šiaurės.
„Šiaurės korėjiečiai privalo dalyvauti svarbiausiuose
nacionaliniuose renginiuose, tokiuose kaip Kim Jong Ilo atminimo
ceremonijos. Jeigu jie nepaklūsta, jie išsiunčiami ideologiniam
perauklėjimui, o blogiausiu atveju - į kalėjimą.“
Tačiau aukščiausių vyriausybės, partijos ir kariuomenės
pareigūnų, taip pat privilegijuotojo Pchenjano elito, kuris gauna
naudos iš ryšių su režimu, sielvartas gali būti nuoširdus.
„Daugelis Pchenjano gyventojų jaučia ištikimybę Kim Jong Ilui,
tačiau ji mažiau būdinga eiliniams žmonėms kituose regionuose“, -
pridūrė pastorius.
Diktatorių mirtys jau ne pirmą kartą sukelia masinio sielvarto
proveržius. 1953 metais mirus Sovietų Sąjungos vadovui Josifui
Stalinui, milijonai žmonių susirinko pagerbti jo pašarvotų
palaikų, o daugelis nenumaldomai raudojo.
Panašūs masinės isterijos vaizdai buvo stebimi 1994 metais
mirus Šiaurės Korėjos įkūrėjui Kim Il-sungui, Kim
Jong-ilo tėvui.
Tąsyk gyventojams pakako vieną kartą apsilankyti gedulo
vietoje, tačiau dabar Šiaurės Korėjos gyventojams liepiama
pagerbti mirusį lyderį triskart per dieną; toks elgesys, pasak
vieno eksperto, rodo, kad ištikimybė Kim Jong-ilui yra silpnesnė.
Šiaurės korėjiečių sąmonėje giliai įsitvirtinęs
suvokimas, kad jie privalo reikšti gilų sielvartą, mirus lyderiui,
kad išvengtų įtarimų dėl jų galimo nelojalumo, sako Seule
veikiančio Sogango universiteto profesorius Kim Young-soo.
„Jie iš patirties yra pasimokę, jog kuo stipriau reiškia
sielvartą, juo geriau“, - teigia ekspertas, apklausęs su daugeliu
pabėgėlių ir Šiaurės Korėjos.
Pasak jo, kai į žmones nukrypsta televizijos kameros, netgi
vyksta savotiškos varžybos, kas dramatiškiau raudos ir aimanuos.
„Gedulas iš esmės tapęs priverstiniu ir mobilizuotu“, -
aiškino profesorius, pridūręs, kad gyventojų dalyvavimas gedulo
renginiuose prižiūrimas jų darbovietėse ir gyvenamosiose vietose.
Gerai sutepta Šiaurės Korėjos propagandos mašina įsisuko,
kurdama tokį patį asmenybės kultą valdžią perėmusiam Kim Jong-ilo sūnui Kin Jong-unui.
Televizijos reportažuose įpėdinis buvo matomas apsiašarojęs,
paraudusiu veidu, stovintis priešais tėvo palaikus, paguldytus
stikliniame karste, apsuptame raudonų gėlių jūra.
Valstybinė žiniasklaida skelbė: „Brangusis Lyderis užstojo
siaučiančius istorijos vėjus iki pat savo paskutinių gyvenimo
akimirkų“.