Sumušta ir kruvina mergina atrodė taip baisiai, kad net jos pasigailėjo ir paleido tuomet liūdnai pagarsėjęs Minsko specialiųjų pajėgų vadas Jurijus Podobedas. „Kaip nekeista, bet bent jau vieną gerą darbą šiame pasaulyje jis tikrai padarė“, - pažymi žurnalsitė, teigianti, kad jeigu susivienytų visos moterys, kurias sumušė D.Linkus, išeitų nebloga visuomeninė organizacija, o jeigu susivienytų visos, kurias nuskriaudė milicija – išeitų solidi politinė jėga.
Ketvirto vaiko besilaukianti Tatjana Gacuro buvo sulaikyta prie pat savo namo ir nuvežta į Minsko centrinę milicijos nuovadą. Visa šios moters „kaltė“ ir siaubingas „nusikaltimas“ - kad ji prezidento administracijai pateikė prašymą atšaukti mirties bausmę.
Pasak O.Karač, Baltarusijos milicija kovoja ne tik prieš moteris. Ji kovoja ir prieš pensininkus. „Mano tėvai mažai girdėjo iš manęs apie mano gyvenimą ir darbą. Ne todėl, kad aš turiu ką slėpti – atvirkščiai, jie visada manimi didžiuojasi. Bet aš nenoriu, kad jie jaudintųsi. Deja, mano tėvai žino apie kiekvieną mano judesį, parašytą straipsnį ir veiksmą. Nes „geraširdžiai“ iš teisėsaugos organų visada pasirengę informuoti mano artimuosius (o tuo pačiu ir visus kaimynus) apie viską, kas liečia mane“, - pasakoja žurnalistė.
Šių metų birželį jos tėvų namuose pradėjo lankytis milicijos pareigūnai. Ateidavo be įspėjimo, kažkodėl visada vėlai vakare, beveik naktį. Prisistatydavo, kai tik O.Karač parašydavo straipsnį, ir pageidaudavo su ja pasikalbėti.
Žurnalistės tėvams su uniformuotais asmenimis ant savo namų slenksčio tekdavo bendrauti kiekvieną savaitę. Neradę pačios O.Karač, kalbėdavosi su jos tėvu ir motina, detaliai pasakodavo jiems apie jos straipsnius ir veiksmus, pabaigoje paklausdami jų nuomonės apie tai.
„Kvaila manyti, kad aš vakarais sėdžiu su tėvais, gerdama arbatą su pyragėliais. Kvaila manyti, kad mano tėvai gali apie mane papasakoti ką nors daugiau, nei žino apie mane milicininkai arba KGB. Norėčiau pamatyti tą policijos departamento vadovą, kuris, atėjęs į svečius pas savo pensininkę motiną, pasakos jai savo darbo dienos detales, pradėdamas nuo nusikaltimo išaiškinimų metodų, baigdamas pačių nusikaltimų detalėmis. Galbūt koks nors milicininkas ir lavonų nuotraukas nešasi namo parodyti tėvams, bet aš su savo tėvais taip nesielgiu“, - ironizuoja O.Karač.
Gruodį milicininkai pradėjo lankytis dažniau, visada naktį ir pageidaudami to paties – pasikalbėti su O.Karač. „Jeigu taip nori mane surasti, kodėl per visą šį laiką neatsiuntė nei vieno rašto su reikalavimu atvykti? - klausia žurnalistė. - Dėl raštų aš suprantu – Baltarusijoje krizė, gal milicijoje neužtenka pinigų popieriui. Bet gal vieną skambutį į mobilųjį telefoną galima sau leisti?“
Per visą laiką nesulaukusi nei vieno milicijos skambučio O.Karač situaciją lygina su anekdotu: ieškau piniginės ne ten, kur pamečiau, o po žibintu, nes ten šviesiau.
O.Karač prisimena, kaip jos jau minėtas J.Podobedas kadaise užsidegęs aiškino, jog bet kuriai valdžiai reikalingi tokie, kurie pasirengę vykdyti bet kokį įsakymą ir vaikyti žmones. „Gal ir taip, bet kas žadėjo, kad tai visada bus būtent J.Podobedas? - klausia žurnalistė. - Nekenčiamais lazdų mojuotojais bet kuri valdžia atsikrato labai greitai: mauras atliko darbą – mauras gali eiti. Į pensiją arba, greičiausiai, į kalėjimą. Bet kuri valdžia nori matyti save iš teigiamos perspektyvos, o kai kurie „asmenys“, tegul ir kartais jai naudingi, šį palaimingą pojūtį gadina.
Šiandieninė Baltarusijos valdžia – ne išimtis, teigia O.Karač: „Pamojavo J.Podobedas lazda, užsiundė Minsko riaušių policiją ant taikių piliečių – ačiū tau, drauge, o dabar spyris į užpakalį, ir nėra J.Podobedo. Kam reikalingos ceremonijos? „Podobedų“ visada atsiras“.
Pasak O.Karač, toks likimas jau ištiko visuomenės saugumo milicijos viršininką Eugenijų Poludienį, kuris visą 2011 m. vasarą visoje šalyje organizavo baisias akcijas, kad būtų nuslopinta „Twitter“ revoliucija. Nežinomi asmenys civiliais drabužiais pagrobė šimtus žmonių, šimtai žmonių buvo sumušti, šimtai sėdėjo laikino sulaikymo izoliatoriuose. Buvo surašomi melagingi protokolai, milicijos darbuotojai grupėmis susitarę teismuose duodavo melagingus parodymus. „Ir kur gi E.Poludienis šiandien? - klausia žurnalistė. - Kalėjime. Mąsto apie gyvenimo prasmę ir savo elgesį“.
Žurnalistės teigimu, milicininkų, kuriuos ištiko panašus likimas, kaip E.Poludienį, pavardes galima vardinti dešimtimis. „Tokius odiozinius personažus visada yra, už ką pasodinti, todėl jie ir stengiasi įsiteikti, nuožmiai mojuodami lazdomis. Tiktai jiems tai niekada nepadeda. Blogis visuomet sugrįžta“, - teigia O.Karač.
Ji prisimena, kaip šių metų kovą tas pats J.Podobedas labai stebėjosi, kodėl jis vis dar užsienyje nepageidaujamų asmenų sąraše, nors jau seniai nedirba Minsko specialiosiose pajėgose. Pasak žurnalistės, Baltarusijos valstybinės struktūros nelabai susigaudo, ką reiškia tie sąrašai ir „su kuo jie valgomi“.
Pasak O.Karač, žmonės į nepageidaujamų sąrašus pakliūva ne dėl savo profesijos: „Galima būti centrinės rinkimų komisijos pirmininku, bet tuo pačiu ir visų gerbiamu žmogumi. Žmonės į nepageidaujamų sąrašus pakliūva už savo konkrečius poelgius. Blogus poelgius. Ne todėl, kad Europos Sąjunga kažko „bijo“, o todėl, kad Europai nereikalingi lankytojai, atlikę veiksmus, kurie Europoje aiškiai apibrėžiami kaip nusikalstami. Logika paprasta ir aiški: kam Europai nusikaltėliai?“
Tačiau galima, pasak žurnalistės, sudaryti ir „normalių“ milicininkų sąrašą, kurie tapo didele retenybe – tų, kurie nemuša moterų, neskriaudžia senukų, nerašo melagingų protokolų ir nemeluoja teisme, nesiunčia žmonių į kalėjimą; tų, kurie į milicija atėjo gaudyti nusikaltėlių, o ne lakstyti paskui „Vitebsko kurjerį“; kas negrindžia savo karjeros krauju ir mojavimu lazdomis. O.Karač sako, kad tokių milicininkų Baltarusijoje yra, nors ir nedaug – jai pačiai asmeniškai tekę sutikti, ir tai teikia vilties, kad viso pasaulio policijos šūkis „Gink ir saugok“ kada nors taps ir Baltarusijos milicijos devizu.