Pasaulis didelis ir įvairialypis, o jame kasdien nutinka kas nors nauja ar netikėta. Tačiau šie metai, regis, išskirtiniai.
Jie buvo itin audringi – pradedant revoliucijomis arabų šalyse ir po dešimtmečio įnirtingų paieškų galiausiai nukautu garsiausiu pasaulio teroristu Osama bin Ladenu, baigiant ne juokais įsisiūbavusia krize euro zonoje ir Šiaurės Korėjos lyderio Kim Jong-ilo mirtimi.
Išties – krito režimai ir žlugo karjeros, degė miestai, svilo netgi kapitalizmo pamatai. O protestuotojai siautė kone visur, kur įmanoma.
1989-uosius simbolizuoja šokiai ant Berlyno sienos likučių ir žudynės Pekino Tiananmeno aikštėje, o 1968-uosius – tankai Prahoje, studentų riaušės Paryžiuje ir mirtini šūviai į Martiną Lutherį Kingą.
Pasaulį pakeisiantys metai?
Tad galbūt ir 2011-uosius galima vadinti istoriniais metais? Priežasčių tam – užtektinai.
2011-ųjų simboliai – vidury nakties Vašingtone dėl O.bin Ladeno žūties džiūgaujantys amerikiečiai, auksiniu Muammaro Gaddafi pistoletu mojuojantis jaunas libių sukilėlis, Europos Sąjungos sutarties pakeitimus vetavusio Jungtinės Karalystės premjero Davido Camerono ranką paspausti atsisakantis Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy.
Žinoma, dar anksti daryti išvadą, kad pasaulis per šiuos metus smarkiai pasikeitė. Neaišku, ir į kurią pusę. Vis dėlto bet kokia pabaiga kartu yra ir pradžia.
Laikas parodys, ar būtent 2011 metais ėmė iš pagrindų kisti Europos ar Artimųjų Rytų veidas.
Pakilo naujos krizės banga
Kad ES kovoja su tapatybės krize, ėmė aiškėti jau anksčiau, 2008-ųjų pabaigoje nusiritus galingai ekonominių sukrėtimų bangai.
Iki tol kone ekonomikos stebuklais vadintos Airija ar Portugalija skaudžiai krito veidu į purvą ir dabar mažyčiais žingsneliais bando išsikapanoti iš pelkės.
Sustingo ir daugelio kitų ES šalių ūkis. O kai Bendrija pradėjo pamažu atsigauti, pakilo nauja – šįkart jau krizės euro zonos šalyse banga.
Būtent šiemet ir paaiškėjo, kad tai, kas 1951 metais prasidėjo nuo Europos anglių ir plieno sąjungos ir išsiplėtė iki taikiai bei harmoningai sugyvenančio šalių bloko, netrukus gali sugriūti. Ir su trenksmu.
Argi darna galima pavadinti jau ne vieną atvejį, kai Briuselyje euro zonos šalių ir jai nepriklausančių ES narių ministrai rengia atskirus pietus? Pliekia vieni kitus viešai ir baugina išmetimu iš ES?
Dviejų greičių scenarijus?
Pagrindinė problema – ES pietuose. Portugalija, Ispanija, Italija, Graikija – šių šalių ketvertukas anksčiau nekreipė dėmesio į didžiulį biudžeto deficitą ir nežabojamas valstybės išlaidas. O dabar jau tenka taupyti – smarkiai ir skaudžiai.
Bet gali būti, kad jau per vėlai. O svarbiausia, kad rinkos jau kelerius metus stumia šias valstybes nemokumo link – tai reiškia, kad grėsmė iškilusi ir eurui.
Būtent dėl šios priežasties Bendrijos galingieji – vokiečiai ir prancūzai metų pabaigoje jau net ne užkulisiuose, o viešai prabilo apie galimybę sukurti „dviejų greičių” Europą.
Vienu judėtų euro zonos šalys, iš kurių kompanijos greičiausiai būtų išmesta jau kone visiškai nuo Europos centrinio banko ir Tarptautinio valiutos fondo pagalbos priklausoma Graikija, o kitu – valstybės, neįsivedusios euro.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel šalies parlamente nepamiršo užsiminti apie tai, kad dabartinė euro zonos krizė kelia grėsmę taikai Europoje.
Britų antausis Briuseliui
Bendrijoje kilus nors ir nedideliam, bet vis dėlto pastebimam pasipriešinimui „dviejų greičių” Europos idėjai, „Merkozy” duetas kiek pakeistus savo planus viešai išdėstė ES Vadovų Tarybos susitikime gruodį.
Tuomet ir prasidėjo. 26 bloko narės su pasiūlymais sutiko – kaip tik dabar teisininkai pluša kurpdami naują dokumentą, kuriame bus apibrėžta bendra europinė fiskalinė drausmė.
Kitąmet sutartis turėtų būti ratifikuota ES šalyse. Atrodytų, lyg ir viskas, bet Briuselyje sutarė 26, o ne visos 27 šalys.
Jungtinės Karalystės premjeras D.Cameronas į viršūnių susitikimą atvyko su pažadu vetuoti ES sutarties pakeitimus ir jį ištesėjo. Nors vyriausybė Londone vėliau tikino, kad britai lieka ištikimi Bendrijos idealams, akivaizdu, kad taip nėra.
Atvirkščiai, jau ne tik euroskeptiškų britų, kurie tokį D.Camerono žingsnį tik sveikina, bet ir vokiečių ar prancūzų analitikams atrodo, kad Jungtinė Karalystė priartėjo prie pasitraukimo iš ES.
O kas gali garantuoti, kad britų pavyzdžiu nepaseks ir kitos šalys? Slovakijos ir Čekijos politikai jau purkštauja dėl naujos ES sutarties kontūrų, jais nepatenkintas ir François Hollande’as – realiausias kandidatas kitąmet pakeisti N.Sarkozy Prancūzijos prezidento poste.
„Ar ES dar gali būti veiksminga?” – po šiemetinių audrų jau tokį klausimą, o ne prielaidas, kas gali būti daroma geriau, kelia Europos politikai ir politologai.
Pagyros šiaurinei Europai
Tiesa, būta ir prošvaisčių. Štai beveik pusantrų metų be vyriausybės gyvenusi ir taip pasaulio rekordą pasiekusi Belgija pagaliau turi naują nuolatinį ministrų kabinetą.
Politinis sąstingis, kone privedęs Belgiją prie skilimo, truko net 540 dienų, bet skirtingoms kalbinėms grupėms priklausančios partijos galiausiai sugebėjo susitarti.
Naujajai vyriausybei vadovaus socialistas Elio Di Rupo. Jis bus antrasis homoseksualios orientacijos neslepiantis premjeras Europoje po Islandijos premjerės Johannos Sigurdardottir.
O ekonominės situacijos ES ir apskritai visoje Europoje kontekste šiemet išsiskyrė Baltijos jūros regiono valstybės.
Nors tik dalis šių šalių priklauso euro zonai, Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas „Lietuvos rytui” šiemet teigė, kad jos turi „kur kas daugiau bendra negu vien buvimas ar nebuvimas euro zonoje”.
„Nedidelis biudžeto deficitas, stabili valstybės skola, pažadų laikymasis. Visi šie veiksniai yra esminiai. Tuo tarpu euro zonoje tokių vienijančių veiksnių mažiau”, – kalbėjo T.H.Ilvesas.
Vienas geriausių stabilios, bet kartu ir lanksčios ekonomikos pavyzdžių – ta pati Estija.
Savaitraščio „The Economist” apžvalgininkas Edwardas Lucasas neseniai konstatavo: „Estija yra vienintelė šalis Europoje, kuri priklauso tiek euro zonai, tiek NATO, ir laikosi abiejų struktūrų taisyklių.”
Istorinis V.Zatlero žingsnis
Tiesa, kaimyninėje Latvijoje suirutės netrūko. Dabar jau buvęs šalies prezidentas Valdis Zatleras gegužės pabaigoje pasinaudojo viena svarbiausių savo galių – jis pasiūlė paleisti parlamentą.
V.Zatlero žingsnis buvo istorinis. Dar niekada nepriklausomos Latvijos istorijoje šalies prezidentas nebuvo pasinaudojęs konstitucine teise pradėti Saeimos paleidimo procedūrą. Parlamento likimas atsidūrė latvių rankose. Kadangi Saeima Latvijoje itin nepasitikima ir balsavimo rezultatai buvo aiškūs iš anksto, latviai panoro, kad jų išrinkti deputatai išsiskirstytų.
V.Zatlero ėjimas pasiteisino, nors parlamentarai birželį ir neperrinko jo antrajai kadencijai. Naujuoju Latvijos prezidentu buvo išrinktas 66 metų buvęs bankininkas Andris Bėrzinis.
Bet buvusio prezidento įkurta Zatlero reformų partija (ZRP) per pirmalaikius rinkimus į priekį praleido tik daugiausia Latvijos rusakalbių palaikomą „Santarvės centrą” (SC).
ZRP sudarė koaliciją su centro dešiniųjų bloku „Vienybė” ir itin konservatyviu aljansu „Viskas Latvijai – Tėvynei ir laisvei”, o SC taip ir liko opozicijoje.
Premjero postą išsaugojo Valdis Dombrovskis.
Rusakalbių remiamos partijos lyderiai dar bandė purkštauti, bet Latvijos politikos analitikas Ivaras Ijabas SC ir jo rėmėjams priminė: „Yra sena tradicija neprileisti prie valdžios rusų.”
Persidalijimas Kremliuje
Tuo tarpu pačioje Rusijoje, regis, Kremlius pats ir toliau sprendžia, ką prileisti prie valdžios.
Visam pasauliui kelerius metus spėliojant, kas – premjeras Vladimiras Putinas ar prezidentas Dmitrijus Medvedevas – kitais metais sieks prezidento posto, Maskva šį klausimą išsprendė sovietiniais metodais.
Valdantis tandemas atskleidė paprastą valdžios persidalijimo planą: D.Medvedevas keisis vietomis su V.Putinu. Savaime suprantama, būsimus prezidento rinkimus reikėtų laikyti nereikšmingu formalumu.
Tokia rokiruotė galbūt ir buvo tikėtina – juk niekas pasaulyje pernelyg neabejojo, kad būtent V.Putinas laiko valdžios vadeles savo rankose.
O D.Medvedevo karjera greičiausiai jau baigta. Net tai, kad jam numatytas premjero postas, tikrai nėra faktas.
Nemažai rusų nusivylę konstatavo: tai, kad prezidento postas nė kiek neslapukaujant atiduodamas privataus susitarimo būdu, yra smūgis D.Medvedevo reformas palaikiusiems piliečiams.
Buvusi premjerė – kalėjime
Tuo tarpu buvusiai Ukrainos premjerei Julijai Tymošenko durys į šalies politiką, atrodo, užsitrenkė ilgam.
J.Tymošenko buvo suimta dar rugpjūtį ir nuosprendžio byloje dėl Ukrainai esą nenaudingų sutarčių dėl dujų su Rusija pasirašymo laukė Kijevo tardymo izoliatoriuje.
Tiek politikės rėmėjai, tiek bylą politine vadinantys ES šalių lyderiai dar vylėsi, kad J.Tymošenko bus pripažinta nekalta. Arba kad jai bent jau nebus skirta kalėjimo bausmė.
Tačiau nuosprendis buvo būtent toks, kokį ir buvo pasiūlę prokurorai. Teismo sprendimu J.Tymošenko kalės 7 metus.
Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius, neigiantis visus kaltinimus susidorojimu su ilgamete savo priešininke, net nepasivargino pasirūpinti, kad tardymo izoliatoriuje sunkiai susirgusi J.Tymošenko būtų perkelta į ligoninę.
Briuselis netrukus pasiuntė aiškų signalą Kijevui. Po ES ir Ukrainos viršūnių susitikimo Asociacijos ir Laisvosios prekybos sutartys liko nepasirašytos.
„Sutarties pasirašymas priklausys nuo politinių aplinkybių. Daugiausia nerimo kelia politiškai motyvuotas teisingumas, kurio ryškiausias pavyzdys – J.Tymošenko teismas”, – pareiškė Europos Vadovų Tarybos prezidentas Hermanas van Rompuy.
B.Obamos varžovai – silpni
Kitoje Atlanto pusėje stabilumo daugiau. Taip, JAV prezidentas Barackas Obama vis dar nemėgstamas daugiau nei pusės amerikiečių, o ekonomika į priekį slenka itin sunkiai.
Bet analitikai pažymi: vis dėlto slenka. Per krizę smarkiai išaugęs nedarbo lygis jei ir nemažėja, bet ir neauga. O ateities vizijos, kaip pagerinti paprastų amerikiečių gyvenimą, ekonomistus nuteikia optimistiškai.
Juolab kad respublikonai, jau beveik ketverius metus įnirtingai keikiantys B.Obamos administraciją, patys, regis, nesugeba pasiūlyti ko nors daugiau.
Iškart po Naujųjų metų Ajovos valstijoje prasidedančiuose Respublikonų partijos pirminiuose prezidento rinkimuose dalyvaujantys politikai kol kas labiau pasižymi skandalais ir demonstruoja neišmanymą.
Vienas kandidatų Hermanas Cainas pasitraukė iš kovos po virtinės sekso skandalų, kitas – Rickas Perry tiesiogiai per televiziją transliuotų debatų metu nesugebėjo prisiminti savo paties dalintų pažadų.
Realiausią kandidatą Mittą Romney net patys respublikonai vadina nuobodžiu. Tad apžvalgininkai iš esmės nebeabejoja – nugalėti B.Obamos per kitų metų rinkimus respublikonų kandidatui bus beveik neįmanoma.
Baigėsi dešimtmečio medžioklė
Be to, B.Obama gali pasigirti ne tik ekonomikos stabilizavimu – Amerikos kariai po beveik devynerių metų karo pasitraukė iš Irako. Bagdade šį mėnesį buvo nuleista JAV pajėgų vėliava.
Taip JAV prezidentas baigė įgyvendinti svarbiausią savo pažadą, duotą Amerikos žmonėms prieš 2008 metų rinkimus, – baigti karą Irake.
Tiesa, didžiausia JAV Baltųjų rūmų administracijos sėkmė buvo nežadėta. Gegužę JAV karinio laivyno specialiųjų pajėgų SEAL būrys Pakistane nukovė tarptautinio teroristų tinklo „Al Qaeda” lyderį O.bin Ladeną.
Amerikiečiai Abotabado mieste veikė žaibiškai – dešimtmečio gaudynes užbaigė taiklus šūvis O.bin Ladenui į veidą.
Nors ilgą laiką manyta, kad „Al Qaeda” vadeiva slapstosi urvuose Afganistano ir Pakistano pasienyje, paaiškėjo, jog O.bin Ladenas gyvena kone Pakistano armijos panosėje – pastatų komplekse vos kilometras nuo Pakistano karo akademijos.
Vašingtono kantrybė trūko
Savo ruožtu JAV pareigūnai netgi netyliai svarstė: ar gali būti, kad Islamabadas iš tikrųjų žaidė dvilypį žaidimą, viena ranka priimdamas amerikiečių finansinę pagalbą, o kita šerdamas radikaliuosius islamistus?
Neatmetama, kad Pakistano šnipai žinojo, jog O.bin Ladenas slepiasi Abotabade, bet Vašingtonui apie tai nepranešė.
Galbūt Islamabadas netgi būtų sužlugdęs SEAL reidą – būtent todėl pakistaniečiams apie specialiąją operaciją ir nebuvo pranešta.
Būtent O.bin Ladeno nukovimo operacija tapo atspirties tašku – nuo tos dienos JAV ir Pakistano santykiai ėmė kaip niekada braškėti.
Baltuosiuose rūmuose jau neslepiama nuomonė, kad Islamabadas galbūt netgi specialiai pasyviai kovoja su talibais pasienyje su Afganistanu, kur Vakarų kariai vis dar tęsia jau dešimtmetį trunkantį karą.
Neseniai Vašingtono kantrybė trūko – JAV parlamentarai nusprendė įšaldyti daugiamilijoninę finansinę paramą Pakistanui.
Ar atsiras nauja valstybė?
Žinoma, JAV pasistengs kuo greičiau pataisyti pašlijusius santykius su Pakistanu – paranojiška, branduoline valstybe. Bet jau kitąmet.
2012 metais panašių galvosūkių nestigs visame pasaulyje. Kone įdomiausia, kuo baigsis palestiniečių drama. Palestiniečių prezidentas Mahmoudas Abbasas šiemet įteikė prašymą Jungtinių Tautų (JT) vadovybei, kuriuo siekiama Palestinos valstybės pripažinimo.
Nors tokiam žingsniui aršiai priešinosi Izraelis ir jo sąjungininkė Amerika, netrukus Palestina buvo priimta į JT Švietimo, mokslo ir kultūros organizaciją (UNESCO).
Ar gali būti, kad kitąmet pasaulyje atsiras nauja valstybė Artimuosiuose Rytuose? Kol kas klausimas – be atsakymo. Būtent tokie buvo visi 2011-ieji, daugelio gyventojų galvose pasėję kaip niekada daug abejonių.
Geriausios 2011 metų citatos
„Mes jį sučiupome.”
JAV prezidentas Barackas Obama, gavęs patvirtinimą, kad šalies specialiosios pajėgos Pakistane gegužės 1 dieną aptiko ir nušovė „Al Qaeda” lyderį O.bin Ladeną.
„Jie turėjo tai žinoti.”
Įkalintas finansininkas Bernie Madoffas, tyrėjus patikinęs, jog didžiausi JAV bankai ir ribotos rizikos fondai turėjo žinoti apie jo sukurtą 50 mlrd. dolerių vertės finansų piramidę.
„Jie mane myli. Mano tauta žus mane gindama.”
Buvęs Libijos lyderis Muammaras Gaddafi, dar kovą neigęs, kad sukilėliai apskritai priešinasi jo režimui, bet jau spalį paliktas savo šalininkų, sučiuptas ir nužudytas gimtajame Sirto mieste.
„Mūsų nuomonės išties skiriasi, tačiau sprendimą priimsiu pasitaręs su ministru pirmininku.”
Buvęs Rusijos finansų ministras Aleksejus Kudrinas, jį atsistatydinti spaudusiam prezidentui D.Medvedevui leidęs suprasti, kad tikrasis šalies vadovas – V.Putinas. Įniršęs D.Medvedevas atleido A.Kudriną.
„Siudad Chuaresas yra pats pavojingiausias miestas Amerikoje.”
JAV Respublikonų partijos pretendentas dalyvauti JAV prezidento rinkimuose Rickas Perry, žinojęs, kad Siudad Chuaresas iš tiesų pavojingas, bet pamiršęs, jog šis miestas yra Meksikoje.
Įspūdingi asmeniniai kryčiai
2011-ieji pasižymėjo neįtikėtinais nuopuoliais. Tik dėl skirtingų priežasčių. Pavyzdžiui, Italijos ekspremjerą Silvio Berlusconi iš posto išvertė ekonomika, o buvusį Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vadovą Dominique’ą Straussą-Kahną – sekso skandalas.
S.Berlusconi, linksmybėmis su jaunomis moterimis savo viloje užtraukęs gėdą visai Europai, pagaliau pasitraukė iš premjero pareigų. Dabar jis – tik milijardierius verslininkas.
Beveik 20 metų su trumpomis pertraukomis Italijos politiniame gyvenime dominavusio 75 metų S.Berlusconi karjera baigėsi paaiškėjus, kad valdančioji koalicija nebeturi daugumos parlamento žemuosiuose rūmuose.
D.Straussas-Kahnas iš TVF vadovo posto buvo priverstas pasitraukti, kai vieno Niujorko viešbučio kambarinė jį apkaltino užpuolimu ir mėginimu išprievartauti.
Savo kaltę neigiantis įtakingas prancūzų politikas galiausiai pasiekė, kad byla būtų nutraukta, ir galėjo grįžti į gimtinę. Bet užmojų tapti Socialistų partijos kandidatu į Prancūzijos prezidentus teko atsisakyti.
Buvęs Vokietijos gynybos ministras Karlas Theodoras zu Guttenbergas į sekso skandalą neįsivėlė. Bet nukopijavo du trečdalius savo daktaro disertacijos – šiam faktui iškilus į viešumą jis atsistatydino.
Skandalas sukrėtė ir britų žiniasklaidos magnato Ruperto Murdocho imperiją. Tyrimas parodė, kad jo kompanijos „News International” darbuotojai šnipinėjo tūkstančių žmonių telefono pokalbius.
Dėl telefonų klausymosi skandalo R.Murdochas buvo priverstas uždaryti populiarų bulvarinį leidinį „News of the World”.