Didžiausias šių metų nusikaltėlis? Tikriausiai daugelis net nemirktelėję atsakytų: Andersas Behringas Breivikas.
Milijonai norvegų liepos 22-osios vakarą rengėsi praleisti, kaip įpratę dažną penktadienį – linksmindamiesi su artimaisiais ar draugais. Juk baigėsi darbo savaitė.
Tačiau netrukus paaiškėjo – penktadieniu prasideda naujas, šaliai visiškai neįprastas laikotarpis.
Iš pradžių nugriaudėjo sprogimas Oslo centre.
O po kelių valandų visos Norvegijos žvilgsniai nukrypo į mažytę Utiojos salą netoli Oslo – čia surengtos bene kraupiausios šiais metais žudynės pasaulyje.
Žudė tarsi žaidime
Per sprogimą Osle žuvo aštuoni žmonės, o Utiojoje A.B.Breivikas iššaudė 69 jaunuolius, susirinkusius į valdančiosios Darbo partijos jaunimo sąskrydį.
Policininko uniforma persirengęs žudikas daugiau nei pusantros valandos ne tik persekiojo savo aukas po visą salą, bet ir tikrino, ar tikrai negyvi tie, kurie liko gulėti kraujo klanuose.
Likusių gyvų liudininkų teigimu, A.B.Breivikas veikė tiksliai ir netgi pasimėgaudamas. Jaunuoliai bandė gelbėtis šokdami į vandenį, tačiau nemažai jų neišvengė mirtinų kulkų.
„Mačiau, kaip šaudoma į žmones. Stengiausi kuo ramiau tupėti, slėpiausi už kelių akmenų.
Žudiką mačiau vos sykį – už 20–30 metrų. Buvau baisiai išsigandęs dėl savo gyvybės”, – pasakojo vienas A.B.Breiviko nepastebėtas, todėl išsigelbėjęs vaikinas.
Tuo tarpu pats A.B.Breivikas šaltakraujiškai šaudydamas tarsi žaidė kompiuterinį žaidimą.
32 metų šviesiaplaukis vyras netgi suspėjo porą kartų paskambinti policijai, o kai pareigūnai galiausiai atplaukė į salą, juos patikino pasiduodantis. Suimamas A.B.Breivikas šiurpiai šypsojosi.
Manifeste apibūdino pažiūras
Šypsena žudiko veidą greičiausiai puošė todėl, kad viskas vyko pagal jo planą. Mat A.B.Breivikui kraupūs išpuoliai buvo, regis, net ne pamišėliškas tikslas, o tik priemonė išreklamuoti savo radikalų požiūrį.
Tarsi nujausdamas, kad jį teisiantis teismas jam neleis viešai dėstyti savo pažiūrų, visas jas žmogžudys sudėjo į žudynių dieną internete paskelbtą vadinamąjį manifestą.
Išsamiame maždaug 1,5 tūkstančio puslapių tekste A.B.Breivikas save apibūdina kaip konservatyvų krikščionį, patriotą ir nacionalistą. Žudydamas vaikus jis esą gelbėjo Norvegiją ir Vakarų Europą nuo „kultūrinio marksizmo ir musulmonų importo”.
Be to, manifeste norvegas išdėsto, kaip ruošdamasis išpuoliams sugebėjo nepakliūti į policijos akiratį. Kitaip tariant, dalijo patarimus būsimiems savo sekėjams.
Į kalėjimą nekeliaus
Izoliavę A.B.Breiviką nuo visuomenės, tyrėjai ir psichiatrai jį apklausdami praleido daugiau kaip 100 valandų.
Ir nors daugelis iki šiol atsitokėti po tragedijos negalinčių norvegų A.B.Breiviką vadino nuožmiu, aiškiai savo veiksmus suvokusiu žudiku, galutinė išvada buvo netikėta: jis yra pamišęs.
Paskelbta, kad vyras, kenčiantis nuo paranojinės šizofrenijos, „buvo paveiktas psichozės” per liepos 22-osios išpuolius.
„Šis vyras gyvena savo paties susikurtame iškreiptame pasaulyje, iškreiptos ir visos jo mintys bei veiksmai”, – rašoma dviejų psichiatrų ataskaitoje.
A.B.Breivikas greičiausiai bus priverstinai pasiųstas į psichiatrijos ligoninę.
Bet net jei žudikas būtų buvęs pripažintas pakaltinamu, kalėjime jis būtų atsidūręs ne iki gyvos galvos, o mažiausiai 21 metams. Tokia jau Norvegijos teisingumo sistema – ne vien baudžianti, bet ir auklėjanti.
Kaltuosius surado greitai
Visai kitoks teisingumas Minske, nors ir Baltarusija, ir Norvegija tikriausiai mažiausiai panašios į šalis, į kurias galėtų taikytis teroristai.
Kai balandžio 11-ąją Minsko metro stotyje „Oktiabrskoje” nugriaudėjo 15 žmonių pražudęs, o dar daugiau nei 200 sužeidęs sprogimas, nustebę apžvalgininkai klausė: „Kodėl?”
Juk Baltarusija nėra NATO narė, nesiunčia karių į Afganistaną, nesivelia į konfliktus Kaukaze.
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka po išpuolio žodžių kišenėje neieškojo – jis iškart užsiminė, kad atsakomybė už ataką greičiausiai tenka „užsienio jėgoms”.
Tačiau nepraėjus nė dviem paroms jau buvo suimti du įtariamieji – Dmitrijus Konovalovas ir Vladislavas Kovaliovas, jauni darbininkai iš Vitebsko srities.
Priešingai nei didžioji šalies visuomenės dalis, tyrėjai, regis, nė akimirkos nesuabejojo įtariamųjų kalte.
Kiek mažiau nei pusmetį užtrukęs bylos nagrinėjimas baigėsi taip, kaip greičiausiai ir turėjo baigtis – D.Konovalovas ir V.Kovaliovas buvo pripažinti kaltais, o jiems skirta mirties bausmė. Jauni vyrai turėtų būti sušaudyti.
Išpuolį surengė valdžia?
Teismas nustatė, jog D.Konovalovas turėjo ir paruošė sprogmenį, o V.Kovaliovas kaltas dėl to, kad nepranešė milicijai apie planuojamą išpuolį, nors esą turėjo apie jį patikimų žinių.
Vis dėlto nuteistųjų kalte abejoja netgi patys nukentėjusieji per sprogdinimą. Per išpuolį sužeistas Andrejus Tyškevičius teisme pareiškė: „Nesu 100 proc. įsitikinęs, kad mirties bausme bus nubausti tie žmonės, kurie įvykdė šį siaubą.”
Tuo tarpu žmogaus teisių gynimo aktyvistai teigia, kad tyrimas apskritai buvo pagrįstas labai jau miglotais įrodymais.
Sovietų Sąjungos armijoje Afganistane inžinieriumi tarnavęs žmogaus teisių gynėjas Alehas Voičekas stebėjosi, kad tyrėjai, taip ir neįrodę nuteistųjų kaltės, pasistengė kuo greičiau „užbaigti” bylą.
A.Voičekas neseniai pareiškė, kad tokią bombą, kuri sprogo Minsko metro, gali surinkti tik profesionalai. O D.Konovalovas ir V.Kovaliovas į tokius esą visiškai nepanašūs.
Kas tie profesionalai? Kai kurie ekspertai tvirtina, kad išpuolį galėjo organizuoti A.Lukašenkos sūnus Viktaras, kuris yra šalies Saugumo tarybos vadovas.
Buvęs Baltarusijos saugumietis Vladzimiras Borodačius, šiuo metu gyvenantis Vokietijoje, įtariai žvelgia į faktą, kad po sprogimo A.Lukašenka jau po kelių valandų buvo išpuolio vietoje su savo jauniausiuoju sūnumi Nikolajumi.
Vykti į sprogdinimo vietą – labai nebūdingas elgesys A.Lukašenkai, kuris paprastai itin rūpinasi savo saugumu.
Tad V.Borodačius mano, kad Baltarusijos lyderis galėjo iš anksto žinoti būsimos atakos aplinkybes. Išpuolis jam esą buvo naudingas po neramumų, kilusių po prezidento rinkimų 2010 metų gruodį.
Susisprogdino oro uoste
Netoli nuo Minsko nutolusi Maskva yra regėjusi jau ne vieną teroristinį išpuolį. Ne išimtis – ir 2011-ieji.
Sprogimas didžiausiame Rusijos sostinės Domodedovo oro uoste nugriaudėjo sausio 24-osios popietę. Per išpuolį žuvo 37 žmonės, o dar daugiau nei 170 buvo sužeista.
Daugelis aukų buvo ką tik atvykusios į Maskvą ir būriavosi oro uosto tarptautinių skrydžių terminalo išvykimo salėje laukdamos bagažo. Būtent tuomet ir buvo įvykdytas sprogdinimas.
Praėjus maždaug dviem savaitėms Rusijos pareigūnai paskelbė, kad Domodedovo oro uoste susisprogdino savižudis – 20-metis Magomedas Jevlojevas iš Ingušijos Respublikos Šiaurės Kaukaze.
Politikė stebuklingai pasveiko
Sausio pradžioje sukrėtimą dėl kraupaus incidento išgyveno ir amerikiečiai.
JAV Kongreso narė Gabrielle Giffords tik per plauką liko gyva per išpuolį Tusono mieste Arizonos valstijoje.
Demokratų partijos narė G.Giffords dalyvavo susirinkime su rinkėjais, kai prie moters staiga pribėgo ginkluotas užpuolikas ir šovė jai į galvą, o vėliau ėmė šaudyti į minią.
Nors per 23 metų Jaredo Lee Loughnerio išpuolį žuvo šeši žmonės, pati politikė stebuklingu būdu liko gyva. O rugpjūtį, parodžiusi neįtikėtiną valią, ji jau pasirodė JAV Atstovų rūmuose, kur buvo sutikta griausmingomis ovacijomis.
Tiesa, nuolat besiginčijančių respublikonų ir demokratų politikų sausio išpuolis Tusone nesutaikė.
Kai kurie demokratai iki šiol neslepia manantys, kad J.L.Loughnerį įkvėpė ugningi konservatyvaus Arbatėlės judėjimo lyderių pareiškimai.